Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

11 min.
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

11 min.

Slaptas sovietų atominis bunkeris – „Dom tvorčestva“ arba atsarginis ryšių centras prie Vilniaus

Vienas iš Šaltojo karo metu slaptai įrengtų objektų Lietuvoje buvo atsarginis Lietuvos radijo ir televizijos transliacijų centras. Netoli sostinės esančiose Nemenčinės apylinkėse 1984 m. buvo baigtas statyti ir moderniausia televizijos, radijo bei ryšių įranga visiškai aprūpintas požeminis atominis bunkeris.

Tai buvo visiškai slaptas objektas, kuris kilus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių būtų buvęs naudotas kaip atsarginis ryšių centras. Branduolinio karo atveju iš rikiuotės išėjus pagrindiniams radijo, televizijos ir ryšio taškams Vilniuje, iš šio rezervinio centro buvo planuota transliuoti radijo ir televizijos programą bei palaikyti vyriausybinį ryšį. 

Tuometė Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Ryšių ministerija šį objektą pavadino „Dom tvorčestva“, t. y. „Kūrybos namais“. Tuo metu daugeliui vyriausybinių objektų dėl jų slaptumo buvo įprasta skirti kodinius pavadinimus, pavyzdžiui: „Kūrybos namai“, „Pionierių stovykla“ ir panašiai. Šio slapto ryšių centro statybos projektą parengė Maskvos projektavimo institutas, o darbai buvo pradėti 1975 m. Statybos užtruko apie devynerius metus ir kainavo apie 4 mln. rublių. 

Objektas pastatytas 3 hektarų pušynų juosiamoje teritorijoje. Visai šalia iš vienos pusės – Neries upė, iš kitos – geležinkelio linija. Uždaroje teritorijoje pastatyti šeši pagrindiniai objekto statiniai. Centrinis ir pats svarbiausias yra 2500 kvadratinių metrų ploto požeminis atominis bunkeris, kuriame buvo įkurtas atsarginis radijo ir televizijos ryšių centras. Teritorijoje taip pat išlikę gyvenamasis ir administracinis pastatas, garažai, apsaugos bokštas bei pagalbiniai statiniai, turėję užtikrinti objekto autonominį funkcionavimą branduolinio karo metu. Centras turėjo savarankišką elektros pastotę, artezinį vandens gręžinį ir autonominę ventiliacijos sistemą, turėjusią bunkerį aprūpinti neužterštu deguonimi.

Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Sovietiniais metais objektas buvo saugomas – visa teritorija apjuosta metaline tinkline tvora, o prie vienintelio įvažiavimo nuolat budėjo milicininkas. Teritorija buvo saugoma ir nuo smalsių akių. Požeminis bunkeris ir jo infrastruktūra buvo sukurta taip, kad nuo šalimais esančio kelio ir įvažiavimo būtų matomas tik dviejų aukštų niekuo neišsiskiriantis sovietinis administracinės ar gyvenamosios paskirties statinys. 

1984 m. centras buvo visiškai pritaikytas televizijos ir radijo laidoms kurti, bet tiesioginės transliacijos iš šio objekto nebūtų galėjusios vykti. Sprendžiant tiesioginio ryšio klausimą, objektas buvo sujungtas su Vilniaus televizijos bokštu, o atsarginiam naudojimui planuota naudoti Sitkūnuose esančius siųstuvus.

Bunkeris buvo statomas taip, kad darbuotojai ir visa įranga būtų apsaugoti tiek nuo branduolinio sprogimo bangos, tiek nuo radioaktyvios, jonizuojančios spinduliuotės. Dėl šios priežasties bunkeris įrengtas 6 metrų gylyje po žeme, o jo sienų storis siekia apie 50 centimetrų. Skaičiuota, kad vienas sienos kvadratinis centimetras turėtų atlaikyti 2 kilogramų smūginę bangą. Buvo svarbu numatyti, kad įvykus branduoliniam sprogimui nebūtų užblokuotas patekimas į pagrindines patalpas. Šiuo tikslu virš pagrindinio įėjimo buvo įrengtas lengvų konstrukcijų stogas. Planuota, kad sprogimo metu jis turėtų sutrupėti į smulkius šipulius, didelėmis nuolaužomis neužverstų išėjimo iš patalpų. 

Bunkeris numatytos tiesioginės funkcijos Šaltojo karo metu taip ir neatliko. 1991 m. sausio 11 d. dar galėjusį funkcionuoti bunkerį užėmė sovietų desantininkai.

Slėptuvėje buvo sukonstruoti įrengimai, saugoję ir nuo galimos radioaktyvios spinduliuotės. Buvo numatyta, kad kiekvienas į bunkerį įeinantis žmogus turės pereiti specialaus švarinimo arba dekontaminacijos procedūrą, kurios metu bus išmatuojamas ir esant reikalui pašalinamas radiacinis užterštumas. Ši procedūra turėjo apsaugoti bunkerio viduje dirbsiantį personalą nuo radiacijos ir kenksmingų sveikatai medžiagų patekimo į izoliuotas bei sandarias patalpas. Ant šių patalpų durų ir šiandien matomos iškabos su užrašu „Umivalnaja“, t. y. „Prausykla“. 

Dviejų aukštų požeminiame statinyje įrengtos masyvios geležinės durys, saugojusios ir pagrindines funkcines ryšių centro erdves, ir pagalbines patalpas. Pastarosiose įrengti svarbiausi statinio funkcionalumą palaikantys prietaisai: elektros generatoriai, suspausto oro balionai, kuro talpyklos, ventiliavimo sistemos ir kiti svarbūs įrengimai. Tinkamą oro temperatūrą patalpose turėjo užtikrinti nuo radijo ir televizijos technikos sklindanti šiluma, speciali šildymo sistema nebuvo numatyta. 

Kita bunkerio dalis buvo skirta radijo ir televizijos centrui, kuriame buvo įrengtos įrašų studijos, aparatinės, administracijos ir redakcijos kabinetai, veikė videoteka ir fonoteka. Taip pat veikė „Specčiast“, arba specialioji KGB darbuotojams skirta dalis. Šis specialus skyrius buvo atsakingas už tiesioginį telefono ryšį su centrine sovietine administracija ir slaptų dokumentų tvarkymą. Įrengta ir užsienio radijo transliacijų pasiklausymo studija, kurioje karo atveju būtų buvusi transkribuojama ir sovietinei administracijai teikiama iš Vakarų ateinanti informacija.

Nuolatinių televizijos ir radijo centro darbuotojų šiame objekte nebuvo. Centro personalas į bunkerį atvykdavo kartą per mėnesį. Darbuotojai turėdavo įjungti aparatūrą, patikrinti, ar viskas gerai veikia, siųsti bandomuosius ryšio signalus. Tokios reguliarios patikros buvo rengiamos siekiant užtikrinti sklandų įrangos veikimą karo metu.

Įrengiant televizijos ir radijo studijas didelis dėmesys buvo skiriamas ne tik apšvietimui, akustikai, įrengimų išdėstymui, bet ir priešgaisrinei saugai. Visos studijų patalpų sienos padengtos nedegiomis medžiagomis: stiklo vatos paketais, specialiu stiklo audiniu ir asbesto plokštelėmis, kurios pasižymi ir labai geromis garso izoliacijos ypatybėmis. 

Teritorijoje pastatyto gyvenamojo pastato rūsyje numatytos darbuotojų poilsio ir miego patalpos. Perėjus ilgą požeminį tunelį, jungiantį bunkerį ir gyvenamąjį pastatą, patenkama į nedidelę poilsio patalpą. Šiame vos 80 kvadratinių metrų plote buvo numatytos nakvynės vietos 124 darbuotojams. Miegojimui skirti gultai išdėstyti keliais aukštais, tarp eilių paliekant tik siaurus praėjimus. 

Bunkeris numatytos tiesioginės funkcijos Šaltojo karo metu taip ir neatliko. 1991 m. sausio 11 d. dar galėjusį funkcionuoti bunkerį užėmė sovietų desantininkai. Tikėtina, kad prieš ruošiantis Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastatų šturmui sovietinės armijos dalinių vadovybė numatė, kad šiuo bunkeriu ir joje veikiančia ryšio įranga bandys pasinaudoti Lietuvos radijo ir televizijos darbuotojai.

Į Lietuvos valstybės rankas objektas galutinai pateko 1992 m. Bunkerio funkcionavimą turėję užtikrinti įrengimai, taip pat visa televizijos ir radijo įranga ilgainiui buvo išmontuota. Teritorijoje buvo įrengta tuo metu didžiausia Baltijos šalyse 11,5 metro skersmens palydovinė antena, užtikrinanti ryšį su Vakarais. Po dešimtmečio antena buvo išmontuota, o pats rezervinis ryšių centras galutinai uždarytas. 

Šiuo metu objektu rūpinasi privatus savininkas ir nuomininkai, bunkeryje kuriantys niūria atmosfera alsuojantį požeminį socializmo muziejų.

Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Atsarginio radijo ir televizijos centro bunkeris. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras

Vaizdo pasakojimas rengtas 2021 m. rudenį kaip projekto „Militaristinis Vilnius“ ciklo dalis. Už pagalbą kuriant šį pasakojimą dėkojame Mindaugui Vanagui (Sovietbunker.com).

Projektas „Militaristinis Vilnius“ – tai „Bernardinai.lt“ kartu su VU Istorijos fakulteto karo istoriku dr. Kęstučiu Kilinsku parengtų vaizdo pasakojimų ciklas apie įvairių laikotarpių Vilniaus militaristinio paveldo objektus ir miesto karybos bei gynybos istoriją. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR krašto apsaugos ministerija.