2022 02 08

Armas Rudaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Skaudžiai aktualus. Apie filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“

Režisierius Sergejus Loznica ir profesorius Vytautas Landsbergis filmuojant „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Povilo Baltino / Uljanos Kim studijos archyvo nuotrauka

Armas Rudaitis yra kino ir TV režisierius.

Nežinau, ar šis mano tekstas pretenduoja vadintis filmo recenzija. Tiesiog surašiau savo mintis, įkvėptas pasižiūrėjus ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“.

Prieš žiūrėdamas filmą stengiausi išvengti perskaityti ar išgirsti per daug kitų nuomonių ir atsiliepimų. Vis dėlto visai to padaryti nepavyko, ir pastebėjau, kad S. Loznicos darbas vertinamas tikrai nevienareikšmiškai. Labiausiai dėl to, kad kiekvienas neišvengiamai turime savo išankstinę nuomonę apie Vytautą Landsbergį ir būtent su ta nuomone bei asmeniniais lūkesčiais jau ateiname į filmą. 

Pats filmas itin lozniciškas, t. y. absoliučiai nepataikaujantis žiūrovui ir siekiantis sukurti videodokumentą apie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo įvykius. Šioje juostoje, kaip ir S. Loznicos sukurtuose filmuose apie Maidaną, Austerlicą bei kituose, atsiskleidžia šiam režisieriui įprastas dėmesingas dokumentiškas įsižiūrėjimas į įvykius ir juose dalyvaujančius žmones.

S. Loznica yra baigęs matematiką, tad matematiškai labai tiksliai ir chronologiškai nuosekliai dėlioja ir šio filmo istoriją. Tikrai yra ne vienas filmas, pasakojantis apie Kovo 11-ąją, Sausio 13-ąją ir pan., bet tokio išsamaus pjūvio dar veikiausiai niekas nebuvo padaręs. Taip pat S. Loznica turi privilegiją žvelgti į įvykius iš tam tikros perspektyvos ir distancijos, nes pats nėra Lietuvos pilietis, visame tame nedalyvavo. Bet kartais iš filme pasigirstančių jo užduodamų klausimų akivaizdu, kad visą istoriją jis puikiai žino ir turi savo poziciją. Ir tarsi siekia iškvosti Vytautą Landsbergį, kad šis pats papasakotų visą istoriją, kurią dažniau įprasta girdėti pasakojant istorikus ar skaityti užrašytą užkadriniais tekstais. Šiuo atveju V. Landsbergis yra vienintelis istorijos pasakotojas, jo žodis čia pirmas ir paskutinis. 

Gali mėgti V. Landsbergį, gali jo nemėgti, bet tikrai žavu, kad turime tokį išskirtinį politinį lyderį, kuriam sunkiai rastume atitikmenų visoje politikos lyderių istorijoje. Pirmiausia juk jis muzikologas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žinovas, kuriam gyvenimas skyrė būti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku ir vesti Lietuvą į Nepriklausomybę. Pamenu, prieš keletą metų filmavome kažkurį M. K. Čiurlionio metinių minėjimą, V. Landsbergis buvo pakviestas tarti neilgą sveikinimo kalbą. Renginio scenarijuje tam buvo numatytos penkios minutės. Profesorius pradėjo kalbėti, bet net neturėjo jokio lapelio, ir kalbėjo jis… kone valandą. Su tokia aistra ir taip įsijautęs, kad niekam nekilo mintis jį pertraukti. 

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras
Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras

S. Loznica savo filme V. Landsbergį kviečia atpasakoti visus kovos už laisvę įvykius, teisybės dėlei šiame pasakojime aistros tikrai daug mažiau, nei profesoriui šnekant apie Čiurlionį. Galiausiai kadruose matyti, kad pasakodamas jis kaip „špargalkę“ pasiima veikiausiai savo paties rašytą knygą ir į ją retkarčiais užmeta akį, kad nesupainiotų svarbių faktų ar pavardžių.

S. Loznica mažai gilinasi į V. Landsbergio asmeninius išgyvenimus, jam svarbiausia – būtent tie gana sausi faktai, tapę mūsų šalies istorija. Todėl galiausiai tie keli klausimai pačiame filmo gale, „ar Landsbergis norėjo būti politiku“ ir „ar jis bijojo“, tampa kone patys įdomiausi. Intriguoja daugiau pasigilinti, koks buvo ir kaip jautėsi V. Landsbergis, kai vyko kova už laisvę.

Bet šio filmo esminis siekis ne toks. Čia V. Landsbergis veikia ir yra reikalingas pirmiausia kaip istorijos pasakotojas, sujungiantis rodomus archyvus. O būtent juos atrinkdama ir redaguodama filmo komanda atliko titanišką darbą, filmo montuotojas Danielius Kokanauskis meistriškai juos sudėliojo. Įdomu matyti archyvus be reportažiškų užkadrinių tekstų ar muzikinių takų, kadrai ir atkurtas garsas tarsi nukelia į tuos laikus, nors pats dar net gimęs tuomet nebuvau, dar tik brendau savo mamos pilve. 

Be galo įdomu filme stebėti tuos momentus, kai, tarkim, kadre pamatai filmuojantį režisierių Henriką Šablevičių, o kitame kadre – jau jo paties filmuotą medžiagą, t. y. tą patį įvykį matome iš skirtingų spalvotų ir nespalvotų archyvų, galime tą pačią sceną išvysti skirtingais rakursais. S. Loznica nepiešia romantizuoto išsilaisvinimo vaizdo, kokį dažniausiai esame pratę matyti Sausio 13-osios ir panašiuose siužetuose. Matome realybę – kartais įkvepiančią, kartais niūrią ar net brutalią. Matome nekapotus ilgus kadrus, kurie dažniausiai iškerpami iš standartinių siužetų, kivirčus Sąjūdžio steigimo metu, pasitarimus, Maskvoje vykusius suvažiavimus ir pan. 

Tos daugiau nei keturios valandos, kiek trunka filmas, neatrodo tiek jau daug. Tai tik atveria kelią į mišką, kuriame be galo daug medžių – tiek visko vyko tuo metu. Tai, kad filmas nėra ilgas, pabrėžia ir režisierius S. Loznica, griežtai nesutinkantis jo rodyti padalinto į dvi dalis. Dar rašydamas savo magistrinį rašto darbą kaip vienu iš pagrindinių šaltinių rėmiausi būtent S. Loznicos tekstu „Dokumentinio“ kino pabaiga“, kurio esminė mintis ta, kad neįmanoma sukurti absoliučiai objektyvaus dokumentinio filmo, nes jau vien kameros buvimas tam tikroje erdvėje daro jai įtaką, ką ir kalbėti apie visus pasirinkimus, ką ir kada filmuoti, kurią vietą iškirpti ir ką įdėti montuojant medžiagą. Šiuo atžvilgiu filmas mums pateikia tik vieną iš tūkstančių galimų žvilgsnių į nutikusius įvykius ir tik trumpą visų esamų archyvų atrankos variantą.

Visa tai kuo puikiausiai žinodamas S. Loznica vis tiek siekia būti kuo objektyvesnis, todėl nelenda į buitį, kalba tik apie esmę, faktus. Kaip, beje, ir pats ponas Vytautas Landsbergis. Šiuo atžvilgiu jie vienas kitam idealūs pašnekovai. V. Landsbergis pats toks yra, jis nesigraudina, kalba apie visus įvykius iš aiškiai ilgos, daugiau nei trisdešimties metų, perspektyvos. Veikiausiai visiškai kitaip būtų kalbėjęs ir kalbėjo tuomet, kai visi įvykiai buvo karšti. Filme profesorius kartais itin ironiškas, kalba su šypsenėle, kartais nusijuokia tuo savo kone piktdžiugišku juoku, padarančiu jį panašų į didelį vaiką, pasakoja apie savo smagius žaidimėlius ir kaip išdūrė visą Sovietų Sąjungos sistemą. 

Ne be reikalo filmo pavadinime yra angliškas žodelis „Mr.“, reiškiantis „poną“. Pačioje filmo pradžioje rodoma scena, kur matome Michailą Gorbačiovą minioje žmonių, į jį kreipiasi vienas vyras ir pagarbiai pavadina „ponu Gorbačiovu“, o šis atsako maždaug taip: „Aš ne ponas ir nenoriu, kad Sovietų Sąjungoje vėl atsirastų ponų.“ Vėliau filmo pabaigoje Borisas Jelcinas jau kreipiasi į V. Landsbergį būtent kreipiniu „pone“, o ne „drauge“, kaip buvo įprasta Sovietų Sąjungoje. Ši filmo pavadinime užfiksuota mažytė detalė labai gerai atspindi visą V. Landsbergio asmenybę. Jis yra neįtikėtinai išsilavinęs inteligentiškas ponas, kuris, niekad neplanavęs būti politiku, tapo valstybės vadovu. Būtent ponas, kuriuos trėmė, žudė ir norėjo išnaikinti sovietų ideologija. Bet neišnaikino. Ir ačiū Dievui.

Man itin įstrigo, kad kalbėdamas apie Lietuvą šis ponas dažnai mini kūrybą: atkurta Lietuva, kūrybos dvasia ir pan. Jam labai svarbūs gryni idėjiniai, vertybiniai dalykai, tai jis pabrėžia ir savo kalboje Jungtinėse Tautose, kuri rodoma filme. Būtent todėl jis buvo idealus idėjinis kovotojas už Lietuvos laisvę, valstybės (at)kūrėjas, būtent todėl jam buvo taip sunku vėliau, kai iškovojus laisvę reikėjo toliau spręsti įvairius užgriuvusius ekonominius ir kitokius „buitinius“ dalykus. 

Dalis žmonių Lietuvoje ir veikiausiai kitur pasaulyje dažnai pirmiausia tų „buitinių“ dalykų sprendimo ir tikisi iš politikų. Pastebiu, kad, tarkim, feisbuke kai kurie asmenys po visai su tuo nesusijusiu Vilniaus mero „postu“ dalinasi gausiai apsnigtų gatvių nuotraukomis ir piktais komentarais, maždaug: žiūrėkit, čia nesutvarkyta. Tarsi pats meras turėtų ateiti su dideliu kastuvu ir nukasti viso miesto gatves.

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras
Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras
Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras
Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras
Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras
Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (2021 m., Lietuva, Ukraina) kadras
Režisierius Sergejus Loznica. S. Loznicos filmo komandos nuotrauka
Prof. Vytautas Landsbergis ir režisierius Sergejus Loznica. S. Loznicos filmo komandos nuotrauka
Režisierius Armas Rudaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Mano galva, svarbiau yra ideologija ir vertybės, o ne buitiškumas ar, reikėtų sakyti – pragmatiškumas. Ideologija ir vertybės – tai pamatas, ant kurio vėliau galima statyti visa kita. Filme to neberodoma, bet dažnai jame minimas Algirdas Brazauskas juk vėliau ir buvo išrinktas Lietuvos prezidentu ir labai ilgai užėmė aukščiausius postus būtent kaip tas ūkiškas politikas, kuris moka tvarkytis su visu valstybės ūkiu (tai paminima ir filme, kai renkamas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas). 

Ir dabartiniame kontekste matome, kaip V. Landsbergio anūkas Gabrielius kenčia, kai priima ne ūkiškus, o vertybinius sprendimus. Tarkim, atidaryti Taivano atstovybę Vilniuje. Akivaizdu, kad tai absoliučiai idėjiškai teisingas sprendimas. Bet „teisingas“ ne visada reiškia „ūkiškas“. Kaip ir Lietuvos nepriklausomybės atgavimas. Tai buvo iš tiesų teisingas, bet iš Sovietų Sąjungos vadovybės perspektyvos žiūrint labai neūkiškas sprendimas. Tai ir bandė sakyti tiek M. Gorbačiovas, tiek A. Brazauskas bei kiti: kad tai ekonomiškai neapsimoka, bus visiška duobė ir pan. Taip ir buvo ar bent buvo stengtasi padaryti, kad būtų. Kilo ekonominė suirutė, iš kurios kažkaip pavyko išlipti. O dabar matome, koks tai buvo teisingas, pasiteisinęs ir ekonomiškai, ir kitaip sprendimas.

Po daugiau nei trisdešimties metų tos pačios dilemos išlieka ir sugrįžta gal net dar aštresnės ir komplikuotesnės. Visai šalia, Baltarusijoje, mūsų kaimynai, nepaisant milžiniškų protestų ir pastangų, nesugeba išsilaisvinti iš diktatoriaus gniaužtų, o Vakarai, kaip ir Lietuvai kovojant dėl savo nepriklausomybės, tiesiog viską stebi ir „reiškia savo susirūpinimą“, kaip filme vėlgi be galo ironiškai pastebi pats V. Landsbergis.

Todėl „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“, kad ir kaip to nesinorėtų, yra skaudžiai aktualus šiais laikais. Jis pasakoja apie įvykius ir reiškinius, tiesiogiai susijusius su tuo, kas vyksta dabar. Būtent todėl tokie filmai reikalingi – kad atgaivintų ir išsaugotų istorinę atmintį. Kinas – bene naujausias technologiškai būdas įrėžti uolose savo braižinius, kad jie liktų ateities kartoms. Lieka tikėtis, kad mūsų istorinė atmintis ir išmoktos pamokos padės atlaikyti šiandienos iššūkius. Ir tepadeda mums Dievas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien