Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 11 24

Arūnas Šileris

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Skaitmeninis Sizifo akmuo švietimo sistemoje

Arūnas Šileris. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Į švietimo kalną, rodos, pagaliau įritintas Sizifo akmuo. Patvirtintos naujos bendrojo ugdymo programos, pagal kurias mūsų vaikai turėtų mokytis bent artimiausią dešimtmetį. Tačiau kaip mituose, taip ir gyvenime. Nespėjus pasidžiaugti nuveiktu darbu, akmenį tenka ritinti darkart, tik šįkart tai – skaitmeninis ugdymo turinys.

Programų atnaujinimo epopėja prasidėjo bene prieš penkerius metus. Tada, mano sūnui bandant dėlioti pirmuosius sakinukus, pradėtas Skaitmeninio ugdymo turinio kūrimo projektas. Jį įgyvendinant ir buvo nuspręsta padailinti iki tol galiojusias programas. Viskas atrodė gražiai. Vienu kartu paruošiamos programos ir sukuriamas skaitmeninis turinys. Septynių milijonų eurų užteks su kaupu.

Visa apimantis projektas turėjo tapti savotišku startinio pistoleto šūviu, ženklinančiu perėjimą nuo popieriaus prie skaitmenos ir nuo senųjų programų prie naujų. Tačiau einant penktiesiems projekto metams tampa akivaizdu, kad buvo atsikąsta daugiau, nei pavyko sukramtyti. Programas turime, o skaitmeninio turinio – ne.

Mokinio, einančio į mokyklą su planšete rankoje, vizija priartėjo… ir nutolo. Iš skrybėlės neiššoko triušiukas, neišskrido balandžių pulkas, o metaforinis magas iš pinigų prikimštos skrybėlės ištraukė špygą ir pasukiojo ją prieš nosį. Iki projekto įgyvendinimo pabaigos likus keliems mėnesiams, dar bandoma padaryti tai, kam nepakako beveik penkerių metų. Tačiau, Seimo Švietimo ir mokslo komitete sukritikavus bandymus skubiai „užpirkti skaitmenos“, spalį paskelbti skaitmeninių priemonių kūrimo konkursai buvo nutraukti.

Kaip buvo panaudotos milžiniškos šiam projektui įgyvendinti skirtos lėšos, tikiu, dar sužinosime. Greičiausiai viskas atlikta Aušvico buhalterio preciziškumu. Išlaikyti visi terminai. Į buhalterijų segtuvus susegta kiekviena šaknelė. Kiekvienas popierėlis pasirašytas reikiamos spalvos tušinuku. Visa tai prislėgta šūsnimi dokumentų, neva pagrindžiančių, kodėl nevykusi pabaiga yra tai, kas geriausiai tinka mūsų vaikams.

Vis dėlto nuostolių grafoje neatsispindi tai, kam apibūdinti ekonomistai vartoja prarastų galimybių kaštų terminą. Tikėtina, kad vaikai, kurių pirmoji gimnazijos klasė sutapo su didžiojo projekto pradžia, mokyklą baigs mums vis tebesistanginant. Tai ir yra viena iš švietimo stagnacijos priežasčių – begalinis „gumos tempimas“. Amžiaus projektai, kuriuos dažną kartą vainikuoja tik teisingai sudėliotos varnelės. Be atsakomybės tiems, kurie kiekvieną dieną auga. Čia ir dabar.

Per tuos metus užaugo ir mano dvimetis. Jam beveik septyneri. Rytais pamatęs ant pečių pūpsančią žvejo įrankių dėžės dydžio kuprinę, mintyse lyginu jį su šerpu, į Himalajų viršūnę nešančiu už save didesnį svorį. Ar ilgai tai tęsis? Kodėl vienur skaitmeninis švietimas klesti, o pas mus niekaip neįsibėgėja?

Užuot lėšas skyrus skatinti kurti kokybiškai naujas priemones, buvo pasitenkinta sprendimu parodyti, kad kažkas yra daroma.

Bandant suprasti susiklosčiusią situaciją, verta atsigręžti į kovidinį laikotarpį ir valstybės pastangas pasistūmėti švietimo skaitmenizavimo link. Jas ženklina bent trys esminiai momentai.

Pirmiausia ilgą laiką neapsispręsta, kas yra skaitmeninio ugdymo priemonės. Ar PDF failas vis skaitmena, ar ne? Ar arčiau skaitmenos yra į virtualios realybės akinius transliuojami Žalgirio mūšio vaizdai? O gal kažkas tarpinio – tiesiog susisteminta mokymo(si) medžiaga, veikianti taip, kaip veikia feisbukas, spotifajus ar netfliksas, – paprastai, bet neprastai, įprastai ir suprantamai 99 proc. mokyklinio amžiaus vaikų. Pirmiausia telefone, o tik paskui planšetėje ir kompiuteryje.

Čia ir susiduriame su pirmąja problema. Niekaip nesugebėta, o gal nenorėta pasakyti, kad PDF’inė medžiaga, kurios nepatiriant sizifiškų kančių neįmanoma skaityti telefone, nėra tas skaitmeninis turinys, į kurį reikėtų orientuotis. Dar bene 2019 metais teiktiems siūlymams skaitmena laikyti tik naujos kartos priemones, o ne „elektroninį popierių“ aukšti valdininkai liko kurti. To pasekmė – atrištos rankos mokykloms už milžiniškas skaitmeniniam švietimui skirtas lėšas pirkti PDF’ines vadovėlių kopijas. Kaip sakė vienas aukštas valdininkas, „kad būtų nors kažkas“. Šitaip neperspektyviam turiniui nukeliavo 85 proc. visų skaitmeniniam turiniui įsigyti skirtų lėšų.

Užuot išteklius skyrus skatinti kurti kokybiškai naujas priemones, buvo pasitenkinta sprendimu parodyti, kad kažkas yra daroma. Tiesiog tam, kad nekiltų nereikalingų klausimų. O klausimų kyla. Pavyzdžiui, kas apskritai nuveikta skaitmeninio švietimo srityje per pastaruosius dešimt metų? Iškalbingą atsakymą pateikia dalies valstybės lėšomis sukurtų priemonių „užlūžimas“, programinės įrangos gamintojams nutraukus pasenusio flash formato palaikymą. Nors gamintojas tą aktyviai skelbė nuo 2015-ųjų, šiai žiniai ateiti iki Lietuvos ketverių metų neužteko. Tik „ištraukus laidą“ ir nustojus veikti prieš dešimtmetį sukurtoms priemonėms, pripažinta, kad problema egzistuoja. Todėl ir nestebina, kad, vengiant rimtų klausimų, pluoštas pinigų šūstelėjo į orą – „kad nors kažkas būtų“.

Galiojant esamai tvarkai, visos didesnės privataus sektoriaus investicijos plauks kuriant skaitmeninius švietimo produktus, orientuotus į tarptautinius vandenis.

Antra lėto skaitmenizavimo priežastis yra susijusi su Vyriausybės sprendimu panaikinti vos keletą mėnesių galiojusią tvarką, pagal kurią 70 proc. skaitmenizavimui skiriamų lėšų privaloma panaudoti „turiniui“, o ne „geležiai“ įsigyti. Pagrindžiant sprendimą argumentuota, kad „mokyklos geriau žino, ko joms reikia“. Vienoms labiau reikėjo kamerų, kitoms – išmaniųjų lentų, dar kitoms – naujų kolonėlių. Deja, šiuo sprendimu smarkiai pakenkta pačiai lokalaus skaitmeninio turinio kūrimo idėjai.

Pusmetuką pabuvęs svarbus, skaitmeninis turinys staiga nustotas vertinti. Jo kūrėjams prieš nosį parodžius būsimas investicijas, žaidimo taisyklės pasikeitė staigiai ir iš esmės. Būtent dėl šios priežasties per pastaruosius keletą metų nebuvo sukurta nė viena į Lietuvos mokinių poreikius orientuota dalykinė mokomoji priemonė. Reikia ypatingo naivumo manyti, kad po tokių sprendimų bent vienas rimtesnis kūrėjas investuotų į žaidimą, kurio taisyklės keičiamos negalvojant apie ilgalaikes pasekmes. Akivaizdu, kad, galiojant esamai tvarkai, visos didesnės privataus sektoriaus investicijos plauks kuriant skaitmeninius švietimo produktus, orientuotus į tarptautinius vandenis.

Trečioji priežastis yra susijusi su pomėgiu virpinti orą didingomis, bet taip ir nerealizuojamomis vizijomis. Šnekama, kad jau rytoj „virtualioji realybė“ pakeis viską, kad „mes turime apie tai galvoti“. O teisybė ir realybė yra kur kas paprastesnė. Net pačios Meta kompanijos atstovai, labiausiai suinteresuoti virtualios realybės (VR) atėjimu į visas įmanomas gyvenimo sritis, kalba apie 10–15 metų horizontą.

Prieš keletą dienų domėjausi, ar Lietuvos muziejai turi trimačių objektų, kuriuos galima vartyti bent kompiuterio ekrane. Deja, atsakymai nuvilia. Nėra, neplanuojama, gal kada nors. Jei investicijų šioje srityje neplanuoja net valstybinės institucijos, kiek tikslinga tikėtis, kad kurti Virtualios realybės produktus, orientuotus į Lietuvos švietimo sistemą, imsis verslas? Gal geriau sutelkti dėmesį į tai, ką padaryti ir būtina, ir įmanoma?

Žinoma, skaitmena yra tik mažytė bendros švietimo sistemos dalis. Mokytojų bendruomenė ūžia nuo kalbų apie naujos vertinimo sistemos, valstybinių egzaminų, naujų programų įgyvendinimo keliamus iššūkius. Vis dėlto švietimo skaitmenizavimo sritis yra išskirtinė savo apčiuopiamumu. Joje darbus pradėję beveik plyname lauke, turėjome galimybę juos padaryti gerai. O gal vis dar turime?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.