Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia – spinduliuojanti meistrų darbo rūpestingumą

Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia. Lietuvosbaznycios.eu nuotrauka

Šlapaberžėje, nutolusioje per septynis kilometrus nuo Dotnuvos, stovi mūrinė šios gyvenvietės Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia.

Ją 1861-aisiais pastatė Šlapaberžės, arba Kvintos, dvaro savininkas Tadas Gintautas. Dvaro savininko Mykolo Kvintos (1891–1932 m.), Lietuvos kariuomenės savanorio, iniciatyva čia pamaldos imtos laikyti lietuviškai.

Dizaineris, dailininkas, kultūros istorikas mėgėjas ir kraštotyrininkas Vilius Puronas videoreportaže pasakoja perversmų kupiną šios bažnytėlės istoriją ir vardija jos architektūros išskirtinumus. Anot istoriko, bažnyčia gerai atskleidžia ano laikotarpio architektūros grožio supratimą – sujungdama susipinančius neoklasicizmo ir neorenesanso bruožus.

Šlapaberžės Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčia gerai išsilaikiusi. 1990-aisiais po sovietų okupacijos vėl grąžinta tikintiesiems šventovė buvo paremontuota, nudažyta. Nelengvu Lietuvai istoriniu laiku ji buvo paversta kolūkio grūdų sandėliu, vis dėlto to meto stiprus žmonių tikėjimas, kaip pasakoja V. Puronas, neleido bažnyčiai būti suniokotai: jausdami pagarbą šventovei, žmonės stengėsi patalpoje grūdus pilti taip, kad neužpiltų pagrindinio altoriaus.

Šlapaberžės bažnyčios viduje atsiveria vienanavė erdvė ir trys mediniai nuo bažnyčios pastatymo išlikę altoriai, sukuriantys jaukią architektūrinę kompoziciją, kuri spinduliuoja harmoniją, meistrų darbo dorumą ir rūpestingumą. Šoninius altorius puošia tapyti paveikslai. Bažnyčios interjeras kuklus ir paprastas, tačiau įdomus šventovės sienų apdailai panaudotas savitas faneros dekoras.