Patinka tai, ką skaitote? Skaitykite ir ateityje skirdami kad ir nedidelę sumą mūsų darbui tęsti. Nepamirškite -> Paremti
Patinka tai, ką skaitote? Nepamirškite paremti.

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Skaudu būti rusu

Rašytojas Michailas Šiškinas. EPA-EFE nuotrauka

Naujausioje, šiandien itin aktualioje esė rinktinėje „Taika ar karas“ daug metų išeivijoje gyvenantis ir aštriai prieš Vladimiro Putino režimą pasisakantis rusų rašytojas Michailas Šiškinas tvirtina: Rusija nėra „mįslė paslaptyje ir paslaptis slėpinyje“ – mes tiesiog nepakankamai apie ją žinome.

Savo knygoje jis bando atsakyti į svarbius su Rusija susijusius klausimus. Kodėl keliautojai iš Vakarų net ir XXI a. apie Rusiją rašo kaip apie kitą planetą? Kas šioje šalyje yra ne taip ir kodėl? Iš kur atsirado mitas apie „rusų sielą“? Kodėl revoliucijos ir bandymai sukti demokratijos keliu atveda prie naujų diktatūrų? Kas iš tikro slypi už autokratinio Putino režimo ir jo pradėto karo Ukrainoje?

„Taika ar karas“ tyrinėja Rusijos problemų ištakas – nuo Kyjivo Rusios ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės per skirtingus imperijos gyvavimo etapus, revoliuciją, Šaltąjį karą iki trisdešimt metų gyvuojančios Rusijos Federacijos. Rašytojas kalba apie sudėtingus valstybės ir piliečių santykius, aiškina rusišką požiūrį į žmogaus teises ir demokratiją, kelia mintį, kad yra dvi rusų grupės: nusivylę, abejingi, „vergo mentalitetą“ turintys žmonės ir tie, kuriems artimos europietiškos vertybės, kurie bando sukilti ir priešintis.

Asmeniški ir plačią istorinę perspektyvą atveriantys Michailo Šiškino tekstai – atvira ir kritiška refleksija apie šalį, įsipainiojusią sudėtingoje, krauju permirkusioje praeityje, o kartu jautrus laiškas žemei, kurioje gimė. Ar Rusija ir toliau suks piktavališką smurto ir autokratijos ratą, ar jos žmonės ras būdų pakeisti istoriją – ir kaip mes galime padėti tai padaryti?

Dalinamės ištrauka iš knygos „Karas ar taika“ – pratarme lietuviškajam leidimui.

Knygos viršelis

Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino „specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos.

 

Režimas nusikalto dar ir tuo, kad gėda tenka visai šaliai. Siaubingi nusikaltimai įvykdyti mano tautos, mano šalies, mano vardu. Tačiau yra ir kita Rusija. Ši Rusija jaučia skausmą ir kančią. Mano Rusijos, mano tautos vardu noriu paprašyti ukrainiečių atleidimo. Nors ir žinau, kad už tai, kas ten įvyko, neįmanoma atleisti.

Mano tėvas aštuoniolikos išėjo į frontą, kad atkeršytų vokiečiams už nužudytą brolį. Po karo jis visą gyvenimą nekentė vokiečių ir visko, kas vokiška. Mėgindavau jį paprotinti: „Tėti, bet juk yra didžioji vokiečių literatūra! Vokiečių kalba graži!“ Mano žodžiai jo nepasiekdavo. Ką aš pasakysiu po karo ukrainiečiams, kurių namus subombardavo ir išplėšė rusų kareiviai, kurių šeimos narius nužudė rusų kareiviai? Kad rusų literatūra nuostabi? Ir kad rusų kalba tokia graži?

Kai prasideda karas, kultūra nublanksta. Didžioji vokiečių literatūra nesustabdė Aušvico, didžioji rusų literatūra neužkirto kelio gulagui. Mano knygos, kitų rusų rašytojų knygos, pasirodžiusios per pastaruosius dvidešimt metų, nesustabdė šios tragedijos.

Ką gali padaryti rašytojas? Jis daro, ką gali, – stengiasi, kad jį suprastų. Reikia sakyti aiškius žodžius. Tylėti reiškia palaikyti agresorių, palaikyti karą. XIX amžiuje lenkai kovojo su rusiškuoju carizmu „už jūsų ir mūsų laisvę“. Dabar už jūsų ir mūsų laisvę kovoja ukrainiečiai. Jie gina ne tik savo žmogiškąjį orumą, bet ir visos žmonijos orumą. Ukraina gina būtent mūsų laisvę ir mūsų orumą. Privalome jai padėti viskuo, kuo galime.

Mano mama ukrainietė, tėvas – rusas. Ką gi, džiaugiuosi, kad jie jau mirę ir jiems netenka išgyventi šios mūsų tautų tragedijos.

Šis karas prasidėjo ne dabar, o 2014-aisiais. Vakarų pasaulis nenorėjo to suprasti ir elgėsi taip, tarsi viskas būtų ne taip jau blogai. Per visus tuos praėjusius metus savo kalbomis ir tekstais bandžiau žmonėms paaiškinti, kas yra tas Putinas. Nepavyko. Dabar Putinas pats jiems paaiškino.

Rusija iki šiol Vakarams nesuprantama ir svetima. Šioje knygoje siekiau atskleisti Vakarų skaitytojams savo šalį. Aš rodau Rusiją, jos praeitį, dabartį ir ateitį. Kartu tai mano meilės prisipažinimas savo šaliai, kurios gamta tokia graži, o kultūra nuostabi, bet mano šalis nuolat virsta pabaisa, suėdančia svetimus ir savus vaikus.

Ši knyga išėjo 2019 m. 2022 m. vasario 24-oji visiškai pakeitė pasaulį, bet paaiškėjo, kad mano knyga anaiptol nepaseno. Priešingai, ji kiekvieną dieną vis aktualesnė. Paskutiniuose dviejuose skyriuose („Futur I“ ir „Futur II“, knygą parašiau vokiškai, o vokiečių kalboje yra dvi būsimojo laiko formos) kalbėjau apie ateitį, laukiančią Rusijos ir pasaulio. Mes jau esame toje ateityje.

Šios „specialiosios operacijos“ tikslas – sunaikinti demokratinę Ukrainą. Šios „specialiosios operacijos“ rezultatas bus Putino Rusijos sunaikinimas. O kas paskui?

Jau sužlugo du mėginimai sukurti Rusijoje demokratinę visuomeninę santvarką. Pirmoji, 1917-ųjų, Rusijos demokratija gyvavo vos keletą mėnesių. Antroji, 1990-ųjų, šiaip ne taip išsilaikė keletą metų. Kiekvieną kartą, kai mano šalis pabando sukurti demokratinę visuomenę, įvesti rinkimus, įsteigti parlamentą ir respubliką, ji vėl atsiduria totalitarinėje imperijoje. Rusijos istorija nuolat ima ryti savo uodegą.

Diktatūra ir diktatorius užaugina vergus. Ar vergų visuomenė – diktatorių? Višta ir kiaušinis. Kaip nutraukti šitą velnio ratą? Kur yra ta Rusijos nauja pradžia?

Diktatoriškoji Vokietija nutraukė diktatūros ir vergų mentaliteto ratą, – kodėl jo neįveikė Rusija? Vokiečiai puikiai išmoko temą „praeities įveika“ ir „kaltės įsisąmoninimas“, tad galėjo sukurti demokratiškai orientuotą visuomenę. Tačiau nacijos atgimimas įvyko patyrus totalų pralaimėjimą kare. Ir Rusijai reikia šitos nulinės valandos. Be atgailos ir nacionalinės kaltės pripažinimo Rusijoje negalima nauja pradžia.

Niurnbergo karinis tribunolas: kaltinamieji teisiamųjų suole, 1945 m. Wikipedia.org nuotrauka

Rusijoje nebuvo destalinizacijos, komunistų partijai nebuvo surengtas Niurnbergo procesas. Dabar Rusijos likimą nulems deputinizacija. „Nieko nežinantiems“ Vokietijos gyventojams 1945-aisiais parodė koncentracijos lagerius, lygiai taip ir „nieko nežinantiems“ rusams privalu parodyti sugriautus Ukrainos miestus ir vaikų lavonus. Mes, rusai, privalome atvirai ir drąsiai pripažinti savo kaltę ir prašyti atleidimo. Šį kelią turės nueiti visi rusai. Bet ar rusai priklaups Kijeve, Charkive, Mariupolyje? Visose šalyse, kur žlegsėjo rusų tankai: Budapešte, Prahoje, Taline, Vilniuje, Rygoje, Grozne?

Vokiečiai 1945-aisiais bandė teisintis: taip, sutinkame, Hitleris buvo žiaurus nusikaltėlis ir piktadarys, bet mes, vokiečių liaudis, to nežinojome, mes buvome tokios pat Hitlerio aukos, kaip ir kiti. Deputinizacija žlugs tą akimirką, kai rusai pasitelks į pagalbą tokius argumentus: Putino nusikalstama gauja laikė liaudį įkaitais, taip, Putinas pradėjo nusikalstamą karą prieš Ukrainą, bet mes, paprasti rusai, nieko nežinojome, mes manėme, kad Ukraina šitaip vaduojama iš fašistų, mes tokios pat Putino aukos, kaip ir kiti. Tai bus naujo Putino pradžia.

Nei NATO, nei ukrainiečiai negali už rusus atlikti deputinizacijos. Išlaisvinti mūsų šalį privalo patys Rusijos gyventojai. Ar mano tauta pajėgi susidoroti su šiuo uždaviniu? Ar realu, kad nuo Maskvos nepriklausomomis pasiskelbusiose teritorijose susikurs demokratinės teisinės valstybės? Rusijos imperijos griūties procesas tęsis. Jugoslavijos pavyzdys parodė, kaip greitai daugiatautėje valstybėje gali prasidėti itin nuožmūs karai ir etniniai valymai. Jei smurtas didės, mano šalis atkris keletą šimtmečių į praeitį. Vakarams tai reikš naują milžinišką pabėgėlių bangą. Mūsų laukia netolimas sumaišties laikotarpis šalyje, kurioje demokratijos idėjos plačiųjų masių akyse buvo diskredituotos, todėl gyventojai savo viltis sieja su stipria valdančiąja ranka. Stipri ranka neabejotinai atsiras, be to, ir Vakarai supratingai pritars naujai „tvarkos diktatūrai“. Niekas nenori sukrikusios ateities šalyje, prikaupusioje kalnus surūdijusių raketų su branduoliniu užtaisu.

EPA-EFE nuotrauka

Esu giliai įsitikinęs, kad turi įvykti nacionalinis kaltės pripažinimas. Be totalios deputinizacijos Rusija neturės ateities. Rusija neturi kito kelio, tik ilgą, skausmingą atgimimą. Visos tos sankcijos, skurdas, atstumtųjų likimas šiame kelyje bus toli gražu ne blogiausia. Bus daug baisiau, jei rusiškasis žmogus nepatirs vidinio atgimimo. Putinas yra simptomas, ne liga.

Rusų kultūros kūrėjams dabar tenka misija parodyti pasauliui, kad yra ir kita Rusija. Ne visi rusai palaiko šį karą. Jis nėra ukrainiečių ir rusų karas. Tai karas tarp žmonių, kalbančių tiek ukrainietiškai, tiek rusiškai, ir nežmonių, kalbančių melo kalba ir pasiryžusių vykdyti nusikalstamus įsakymus. Šitame kare nėra tautybių – tik žmonės ir nežmonės. Nežmonės neturi tautybės, tai nusikalstamo režimo vergai. Žmonės Rusijoje eina į gatves protestuoti prieš karą, o nežmonės juos muša ir suima.

Putino nusikaltimas tas, kad jis apnuodijo žmones. Putino nebeliks, o skausmas ir neapykanta turbūt dar ilgai tūnos sieloje. Įveikti šią traumą privalės padėti literatūra, menas ir kultūra. Diena, kai diktatorius užbaigia savo varganą, niekingą gyvenimą, nėra kultūros pabaiga, – taip buvo visada, taip bus ir po Putino. Nebereikės knygų apie Putiną nei tokių, kurios pateisina karą. Karo – to, kad žmonės įsako tautai žudyti kitas tautas, – neįmanoma pateisinti. Tikra literatūra priešinasi karui. Tikra literatūra pasakoja apie tai, kad žmogui reikia meilės, o ne neapykantos.

Vienas skaitytojas man parašė: „Jūsų knyga padėjo manajai Rusijos meilei nenuskęsti ukrainiečių kraujyje.“ Vis dėlto Rusijos armijai užpuolus Ukrainą buvo išlieta labai daug kraujo, tad ar bepadės knyga apie meilę Rusijai neprigerti tame kraujyje?

Visada, kai baigiasi karas, atsiranda antikarinė literatūra. Prisiminkime Hemingway’ų ar Remarque’ą. Neabejoju, kad jaunieji rašytojai nagrinės šio karo patirtį. Rusai ir ukrainiečiai rašys tekstus, bet tai bus skirtingos knygos. Visi jie rašys apie netekties skausmą, mirtį, širdgėlą, bet ukrainiečių literatūroje rasis knygų apie laisvos nacijos užgimimą, didvyrišką pasipriešinimą blogiui, kovą už žmogaus orumą, o rusai gvildens kitą – nacionalinės kaltės pripažinimo už įvykdytus nusikaltimus temą.

Neapykanta yra liga, kultūra yra vaistas.

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Patinka tai, ką skaitote?

Skaitykite ir ateityje skirdami kad ir nedidelę sumą mūsų darbui tęsti.

Paremkite