Skugsčiurkogordenas – nesibaigiančios miško kapinės Stokholme

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

Įkurtos tiesiog miške

Iki XX a. daugelis kapinių Europoje buvo gana pompastiškos. Ir nors ištaigingi akmeniniai antkapiai, detalių gausa ir prabanga žavėjo architektūrinės romantikos ieškotojus, pamažu toks braižas ėmė prasilenkti su XX a. pradžios idėjomis, kurios visoje Europoje sukosi aplink socialinės lygybės paieškas ir dvasinio pasaulio iškėlimą virš fizinio.

Vis aktualesnė darėsi ir psichologija, psichoanalizė – visa tai ėmė atsispindėti mene, taigi ir urbanistikoje. 1915 m., Švedijai paskelbus konkursą naujų 100 hektarų kapinių Stokholme dizainui, daugelis pasiūlymų buvo iš karto atmesti. Vis dėlto galų gale dėmesio sulaukė jaunų studentų, Gunnaro Asplundo ir Sigurdo Lewerentzo, vizija sukurti minimalistines kapines tiesiog teritorijoje esančiame miškelyje – beveik visiškai jo nepakeičiant, net nenuvedant takelių tarp kuklių akmenis primenančių antkapių.

Tokia idėja Gunnarui ir Sigurdui gimė dėl kelių priežasčių: visų pirma siekta išlaikyti kuo didesnę dermę su gamta, antra – pratęsti senąsias skandinaviškas laidojimo tradicijas, na o trečia priežastis – pabrėžti amžinumo idėją, sukuriant paralelę su niekada nemirštančia gamta.

Gyvenimas–mirtis–gyvenimas: siekiant pavaizduoti šį begalinį ciklą, kapinėse laisvai vegetuoja – gimsta, auga ir miršta – medžiai ir kita augalija. Taip pat, kuriant tęstinumą, kartais pasėjami ir nauji medeliai. Tiesa, UNESCO prašymu tai daroma tik iš kruopščiai atrinktų senųjų medžių sėklų, taip bandant išsaugoti kuo unikalesnę genetinę medžiagą, taigi – taip pat garantuoti savotišką tęstinumą.

Dar vienas išskirtinumas – parko medžių gydytojas, kuris jais nuolatos kruopščiai rūpinasi (nemažai parke augančių pušų yra jau 150 ar 200 metų senumo).

Niekad nesibaigiantys takeliai

Idėją, kad viskas yra amžina, arba dar kitaip – niekada nesibaigia, atspindi ne tik ciklais atsinaujinanti kapinių gamta, bet ir architektūra. Visas teritorijos suplanavimas išvingiuotas taip, kad kiekvieno naujo objekto pabaiga yra kito, kartais net netikėto, objekto pradžia, kitaip sakant, takeliai niekada nesibaigia.

Būtent todėl, netgi įėjus į parke esančias koplytėles, iš jų išeinama ne pro tas pačias, o kitas duris, kurios vėlgi kažkur tave nuveda. Dėmesio gyvenimo–mirties–gyvenimo idėjai skiriama ir minimalistinėse dekoro detalėse, tiesa – jų kapinėse nėra daug, o daugiausia – šarvojimo salėse. Manoma, kad toks sprendimas priimtas siekiant sukurti šalutinį dėmesio centrą sunkią gedulo akimirką – tai ne tik estetinis, bet ir psichologinis sprendimas.

Tiesa, miškas – ne vienintelis kapinių kontekstas. Teritorijoje yra ir meditavimo kalva, tvenkinys, kelios koplytėlės, masyvi, bet minimalistinė kolonada, teritoriją juosia keturių kilometrų tvora.

Šios iki šiandien aktyvios kapinės panašiems sprendimams įkvėpė ir kitus architektus visame pasaulyje.