Skaitytojo laikas

Žiū, ir feisbuke susispietusios ne tik didesnės valdžios galvos, bet ir gausi menininkų plejada. Nejau, iš pradžių pamaniau, neturi ką veikti ar dėl kokios nors mados klyksmo ten pateko. Gal jiems taip paprasčiau komunikuoti? Gal tik aš beviltiškai pasenau, nepriimu, kaip dabar madinga sakyti, naujų iššūkių. Gal iš tikrųjų daug kas nesugrįžtamai pasikeitė. Juk anksčiau dažno žmogaus rankose matydavau atverstą knygą. Visur – ir traukinyje, ir mašinoje, ir lauke ant suoliuko. Dabar – mobilūs daiktai. Tų daiktų kai kam net pagaliu iš rankų neišmuštum… Taip nūdzien, manding, pasakytų iš kapo atsikėlusi literatūros klasikė Žemaitė. Su tais daiktais dažnas net pataluose nesiskiria. Civilizacijos daiktai ir nauji vakarietiški procesai, reiškiniai pasiglemžė kone kiekvieną. Pagaliau – ir mane.

Feisbukas – plati erdvė pasklisti žodžiui. Sulaukiu daug vertinimų – kiekvienas skaitytojas savaip supranta parašytą žodį. Pagal savo intelekto, išsilavinimo lygį. Puiku! Galbūt kas perskaitoma greitai, greitai ir pamirštama. Nieko baisaus. Toks procesas natūralus socialiniame tinkle, modernioje erdvėje. Maloniai komunikacijai užtenka ir kelių minučių ar sekundžių. Kiekvienąsyk – kerintis skaitytojo laikas.

Socialinių tinklų vartotojo žodis yra svarus. Bet ar skaitytojų komentarai įkvepia dažnai skleisti savo žodį feisbuke – nepasakyčiau. Atrodo, sielos namai užaugo kaime – palėpėje…

Yra dviejų rūšių palėpės – ūkinės ir dvasinės. Ši, manoji, – prikrauta knygų ir žurnalų. Į ją ateina pasišnekėti ir kadaise sutikti visiškai nepažįstami žmonės. Tik joje supranti, kad jie – irgi savi. Vakarodamas palėpėje kitaip regiu ant tūkstantmečio pamatų išdygusius ir iki skausmo nepažintus miestus bei kaimus. Gal truputį mistinius, bet realius. Kažkas panašaus į Gabrielio Garcíos Márquezo mistinį Makondą…

Toje palėpėje prie knygų saulėtą dieną švelniai prisiglaudžia vasara. Tik joje pajuntu, koks yra daugiaspalvis liepos ar rugpjūčio vakaras, besiskverbiantis pro langą. Jis švelniai priglunda prie akių, parašytų ir neparašytų knygų. Tada atrodo, kad kiekvienas žmogus vienumoje rašo savo knygą. Gyvenimo – gražaus, liūdno ir kartais juokingo…

Tokiame kambaryje, atrodo, niekada neapsilankys tuštuma, kol jame bus nors viena knyga… Bet štai nūdzien rašo, kalba – neva popierinės knygos gali išnykti. Jas internetas užkariaus. Nė velnio taip nenutiks! Nebūgštauju – popierinės knygos išliks, nes daugelio autorių kūriniai, perkelti į internetinę erdvę, atrodo nykiai, nepatraukia magiška skaitymo jėga. Visai kitaip pasijunti paėmęs knygą į rankas. Andai Vilniuje kasmet šurmuliuoja didžiulė knygų mugė, daug įvairiausių susitikimų, renginių, žmonės, atrodo, daug skaito, tad jiems reikia knygų? O bibliotekos dabar tokios prisijungusios, tokios technologizuotos! Tad viskas tiesiog nuostabu?

Nežinau. Tik galiu spėlioti. Manding, masinis Vilniaus knygų mugės lankymas tik patvirtina, kad popierinė knyga – brangi lietuviui. Teikia vilties, kad ji išliks. Kartais einu į knygų muges. Tačiau nemėgstu tokių šurmulių. Knygą įpratęs rinktis tyliai, be žmonių grūsties. Einu į knygynus, kai ten būna vienas kitas skaitytojas. Kitiems patinka didžiuliai žmonių sambūriai. Tokie renginiai turi daug pliusų: propaguojamas skaitymas, žmonės susitinka su pamėgtų kūrinių autoriais. Tai labai gerai, ypač pastarąjį metą, kai knygų skaitymas nėra masinis reiškinys. Bet knygos yra brangios, nemažai žmonių jų tiesiog neįperka. Tam tikras išsigelbėjimas – bibliotekos. Bet ir jų kaime nemažai uždarytų. Organizuojamos mobilios. Žinoma, geriau jos negu nieko…

Per trisdešimt metų jaunoje valstybėje daug kas keitėsi – vieni reiškiniai išnyko ar nuslopo, kiti uraganiškai įsiveržė į sąmonę, kitaip tariant, būtį. Sujaukė, regis, iki tol buvusią kiek ramią būseną, požiūrį į supantį pasaulį. Išryškėjo seno ir naujo sankirta, atradimai, nusivylimai ir klystkeliai. Toks galbūt yra, pavyzdžiui, eilėraščio kelias…

Tokiame gyvenime eilėraštis – tarsi gyslose pulsuojantis kraujas. Kiek jo yra? Ar galiu atsakyti? Kartais ieškau atsakymo palėpės tyloje. Tik skaitytojas gali būti drąsus – pasakyti? O gal tik vienas laikas tegali įvertinti? Kad ir kaip ten būtų – rašantysis visada tikisi skaitytojo laiko.