2021 01 28

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Skylėtas Bažnyčios apsiaustas, arba Kas apgins mūsų sąžines?

„Vatican News“ nuotrauka

Kam reikalingas dar vienas tekstas apie pastaruosius JAV prezidento rinkimus ir katalikų vaidmenį juose? Juk viskas jau pasakyta, išaiškinta. Šis tekstas ne apie rinkimus, o apie tai, koks plonutis, politinių vėjų perpučiamas ir išorinių įtakų permerkiamas yra Katalikų Bažnyčią saugantis lietpaltis. Ir kaip svarbu kuo skubiau jį impregnuoti aukščiausios kokybės produktu, kad nauji bandymai manipuliuoti katalikų sąžinėmis nuslystų nuo jo kaip vanduo nuo žąsies.

Skaitytojus kviečiu susipažinti su amerikiečio jėzuito Jameso Martino bei JAV gyvenančio italo Bažnyčios istoriko Massimo Faggioli įžvalgomis.

Pernai baigiantis vasarai kun. Jamesas Altmanas iš La Crosse’o Šv. Jokūbo parapijos (Viskonsinas) paskelbė vaizdo įrašą, kuris jutube buvo peržiūrėtas daugiau nei 1,2 milijoną kartų. Įrašo pavadinimas atspindėjo tai, ką vis daugiau JAV katalikų vyskupų bei kunigų kartojo artėjant prezidento rinkimams: „Katalikas negali būti demokratas.“

„Jų partijos platforma yra absoliučiai priešinga viskam, ko moko Katalikų Bažnyčia“, – sakė kun. J. Altmanas, dramatiškai skambant Beethoveno 7-ajai simfonijai. „Liaukitės pagaliau apsimetinėję katalikais, balsuodami už demokratus. Atgailaukite už šios partijos palaikymą, nes degsite pragare.“

Apie šį bei kitus atvejus savo komentare jėzuitų žurnalui „America“ rašė kun. Jamesas Martinas.

Tradiciškai katalikų dvasininkams neleidžiama viešai remti politinių kandidatų (žr. 1994 m. Vatikano  direktyva ). Tai pakartojo ir priešrinkiminis JAV vyskupų konferencijos dokumentas „Faithful Citizenship“: „Bažnyčia privalo susilaikyti nuo paramos partijoms ar kandidatams.“ Juk Bažnyčios pašaukimas, anot popiežiaus Pranciškaus, yra „formuoti sąžines, o ne užimti jų vietą“.

Tačiau vietos vyskupo atsakas į kun. J. Altmano vaizdajuostę buvo dviprasmiškas. Vyskupas Williamas Patrickas Callahanas  išplatino pareiškimą, kuriame teigia, kad pasisakymo pernelyg „piktas ir smerkiantis“ tonas sukėlė žmonių pasipiktinimą, tačiau jis supranta „nepaneigiamą tiesą, motyvuojančią [kun. Altmano] skelbiamą žinią“. Vyskupas paminėjo ir bausmės galimybę, jei kunigas neatsižvelgs į „brolišką vyskupo įspėjimą“.

Kun. J. Altmanas atsižvelgė – dar aršesniais pasisakymais vaizdo įraše, pavadintame „Liberalūs katalikai – vilkai avių kailyje“.

Vėliau jis „kairuoliškų“ pažiūrų žmonių taktiką prilygino nacistinei, o portalo „LifeSite News“ laidoje pasirodė epizode, pavadintame „Jei balsuojate už Bideną, balsuojate už vaikų žudiką“.

Po keleto savaičių  Ed Meeksas, Towsono Kristaus Karaliaus parapijos  kunigas, paskelbtame pamoksle, pavadintame „Bedugnės akivaizdoje“, teigia, kad Demokratų partija yra „mirties partija“. Kun. Meekso vaizdo įrašu, peržiūrėtu daugiau nei du milijonus kartų, savo tviterio paskyroje su 40,000 sekėjų pasidalino ir Tylero vyskupas Josephas Stricklandas.

Kaip žinoma, abu vaizdo įrašai kalbėjo apie abortus. Jei kandidatas palieka teisę rinktis, sakė kunigas, katalikas niekada negali už jį ar ją balsuoti, nes abortas yra visiškas blogis. Vyskupas Thomas Daly iš Spokane miesto, apibendrino: „Jei abortas yra didelis blogis… kaip katalikas gali balsuoti už tokį kandidatą kaip Bidenas?“

Viskas lyg aišku bei paprasta. Bet pamatykime visą dėlionės piešinį. J. Martinas išmintingai atkreipia dėmesį, kad minėtas požiūris neatspindi viso Bažnyčios mokymo. Katalikų Bažnyčia galutinį pasirinkimą palieka suformuotai individo sąžinei, pripažindama, kad egzistuoja daug kitų svarbių dalykų, į kuriuos turi atsižvelgti rinkėjas!

Katalikų Bažnyčia galutinį pasirinkimą palieka suformuotai individo sąžinei, pripažindama, kad egzistuoja daug kitų svarbių dalykų, į kuriuos turi atsižvelgti rinkėjas!

JAV vyskupų konferencijos dokumente rinkėjams „Faithful Citizenship“, teigiama: „Gali būti atvejų, kai katalikas, atmetantis nepriimtiną kandidato poziciją net dėl politikos, kuri skatina iš esmės blogą poelgį, gali pagrįstai nuspręsti balsuoti už tą kandidatą dėl kitų moraliai rimtų priežasčių.“

Viena „moraliai rimtų priežasčių“ būtų, jei pro-life kandidatas stokotų psichinės pusiausvyros, būtų netinkamas valdyti ar kaip nors keltų grėsmę respublikai – kaip prezidentas Trumpas patvirtino esą kurstydamas minią, kuri pasėjo vien smurtą ir mirtį.

Liūdna pripažinti, tęsia autorius, tačiau, nepaisant aiškaus ir ne vieną dešimtmetį galiojančio Bažnyčios draudimo remti politikus bei jos mokymo apie asmens sąžinės laisvę, „pernelyg daug dvasininkų JAV savo homilijose ar parapijų biuleteniuose skleidė pareiškimus, panašius į kun. J. Altmano ar vyskupo J. Stricklando. Žinios esmė: „Rinkimai yra beveik apokaliptinė kova tarp gėrio ir blogio.“ „Savaitėmis prieš rinkimus, – rašo kun. J. Martinas, – į mane kreipėsi daugybė katalikų, besistengiančių suprasti savo ganytojus, kurie būtent taip pristatė rinkimus arba tiesiogiai pasmerkė demokratus iš sakyklos, ar kalbantis privačiai. Daugelis jautėsi ne tik puolami dėl savo politinių pažiūrų, bet ir atsiriboję nuo savo parapijų.“

Bendruomeninė malda
Bendruomeninė malda. Cathopic.com nuotrauka

„Kaip man rasti vietą bažnyčioje, kai kunigas sako, jog nesu katalikas, nes esu Bideno šalininkas? – rašo viena moteris. – Tėve, man labai sunku, negaliu balsuoti už Donaldą Trumpą dėl daugelio priežasčių. Man sako, jog balsuoti už Joe Bideną yra mirtina nuodėmė. Ar galėtumėte man padėti suprasti?“ „Monsinjoras atėjo į mūsų namus pasikalbėti, kodėl mūsų šeima išėjo iš bažnyčios iškart po susiskaldymą skatinančios homilijos ir kodėl mes planavome palikti parapiją. Homilijoje jis išsakė paramą politiniam kandidatui, o visus, balsavusius už Bideną, pavadino nusidėjėliais ar velnio pėstininkais.“

Kun. Davidas Milleris, Šv. Dorotėjos parapijos klebonas, Š. Karolinoje per pamokslą teigė : jeigu „[Mr. Biden] mirs būdamas tokios būklės, kokios jis yra dabar, neatgailaudamas už visus tuos metus, kai buvo išsižadėjęs Kristaus… jūs ir aš žinome, kur jis eis: jis amžiams bus pasmerktas pragare.“

Panaši atmosfera tvyro ne vien provincijos bendruomenėse. Kardinolas Raymondas Burke, buvęs Sent Luiso arkivyskupas ir Vatikano kurijos bendradarbis, demokratus 2008-aisiais pavadino „mirties partija“. O praėjusį rudenį, svečiuodamasis EWTN laidoje „The World Over“, kalbėjo apie J. Bideną kaip įsitraukusį į „sunkų, amoralų blogį, kuris kelia papiktinimą“.

Didžiausias tokių temų puoselėtojas, anot J. Martino, tikriausiai buvo arkivyskupas Carlo Maria Viganò, buvęs nuncijus JAV ir vienas uoliausių šiuo metu popiežiaus Pranciškaus kritikų. J. Bidenas, sakė Vigano, yra „marionetė valdžios ištroškusio elito rankose, kuris padarys viską, kad ją išplėstų“. Viganò pranašavo, kad Bideno išrinkimas reikštų beveik Šėtoniško amžiaus pradžią, paženklintą „ekumenizmu, Maltusiška aplinkosauga, panseksualizmu ir imigracija“.

Šis netrumpas sąrašas liudija, kad panašūs pasisakymai nebuvo vien atskiri atsitikimai. Greičiau jie yra dalis žinios, kuria rinkimus vyskupai ir kunigai pateikė ne tik kaip gryno gėrio kovą su grynu blogiu, bet netgi apokaliptiniais terminais.

Pavyzdžiui, kun. Johnas Zuhlsdorfas iš Madisono (Wis), žinomas kaip tinklaraštininkas „Father Z“, surengė egzorcizmą (transliuotą per jutubą), skirtą balsų skaičiuotojams, nes, anot jo, jie dalyvavo „apgaulėje“, „nuodėmėje“, „melavo“ ir „vogė“… Kun. J. Altmanas kitą dieną po Kapitolijaus šturmo kalbėjo su kun. Richardu Heilmanu vaizdo įraše, pavadintame „Pasipriešinimas tironams yra klusnumas Dievui“.

Faggioli: Kapitolijaus ir Vatikano paralelės

Susidariusią krizinę situaciją analizavo ir Bažnyčios istorikas Massimo Faggioli, išryškindamas aiškią paralelę su Pranciškaus pontifikatu. „Kapitolijaus išpuolį surengė minia, bandanti sugriauti JAV konstitucinę santvarką, o Katalikų Bažnyčios kelerių pastarųjų metų įvykiai buvo bandymas nuversti dabartinį popiežių“, – straipsnyje „La Croix“ teigia autorius.

Viskas prasidėjo dar 2013 m. pavasarį ir vasarą, mėginant pakirsti Pranciškaus išrinkimo teisėtumą. Kai ši taktika nesuveikė, 2018 m. rugpjūtį arkivyskupas Carlo Maria Viganò subūrė aplink save grupę, kuri ėmėsi aršios ir beprecedentės kampanijos diskredituoti Bergoglio.

„Kai Viganò tikėjosi jėzuito popiežiaus atsistatydinimo, ne vienas JAV vyskupas viešai palaikė buvusį nuncijų“, – primena autorius. Nė vienas jų niekada taip ir neatsiprašė ar neatšaukė savo palaikymo, net ir po to, kai tiek Vigano, tiek jo teiginiai buvo demaskuoti. Nenuostabu, kad tie patys vyskupai dabar nenori pripažinti prezidento Joe Bideno katalikiškumo.

EPA nuotrauka

JAV Katalikų vyskupų konferencija (USCCB) nesugebėjo sumažinti atotrūkio tarp bandymų išlikti nešališkai ir noro kalbėti tiesą. Pakanka palyginti USCCB pareiškimą apie riaušes Kapitolijuje su Austrijos kardinolo Christopho Schönborno pareiškimu, smerkiančiu išpuolį.

Arkivyskupas Paulas Coakley iš Oklahomos, USCCB vidaus teisingumo ir žmogaus vystymosi komiteto pirmininkas, sausio 16 d. paskelbė pareiškimą, kuriame ragina siekti taikos ir smerkia smurtą.

Tačiau kardinolas Schönbornas jau buvo nuėjęs toliau. „Kapitolijų šturmavusi minia buvo melagingai įsitikinusi, kad jie kovoja su didžiausiu rinkimų sukčiavimu Amerikos istorijoje. Niekas nepateisina jų smurto. Dar mažiau – melo, kuris paskatino smurtą“, – sakoma kardinolo sausio 15 d. pranešime. „Taip nutinka, kai tiesos nebegalima atskirti nuo melo. Koks įspėjimas apie melo galią!“ – sušuko jis. „Tiesą sakant, „melo galia“ yra pagrindinė problema, susijusi su pastaraisiais išpuoliais prieš konstitucinę Amerikos demokratijos sistemą ir Katalikų Bažnyčios statusą šalyje“, – apibendrina mokslininkas.

„Melo galia“ yra pagrindinė problema, susijusi su pastaraisiais išpuoliais prieš konstitucinę Amerikos demokratijos sistemą ir Katalikų Bažnyčios statusą šalyje“

Tiesos „supaprastinimas“ yra viena „trampizmo“, naujos, 2016-aisiais įsigalėjusios, ideologijos dedamųjų. Kaip žinome, „trampizmas“ – tai populistinis politinis metodas, kai sudėtingoms politinėms, ekonominėms ir socialinėms problemoms spręsti siūlomi paprasti sprendimai, stengiantis patraukti ypač socialinę nelygybę patiriančius šalies gyventojus. Anot Dino Amenduni, autoritarizmo bruožų turintis metodas idėjiškai yra artimas konservatyviam dešiniajam nacionalizmui. Jam būdingas trijų krypčių derinys: 1) protekcionistinis požiūris ekonominėje politikoje; 2) noras maitinti kasdienį mūšį su žurnalistais, siekiant juos delegitimizuoti; 3) viešoji retorika, kuriai tiesos ieškojimas nėra laikomas pagrindine etine prielaida.

Pastaruoju metu JAV katalikai intensyviai diskutuoja apie šalies vyskupų negebėjimą vienareikšmiškai pasmerkti „trampizmo“ ar kai kurių katalikų lyderių noro įsileisti Trumpą ir tyliai, o kartais visiškai atvirai pavaizduoti jį kaip Bažnyčiai labiau patinkantį kandidatą.

Nemenka atsakomybės dalis tenka ir katalikų žiniasklaidai, kūrusiai neapykantos kupiną aplinką, neatsižvelgiant į priemones ir pasekmes.

„Egzistuoja dar viena lyderių klasė, – teigia Faggioli, – tai – katalikiškojo „trampizmo“ pranašai ir pirmtakai, kurie nėra nei dvasininkai, nei žiniasklaidos darbuotojai. Tai katalikai, nuolat komentuojantys svarbiausiuose žiniasklaidos kanaluose ir puoselėjantys troškimą „atsiimti mūsų Bažnyčią“.“

Pavyzdžiui, į katalikybę atsivertęs Rossas Douthatas, nuo 2009 m. laikraščio „New York Times“ apžvalgininkas, nuo pat pradžių menkino Donaldo Trumpo keliamą grėsmę Amerikos demokratijai ir tuo pat metu skleidė įtarumą popiežiaus Pranciškaus atžvilgiu. „Pontifiko ambicijos suaktyvino sąmokslininkus ir jų priešininkus. O dabar vyriausiasis sąmokslininkas yra pats popiežius“, – tokiais kaltinimais prasidėjo vienas jo straipsnių 2015 m. spalį.

Šis straipsnis nebuvo pavienis incidentas. 2018 m. Douthatas išleido knygą apie Pranciškų, tiksliau –prieš jį. „Knygoje gausu įžvalgų, būdingų nedorai sumaniam intelektualui. Tačiau ji atskleidžia kai kurias kultūrines „trampizmo“ ligas. Užtenka tik pažvelgti į autoriaus cituojamus šaltinius. Kai kurie iš jų yra žinomi dėl negailestingos melo kampanijos prieš popiežių“, – atkreipia dėmesį istorikas.

Dar viena grupė – žymūs „buvę katalikai“, užsipuolantys popiežių. Vienas konservatorių katalikų herojus yra žurnalistas Rodas Dreheris. Kadaise atsivertęs į katalikybę, šiuo metu jis yra Rytų Stačiatikių Bažnyčios narys. 2020 m. vasarį savo straipsnyje, pavadintame „Popiežiaus Pranciškaus grėsmė“, Dreheris išjuokė dabartinį pontifikatą. „Dvasinis karas, šiuo metu vykstantis Katalikų Bažnyčios viršūnėje, lems pasaulio ateitį“, – rašė jis. Tačiau tai tik vienas pavyzdys.

„Vienintelė priežastis, kodėl arkivyskupo Viganò melas taip patraukė katalikų visuomenę, yra ta, kad komentatoriai, privalėję dalykus žinoti geriau, maitino tuos melus, nejausdami „moralinių ar profesinių skrupulų“, tiesiog siekdami išplėsti savo ir taip nemenką auditoriją.

Komentatoriai, privalėję dalykus žinoti geriau, maitino tuos melus, nejausdami „moralinių ar profesinių skrupulų“, tiesiog siekdami išplėsti savo ir taip nemenką auditoriją.

Žinoma, problemos esmė nėra popiežiaus kritika. „Problema yra kaltinti kažkokiu niekšingu sąmokslu dėl dalykų, kuriuos jis daro ir kurie jums nepatinka.“ Matome, kokių pasekmių tai sukėlė JAV politikoje ir Bažnyčioje.

Faggioli įžvelgia paralelę tarp popiežiaus Pranciškaus ir prezidento Bideno išrinkimo teisėtumo kvestionavimo. „Sąmokslo teorijos paskatino daugelį žmonių JAV ir Katalikų Bažnyčioje visiškai šios paralelės nepastebėti, – rašo jis. – Tuo tarpu labiau įgalinti intelektualai sugebėjo praslysti šio, prieš institucijas nukreipto, potvynio paviršiumi.“

Dėl situacijos politikoje ir Bažnyčioje lengva apkaltinti katalikų žiniasklaidą. Dar lengviau rodyti pirštu į vyskupus, regimą taikinį, kurie turi už daug ką atsakyti. Tačiau šiam sąskaitų suvedimo momentui, teigia autorius, reikia plataus spektro analizės ir ypač apmąstyti vaidmenį tų lyderių, kurie padėjo susiformuoti požiūriui, jog galima „iš visko išsisukti“.

Taisyklė, jog gali išsisukti skleisdamas melą, atrodo, galioja politikoje. Bet tai neturėtų būti Bažnyčios požiūris.

„Taisyklė, jog gali išsisukti skleisdamas melą, atrodo, galioja politikoje. Bet tai neturėtų būti Bažnyčios požiūris į tai, kas nutiko per pastaruosius ketverius ar daugiau metų, – teigia Faggioli. – Nekantriai laukiu kai kurių vyskupų mea culpa. Labiau tikėtina, kad atsiprašymo sulauksime iš jų, o ne iš tų, kuriuos G. Orwellas laiko „nemokomais“.