Skolingi priešui pripažinimą

Politiškumo atmetimas

Jei kalbėjimąsi suprantame tik kaip racionalių veikėjų diskusiją, siekiant visada įmanomo konsensuso, tuomet šiandien tai nėra išeitis. Ir niekada nebuvo. Nes tai nėra politika, nes ne tokia yra politika. Esminiai politiniai klausimai tuo ir pasižymi, kad negali būti universaliai išspręsti. Klausimai, dėl kurių galima racionaliai susitarti, priklauso administracinei, o ne politinei sričiai.

Šiandienis konfliktas akivaizdžiai nėra administracinio pobūdžio, todėl kalbėjimasis kaip susitarimo siekis yra naivus lūkestis. Tuščias ir priekaištas, kad kita pusė turi tapti racionali ir tik tada bus galima kalbėtis. Pats racionalumas juk yra politikos objektas. Blogai, bet taip jau yra. Todėl mūsų konfliktas yra politinės prigimties, jis neišsprendžiamas.

Užtikrintai aukščiausio įtampos taško link judantis konfliktas yra būtent toks, koks yra, nes abi pusės nemato jo kaip politinio. Filosofas Carlas Schmittas teigė, kad politiškumo srities išskirtinis bruožas yra nuolatinė kolektyvinė (ne asmeninė) priešo ir draugo perskyra, galutine savo forma grasanti fiziniu susirėmimu. Politizuotis gali visi viešieji klausimai, draugo ir priešo perskyra turinio gali semtis iš mokslo, moralės, religijos, meno, ekonomikos, technologijų ar bet kurios kitos srities. Bet politiškumas negali būti traktuojamas kaip vieną iš šių sričių. Bent jau be rimtų pasekmių, kurias matome ir šiandien.

Nesidžiaugiu teigdamas, kad svarbių klausimų politizavimasis neišvengiamas. Šiandien prarastume mažiau bendrapiliečių, jei skiepai nebūtų perkelti į politikos sritį. Bet skiepų atvejis yra tik menka politiškumo paneigimo grandinės dalis. Kai nustojome kantrybės leisti, kad kiti, ankstesni, klausimai anos stovyklos būtų ginčijami, netyčia sukūrėme prielaidas politizuotis klausimams, kurie tikrai neturėjo būti politiniai. Bet šiandien jie tokie yra, ir nieko dėl to nebegalime padaryti. Kairioji C. Schmitto interpretatorė Chantal Mouffe teigia, kad pliuralistinis demokratijos veikimas padeda žiaurų, fizinį antagonizmą paversti į nuosaikesnį agonizmą, kuris negrasina išlikti politinei asociacijai. Paneigus agonizmo galimybę, politiškumas įgauna blogiausią savo formą.

Dabartinio beprotiško susipriešinimo esmė būtent ir yra atsisakymas pripažinti politiškumą kaip būties pagrindą, kaip neišvengiamybę. Abi pusės linksta viešuosius klausimus stumti iš politikos orbitos, laikyti universaliai ir galutinai išspręstais. Kad ir koks brangus man būtų vienas ar kitas klausimas, kad ir kaip aš norėčiau įtvirtinti vieną atsakymą į jį, kad ir kaip norėčiau patraukti jį iš politikos erdvės, aš turiu būti pasirengęs, kad jis gali tapti ginčytinas. Man tam tikra pažiūra gali būti moralės, mokslinio pažinimo, maža to, absoliučios tiesos dalykas, bet laisvame viešajame gyvenime negaliu tikėtis, kad ir kiti tai matys taip pat, ir ypač, kad galiu kaip nors priversti kitus taip manyti.

O vis dėlto būtent taip eretiškai dabartiniame konflikte veikiama. Priešui atsisakoma pripažinti politinio priešo statusą. Priešas laikomas tiesiog kvailu, piktavaliu, apsišaukėliu – tad ir nepolitiniu, vadinasi, neturinčiu teisės egzistuoti viešumoje. Savoji pozicija irgi laikoma nepolitine – juk kalbame apie mokslinę tiesą, apreiškimą, natūralumą ir pan. Tai akivaizdu abiejose šiandienio konflikto pusėse, vienai kurių, be abejo, priskiriu ir save (neapsimetu neutralus, neutralumo pretenzijos žudo politiką). Tendenciją gerai išduoda ir tai, kad nūnai mėgstama vieniems kitus vadinti „Konstitucijos laužytojais“, „minia“, „parsidavėliais“ ar tiesiog „ne žmonėmis“. Pakėlus save virš politikos (mūsų pusėje – gėris, grožis, tiesa), o priešą nuleidus žemiau jos, priešas tampa tik pašalintinu nuokrypiu. Politikoje neišvengiama priešo ir draugo skirtis čia tampa nebenatūrali.

Noras depolitizuoti per daug dalykų atėmė iš priešo galimybę būti ir iškėlė grėsmę jo gyvenimo sampratai, paskatino ir jį patį paneigti savo priešui buvimo galimybę. Tuomet aršios pastangos, kad ir dėl kilnių tikslų, depolitizuoti ir pagaliau „gerai“ administruoti visuomenę realybėje duoda priešingą efektą – politizuojama viskas. Kyla karas, kur sprendžiamas išlikimo klausimas – tą šiandien matome Lietuvoje, tą parodė tragiškiausia nuo 1991-ųjų Sausio 13-oji. Nieko švento, nieko neliečiamo, viskas yra tik įrankis, nes beprotiško lošimo statymai per dideli. Kare kaip kare. Nes, kaip sakė Charlesas Tayloras, pripažinimas yra žmogaus gyvybinis poreikis, ne vien mandagumo reikalas.

Pripažinti politinį priešą

Na ir išties – ką tokiomis sąlygomis dar gali reikšti „kalbėtis“? Įprastoje politikoje racionalus sutarimas dėl depolitizavimo įmanomas bent išskirtiniais atvejais, o dabar jis visiškai nebeįsivaizduojamas. Tačiau tai, ką išties galime padaryti ir kas galbūt gali pradėti švelninti padėtį, tai sugrįžti į politiškumo sferą. Kitaip tariant, sąmoninga pastanga pripažinti politinį priešą. Ne pasiduoti jam, ne sutikti perimti jo pažiūras, ne susitaikyti, o pripažinti, kad jis yra, ir kad jis yra politinis, kitaip tariant, kad jis turi teisę veikti politikoje. Net jei susitarimas niekada nebus pasiektas, net jei oponentas tamsus, kvailas ir kenksmingas.

Ką tai reiškia praktiniu lygmeniu? Kokį elgesį suponuoja? Išskirčiau du dalykus. Pirma, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų, reikia tinkamo širdies nusistatymo, jos parengimo politiniam konfliktui, kuriame, gink Dieve, negali būti pralietas kraujas. Kiekvienas turime savo širdį pripratinti prie minties, jog politinis priešas neišvengiamas, kad ir koks nepakenčiamai kvailas ar amoralus būtų, jis turi teisę būti politikoje, būti apskritai.

Apie priešą reikia galvoti ne kaip tyčia besirenkantį blogį, bet kaip nuoširdžiai ir gera valia tikintį tuo, kuo tiki, tad netyčia klystantį ir dėl to nesutariantį su manimi, teisiuoju. Juo labiau kad tai ir empirine prasme atrodo akivaizdu – kas gali rinktis blogį žinodamas, kad renkasi blogį? Gal vienas, gal du, bet tikrai ne tūkstančiai balsuojančiųjų už tam tikras partijas ar besirenkančiųjų aikštėse. Keli nedraugiškoms valstybėms dirbantys tipai valdžioje ar gatvėje neleidžia visų per nežinojimą juos palaikančiųjų laikyti savo valia pasirinkusiais blogį.

Taip pat širdimi reikia suprasti, kad politinis priešas nėra asmeninis priešas. Daugelis savo šeimoje ar draugų būryje turime kitos stovyklos atstovų, kurių niekaip nesuprantame ir su kuriais niekada nesutiksime. Bet, jei pripažinsime jo galimybę ir žmogišką teisę klysti politikoje, tai leis kartu ramiai pavalgyti, kalbėtis apie sportą, knygas, kartu žvejoti ir drauge būti ne politikoje, kuri taip vargina. Labiausiai klystančiam artimui reikia ne perauklėjimo, agresyvaus švietimo ir pažeminimo, o meilės, kuri nesiekia visų suvienodinti ir padaryti tokius, koks esi pats.

Galiausiai širdis turi žiūrėti į priešą rimtai. Ironija, sarkazmas – jau nuvalkiota, jau užknisa ir, svarbiausia, yra neatsakinga bendrajam gėriui. Tai trivialu, bet ironija yra silpnųjų ginklas, skirtas pažeminti kitą ir iškelti save. Juokas iš priešo jį žemina, traukia iš politikos srities ir tik skatina eiti į kraštutinumus. Įžeista garbė užtemdo protą. Galima leisti priešui kiek nori kalbėti žiniasklaidoje ar kitur, bet, jei mūsų širdies nusiteikimas nebus tinkamas, tai nepadės.

Antra, jeigu tikrai paruošėme širdį, reikia imti kalbėtis. Jeigu skaitėte atidžiai, šioje vietoje tikriausiai manote pametę mintį arba kad esu nenuoseklus. Ne, tiesiog kalbėjimąsi siūlau suprasti kitaip. Kalbėjimasis yra politinis pripažinimas – dėl to šiandien ir atsisakoma kalbėtis su valdžia arba su protestuotojais. Nenorima suteikti tokios nepelnytos garbės. Bet kalbėjimasis tikroje politikoje nėra diskusija, kur siekiama racionalaus sutarimo. Tai kalbėjimasis kaip politinio priešo pripažinimas, nesiekiant priimti jo reikalavimų arba primesti jam savų, nesiekiant galutinio sutarimo.

Ką realiai reiškia kalbėjimasis? Tai yra tai, ką darė gerbiama Seimo Pirmininkė ir J. E. Prezidentas bei protestų dalyviai susitikdami – niekas po to nepuolė vykdyti kitų programų, bet parodė deramą pagarbą, politinį priešo pripažinimą. Tik to negana, reikia daugiau ir dažniau.

Gal skambės keistai, bet kalbėjimasis yra ir konfliktas, kuriame visgi pripažįstama politinio priešo teisė būti tuo, kuo jis yra. Tai konfliktas, kur į priešą žiūrima rimtai ir suprantant, kad to niekšelio sunaikinimas nesusitepant rankų, deja, neįmanomas. Šis konfliktas gali civilizuotomis formomis reikštis žiniasklaidoje, Seimo salėje, gatvėje, ir jis net neprivalo būti racionalus. Jei nesutinkate, parodykite man, kas politikoje apskritai yra racionalaus ir kad joje ne vieta emocijoms. Dažnas priekaištas šiuo atveju, kad neįmanoma kalbėtis su rėkiančia minia. Aišku, kad neįmanoma! Bet jeigu jūsų abstraktaus mąstymo lygis toks, kad kalbėjimąsi leidžia įsivaizduoti tik kaip tiesioginį, materialų stovėjimą prieš būrį protestuotojų, tai gal verčiau užleisti kalbėjimosi misiją kam nors kitam iš savo stovyklos.

Jei įvyktų pakankamai platūs, abipusiai politinio pripažinimo aktai, politiškumas kaip amžina priešo ir draugo perskyra galbūt vėl imtų atrodyti kaip savaime suprantamas dalykas. Priešo atsiradimas tuomet gal nekeltų nuostabos, isterijos, nepaskatintų jo išstumti iš politikos kaip absoliutaus moralinio blogio. Politikos upės vandenys galbūt atslūgtų, grįžtų į savo vagą, paliktų vietos dalykams, kurie iš tiesų niekada neturėjo būti politiniai, o ne tik pagal vienos ar kitos stovyklos valią.

Aš pavargau nuo politikos kiekviename žingsnyje. Daugelis pavargome. Bet būtent politinio priešo pripažinimas galėtų padėti vėl aiškiau nubrėžti politikos pasienius, nes pašalintų iš konfrontacijos viską pateisinančią išlikimo įtampą. Gynybinė reakcija, kuri skatina politizuoti viską, netektų prasmės ir vėl galėtų rastis sričių, kurios yra neliečiamos. Todėl artėjant Vasario 16-ajai abiem stovykloms dera siekti ne utopinės draugystės, ne neįmanomo racionalaus sutarimo prie neegzistuojančio derybų stalo, bet politinio priešo pripažinimo. Juk jį esame skolingi ne tik savo priešui, bet ir savo Tėvynei. Kad ji gyvuotų.