Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Skeptiko paguoda

Jonas Kalvelis, smilga. Lietuvos fotomenininkų sąjungos eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. rugsėjo 24 d., Nr. 34)

Dvasiniai žmonės žino šį terminą – suspaudimas; omeny turimas ne ankštas troleibusas ar besigrūdanti minia Sostinės dienų mugėje, o dvasios būsena, kai tamsa ir neviltis gniaužia plieninėmis replėmis. Ir sunku netgi giliai tikinčiam žmogui, nes šis abejonės ir tamsos laikas paglemžia tarsi netyčia, tarsi be priežasties.

Galbūt giliai tikinčiam ir būna sunkiausia. Gal kiek lengviau – skeptikui ir pragmatikui. Nors štai Oleksijus Arestovičius, vienas žinomiausių dabartės ukrainiečių (Ukrainos Prezidento patarėjas, kariškis, psichologas, eruditas) yra pasakęs, kad jis tiki Dievą būtent todėl, kad yra skeptikas. 

Skepticizmas, matyt, vis dėlto yra tam tikra dvasingumo forma, neleidžianti nusiristi į beformę ezoteriką, kur visi dievų ir demonų pavidalai išskydę arba susimaišę. Veikiausiai skeptikams ne taip lengva (o gal ir visai neįmanoma) ir pasiduoti saldaus tikėjimo iliuzijai, apimančiai konformizmo ir lojalumo standartų besilaikančią masę. Juk kiekvienas krikščionis turi ir savo tamsiąją naktį. Kurioje nėra Dievo. Per kurią baisu eiti. Negirdimam ir nematomam.

Ir ne, nereikia turėti iliuzijų – skeptikui suspaudimo valandą irgi labai sunku. Galbūt todėl, kad jam nereikalingos pasaulio siūlomos dvasingumo pakaitalų alternatyvos – jeigu Tavęs nėra, Dieve, tai man nereikia nieko kito. Nes niekas kitas negali būti toks kaip Tu. Niekas kitas neturi prasmės. Niekas kitas – vadinasi, ir pasaulis, ir visata.

Ir jokios nežemiškų civilizacijų ar mistinių šalių paieškos neatstos menkiausio Tavo sukurto kūrinio – smilgos šluotelės, svirplio avižų lauke, saldaus liepos pumpuro tamsią pavasario naktį. Nes jeigu visa tai, kas taip gražu ir taip baisu, kas verčia juoktis ir verkti, mylėti ir gėrėtis, buvo ne sukurta mums, o atsirado atsitiktinai ir gyvuoja kaip savitiksliai objektai, neišskyrus nė mūsų pačių – visa tai beprasmiška. 

Manęs negąsdina mintis, kad esame vieni visatoje. Jau vien dėl to, kad didžiosios visatos dalies mes paprasčiausiai nematome. (Ne veltui juk visata skirstoma į regimąją ir neregimąją.) Užtat kokie mes nevieniši Žemėje – pagalvokite, kiek gyvūnų ir augalų rūšių mus supa, kur dar akmenys, uolos, pievos, rūkas, žvaigždės, ištirpusios upių dugne!.. Lenkų poetė ir nobelistė Wisława Szymborska rašė: „Ar iš tikrųjų turėtume pulti į juodžiausią neviltį, žinodami, kad gyvenimas už Žemės ribų neegzistuoja? (…) Ar tokia žinia būtų pati baisiausia iš visų baisiausių? O gal priešingai, mus sustiprintų, pradžiugintų, išmokytų abipusės pagarbos, priverstų susimąstyti apie žmogiškesnį gyvenimo būdą? Galbūt nekalbėtume tiek kvailysčių ir tiek nemeluotume, žinodami, kad tai rezonuoja visame kosmose? Galbūt svetimas gyvenimas galų gale taptų vertingesnis ir Visatos skalėje įgytų fenomeno, stebuklo, unikumo vertę, kurios yra nusipelnęs?“ (Wisława Szymborska, „Neprivalomi skaitiniai“, 2006).

Puiki ištarmė, kuri veikiausiai patiktų skeptikams. Bet romantikams, ieškantiems neatrastų tolių ir erdvių, ji, žinoma, neatrodys guodžianti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?