2021 04 14

Enrika Striogaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Skambus pacifistinis „Kino pavasario 2021“ akordas

Rež. Mohammado Rasoulofo filmo „Blogio nėra“ („There Is No Evil“ / „Sheytan vojud nadarad“, 2020 m., Vokietija, Čekija, Iranas, 150 min.) kadras

Deja, ir šįmet kino festivalis „Kino pavasaris“ buvo palytėtas vis dar nepraeinančios pandemijos, taigi filmų žiūrėjimas, savotiškas nuotykis, vyko ne kine, ne dideliame ekrane, o namuose, neretai – lovoje nedidelio nešiojamojo kompiuterio ekrane, ir tai jau nelabai kinas, o tiesiog peržiūra, kurią galima sustabdyti, baigti žiūrėti vėliau arba žiūrėti, tarkim, kertant kokį kepsnį ar net kepant blynus.

Vis dėlto nėra viskas tik blogai, tikras kino gerbėjas žino, kaip žiūrėti filmą neapvagiant savęs, o tikrai geras filmas kaip auksas – ir pelenuose žiba.

Kino festivaliai tuo ir ypatingi, kad juose pamatai ne šiaip įvairių filmų, bet ir savotišką kino projekciją, iš filmų susidėliojantį dominuojantį kino veidą, pamatai, kuo gyvena kino pasaulis, apie ką jis kalba garsiausiai, gal net rėkia, ką ironizuoja ir net šaiposi.

Visada įdomūs yra atidarymo filmai, nes festivalis jais tarsi pasisveikina, pakviečia ir siunčia svarbią žinią. Dažniausiai atidarymo filmai būna lengvesnio pobūdžio, orientuoti į platesnę auditoriją, ne per sunkūs. 

Šiųmečio „Kino pavasario“ atidarymo filmas – „Blogio nėra“ (2020 m., Vokietija, Čekija, Iranas, rež. Mohammadas Rasoulofas) – tarsi trenkė per pakinklius taip, kai netikėtai nuo smūgio suklumpama. Puiki talentingo režisieriaus sukurta kino juosta iškėlė dažniausiai užgniaužiamus klausimus, pavyzdžiui, ar smurtas gali būti pareiga, ar net prievolė, ar kilniais, tarkim, tėvynės gynimo siekiais galima naikinti kitokią žmogaus esmę, ar tikrai visiems žmonėms reikia taikyti „vieno kurpalio“ šabloną? Gerai, sukonkretinkim, ką dažniausiai ir daro menas, šiuo atveju – kinas, nes bepigu postringauti abstrakčiai, kai už to neslypi žmogus, brolis, sesuo, motina, mylimoji. Taigi ar vaikinas, negalintis žudyti, tiesiog – negalintis, nebeturi jokio pasirinkimo? Jis privalo tai sugebėti? Ar tikrai visuomenėje reikalingi tik to vieno kurpalio žmonės, nes dominuoja ir galios pozicijas yra užėmę menkai ir siaurai mąstantieji? „Blogio nėra“ – sukrečiantis filmas, bet teikiantis vilčių jau vien todėl, kad įmanoma apie tai kalbėti, vien ši galimybė liudija apie perspektyvią visuomenę. Deja, kilo ir niūrių minčių apsidairant aplink ir vien dėl to šios temos tęsti nesinori. 

Tiesą sakant, pradžioje norėjosi plačiai parašyti vien apie šį filmą (beje, jis susideda iš trijų atskirų juostų), kuris toks turtingas, kad įspūdžių, apmąstymų sukelia daug ir ilgam, pamatęs vien „Blogio nėra“, galima sakyti, jog „Kino pavasaryje“ buvai. Toks net savotiškai privalomas visuomenei filmas, puikus pasirinkimas festivalio atidarymui.

Beje, „Quo Vadis, Aida“ (2020 m., Bosnija ir Hercegovina, Austrija, Rumunija, Nyderlandai, Vokietija, Lenkija, Prancūzija, Norvegija, Turkija, rež. Jasmila Žbanić) tęsė mintį ir nuostabu, kad žiūrovų buvo įvertintas labiausiai. Vadinasi, dar nėra taip blogai. Smurto, karo beprasmybė, klaikuma ir elementarios sąžinės nebuvimas sukrečia ir paliečia, palieja humanizmo daigus, kurie galbūt gali arba galės sustabdyti buką galios jėgą, o iš tiesų – silpnybę ir dvasinę degradaciją. Filmas apie 1995-ųjų karą tarp bosnių ir serbų, o iš tiesų tarp tų arba anų, kai ir tie, ir anie turi motiną, tėvą, dukrą, sūnų, brolį, seserį, mylimąją, mylimąjį, svajones ir viltį.

Taigi šiųmečio „Kino pavasario“ pacifistinis akordas buvo itin skaidrus ir garsus, jo gerbėjai negalėjo jos neišgirsti, ir tai džiugina, nes karo, smurto galios jėga yra ne tik siaubinga, antžmogiška, bet, deja, ir visad šalia.

Kiekviename kino festivalyje taip pat tikimasi ir ieškoma vadinamojo desertinio kino, t. y. kai filmas maloniai nustebina netikėtumu, žaisme (kitoniškumu) ir neabejotinu talentu. Šio pavasario „Kino festivalyje“ smagiai nustebino ir pribloškė socialinę kritiką įkūnijantis filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2021 m., Rumunija, Liuksemburgas, Čekija, Kroatija, rež. Radu Jude). Puikus, meistriškas, netikėtas, žaismingas ir giliai filosofinis filmas, toks, kokį gali pamatyti (netikėtai sutikti) tik kino festivalyje. Ypač įdomi koliažo principu sukurta jo antroji dalis, kurioje nuskamba ir, regis, pagrindinė mintis: „Neįstengiame žvelgti, o ir nežvelgiame į siaubingus dalykus, nes jų akivaizdoje mus sukausto baimė, kaip jie atrodo, sužinome tik tuomet, kai išvystame juos reprodukuojančius vaizdus. Kino ekranas – tai Atėnės nušlifuotas skydas“ (turimas galvoje mitas apie Medūzą Gorgonę, kurios galva buvo pagaliau nukirsdinta nežiūrint į jos bjaurastį, tik į jos atspindį nušlifuotame skyde). Beje, mintis puikiai paaiškina ir kodėl yra prasmingi bei būtini tokie filmai kaip „Blogio nėra“ ar „Oua Vadis, Aida“.

Taip pat kažkuo, greičiausiai talentingumu, panašus ir dokumentinis filmas „Valchenzė amžiams“ (2020 m., Vokietija, rež. Janna Ji Wonders), kai iš turimos dokumentinės vienos šeimos archyvo medžiagos sukuriamas 2 val. trukmės filmas, nuo kurio atsiplėšti neįmanoma. Per vienos šeimos istoriją atskleidžiamas ir laikotarpis, ir pats žmogaus gyvenimas, nepagražintas, nenusaldintas ar romantizuotas, tiesiog tikras, o tikrumas visada veikia ir jo nuolat trūksta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tarkim, taip pat įdomus, taip pat apie praėjusį laikotarpį yra 1984 m. sukurtas dokumentinis filmas „Gatvės vaikai“ (1984 m., JAV, rež. Martin Bell), vis dėlto, be dokumentikos poveikio, jame daugiau mažai ką rasi. Dokumentika stipri, skaudi, tačiau filme „Valchenzė amžiams“ toji dokumentika neįtikėtinai talentingai suverta ant emocinio siūlo ir pasakanti dar daugiau, t. y. turinti kelis „dugnus“, ne vieną, tiesioginę, prasmę.

Na, taip pat dokumentinis filmas „Tapytoja ir vagis“ (2020 m., Norvegija, rež. Benjaminas Re) – tai apskritai kažkas nepaprasto, sunku patikėti, kad tai tikrai dokumentinis filmas, o veikėjai – jokie veikėjai ar aktoriai, tai dailininkė, „apsinarkašinęs“ vagis ir nuostabi prieš akis besirutuliojanti istorija. Ne veltui kaskart, prieš žiūrint „Kino pavasario“ filmus, nuskambėdavo festivalio motto: „Įdomiau tik gyvenimas.“ Taip, gyvenimas yra puikus kinas, o kiną mes mylime, nes trokštame pajusti daugiau gyvenimų.