Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Skirtingos kartos: vienai kitą gerbti ir viena kitos neerzinti

Unsplash.com nuotrauka

Kiekvienas šeimos narys yra pašauktas padėti vienas kitam eiti Dievo pažinimo, šventumo keliu.

Ypač tėvų misija yra palydėti savo vaikus tikėjimo ir gyvenimo kelionėje. Tačiau Biblija aiškiai pabrėžia, kad vaikas nėra tėvų nuosavybė; priešingai, Kūrėjas vaiką laisvai ir vis naujaip patiki tėvų atsakomybei, kad šie padėtų jam būti laisvu Dievo vaiku, gebančiu priimti atsakingus asmeninius pasirinkimus.

Apaštalas Paulius sako, kad ketvirtasis Dievo įsakymas įpareigoja vyrą ir žmoną, tėvus ir vaikus vienam kitą gerbti, taip pripažindamas šeimos vienybės principą: „Jūs, vaikai, klausykite Viešpatyje savo gimdytojų, nes šito reikalauja teisingumas. Gerbk savo tėvą ir motiną, – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje. Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 1–4). Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, kad šis įsakymas apima ir kur kas platesnį gerbtinų žmonių ratą: „Ketvirtu įsakymu pabrėžtinai kreipiamasi į vaikus, nusakant jų santykį su tėvu ir motina, nes tie santykiai visuotiniausi. Jis taip pat galioja kitiems giminystės ryšiais tarpusavyje susijusiems šeimos nariams, reikalauja pagarbos, meilės ir dėkingumo vyresniems giminaičiams ir senoliams, pagaliau apima mokinių pareigas mokytojams, darbuotojų – darbdaviams, valdinių – vadovams, piliečių – tėvynei ir tiems, kurie ją tvarko ir valdo. Šiuo įsakymu aprėpiamos ir galvoje turimos pareigos tėvų, globėjų, mokytojų, vadovų, pareigūnų, valdančiųjų, visų, turinčių valdžią kitiems asmenims ar asmenų bendruomenėms“ (2199).

Šis įsakas Dekaloge (liet. „Dešimt žodžių“) eina po pirmųjų trijų paliepimų, kalbančių apie įsipareigojimus Dievui, ir yra pirmasis įsakymas apie įsipareigojimus artimui. Dievas nori, kad po Jo gerbtume savo tėvus, kuriems turime būti dėkingi už gyvybę ir kurie mums perdavė tikėjimą į Dievą. Besilaikančiųjų ketvirto įsakymo laukia atlygis: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“ ( 20, 12). Klusnumas šiam įsakymui drauge su dvasiniais vaisiais teikia ir laikinųjų taikos bei gerovės vaisių. Ir priešingai, jo laužymas atneša daug žalos bendruomenėms ir pavieniams žmonėms.

Kun. Ramūnas Mizgiris OFM. Gedimino Numgaudžio OFM nuotrauka

Dieviškoji tėvystė (visi esame dangiškojo Tėvo vaikai) yra žmogiškosios tėvystės šaltinis (plg. Ef 3, 14–15); ji yra ir pagarbos tėvams pagrindas. Vaikų – mažų ar suaugusių – pagarbą savo tėvui ir motinai (plg. Pat 1, 8; Tob 4, 3–4) palaiko natūralus jausmas, kylantis iš juos siejančio ryšio. „Tėvų gyvenimas yra knyga, kurią skaito jų vaikai“, – sako šv. Augustinas. Pagarba tėvams (lot. pietas filialis) kyla iš dėkingumo tiems žmonėms, kurie savo vaikams padovanojo gyvybę, o meile ir darbu leido jiems augti metais, išmintimi ir malone. „Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos gimdymo skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visa, ką jie tau yra davę?“ (Sir 7, 27–28).

Vaikų meilė pasireiškia tikru nuolankumu ir klusnumu. „Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir nepaniekink savo motinos mokymo. Ką tik darysi, jie tau padės, kai gulsies miego, jie tave saugos, kai atsibusi, su tavimi jie bendraus“ (Pat 6, 20. 22). „Išmintingas vaikas brangina tėvo pamokymą, o pašaipūnas nesiklauso, kai yra baramas“ (Pat 13, 1). Kol vaikas gyvena drauge su tėvais, privalo jų klausyti visada, kai tik jie ko nors pagrįstai reikalauja jo paties ar šeimos labui. „Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes toks klusnumas patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20).

Ir suaugesni vaikai privalo gerbti tėvus; numatyti jų pageidavimus, noriai kreiptis į juos patarimo ir sutikti su teisingomis ir Dievo valiai neprieštaraujančiomis jų pastabomis. Pareiga klausyti tėvų nebegalioja vaikams tapus savarankiškiems, bet pagarba tėvams turi visada išlikti. Ketvirtu įsakymu primenamos jau suaugusių vaikų pareigos tėvams. Kiek galėdami, jie privalo padėti tėvams materialiai ir moraliai, kai juos ištinka senatvė, liga, vienatvė ir vargas. Jėzus primena šią dėkingumo pareigą (plg. Mk 7, 10–12).

Vaikų meilė palaiko šeimos gyvenimo darną, taip pat turi įtakos brolių bei seserų santykiams. Pagarba tėvams nušviečia šeimos aplinką. „Vaikaičiai yra senųjų vainikas, o vaikų pasididžiavimas – jų tėvai“ (Pat 17, 6). Visa ko pamatas yra meilė, kuri yra Dievo duota ir „nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga“ (1 Kor 13, 5).

Krikščionys turi būti ypač dėkingi tiems žmonėms, iš kurių gavo tikėjimo dovaną, Krikšto malonę ir gyvenimą Bažnyčioje. Tai gali būti tėvai, seneliai, kiti šeimos nariai, kunigai, katechetai, mokytojai ar draugai. „Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje“ (2 Tim 1, 5).

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.