„Slava Ukraini! Heroiam slava!“ ir kiti šūkiai, įkvepiantys siekti laisvės

Kamilė Laučytė yra praktikantė, VU lietuvių filologijos ketvirto kurso studentė.

Za wolność naszą i waszą! – Už mūsų ir jūsų laisvę!

Pirmą kartą šūkis Za wolność naszą i waszą pavartotas per Kosciuškos sukilimą 1794-aisiais. Per 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilimus vartota istoriko Joachimo Lelewelio pasiūlyta forma – W imię Boga za naszą i waszą wolność, t. y. „Dievo vardu, už mūsų ir jūsų laisvę“.

Kitaip nei dažnai šiandien interpretuojame, šūkis „Už mūsų ir jūsų laisvę“ visų pirma buvo nukreiptas į agresorių, o ne tik į sąjungininkų vienybę. Mūsų – lietuvių, lenkų ir baltarusių – ir jūsų – rusų – laisvė nėra du atskiri dalykai. Tikėtasi, kad Rusijos valstiečiai palaikys sukilėlius, kovojančius su Rusijos imperijos caru. Kaip rašoma 1864-ųjų sausio 22 d. išleistame manifeste: „Nuo šios dienos nebėra nelaisvės, nes nebėra nei pono, nei bajoro, nei mužiko, nei žydo, o visi esame broliai, visiškai lygūs arba vienodi ir Viešpaties Dievo, ir mūsų brangiosios Tėvynės akyse“, – šv. Pauliaus Laiško galatams parafraze atsispindimas laisvės troškimas visiems. 

Pasaulyje įsivyraujant socializmo idėjoms, šūkis buvo pradėtas interpretuoti atitinkamai pagal ideologiją. Socialistas Ludwikas Waryńskis (1856–1889) teigė, kad yra viena tauta nelaimingesnė nei lenkų – tai proletariatų tauta. O lenkų socializmo kūrėjas Bolesławas Limanowskis (1835–1935) tikėjo, kad nepriklausoma Lenkija yra reikalinga aplinkybė socializmo pradžiai. Nors jų ideologinis supratimas skiriasi, abu vyrai laikėsi į lenkų kraują įskiepyto šūkio „Už mūsų ir jūsų laisvę“, siekdami pokyčių socialinėje ir politinėje sistemoje. 

Bolševikai taip pat vartojo šūkį propagandos tikslais per Lenkijos–sovietų Rusijos karą 1919–1921 m., siekdami įkvėpti lenkų darbininkus išsivaduoti iš kapitalizmo gniaužtų. 

Pamažu yrant Sovietų Sąjungai „Už mūsų ir jūsų laisvę“ vėlgi žmones įkvėpė kovoti už nepriklausomybę. 1979-ųjų birželio 2 d. sakytame pamoksle Pergalės (dab. Pilsudskio) aikštėje Varšuvoje, prie Nežinomo kareivio kapo, popiežius Jonas Paulius II atkreipė žmonių dėmesį. Jis teigė, kad per visą istoriją kareiviai žuvo tėvynėje, Europoje ir visame pasaulyje skelbdami, kad nėra Europos be nepriklausomos Lenkijos jos žemėlapyje. Jie kovojo už žmogaus teises krisdami už mūsų ir jūsų laisvę.

Lietuvoje Sąjūdžio mitinguose taip pat pasirodydavo šis šūkis – jis buvo užrašomas lietuvių ir rusų kalbomis, grįžtant prie pirminės „Už mūsų ir jūsų laisvę“ idėjos. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, šūkis kartotas rodant solidarumą kenčiantiesiems nuo Rusijos karinių veiksmų Pietų Osetijoje 2008 m., per Euromaidaną 2013–2014 m., nuo 2020 m. baltarusiams kovojant už išsivadavimą nuo diktatūros. Šiandien per pranešimus ir ant plakatų, raginančių remti Ukrainą, šis šūkis įgijo prasmę, kad ukrainiečiai kovoja ir už mūsų, lietuvių, laisvę.

Жыве Беларусь! (Žyvie Bielaruś!) – Tegyvuoja Baltarusija!

Per 1863-iųjų sukilimą būta ir kitų šūkių, tarp kurių – Žyvie Bielaruś! Jis nepamirštas ir XX a. pradžioje, toliau baltarusiams siekiant išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų. 1905–1907 m. vienas naujosios baltarusių literatūros ir literatūrinės kalbos pradininkų Janka Kupala parašė eilėraštį „Šauksmas, kad gyvuoja Baltarusija“ (Гэта крык, што жыве Беларусь). Žyvie Bielaruś taip pat skambėjo pirmajame Visos Baltarusijos kongrese (1917 m.), kurio vienas iš rezultatų – 1918 m. susikūrusi Baltarusijos Liaudies Respublika. Nuo 1919 m. jos Rada darbuojasi egzilėje (šiuo metu Otavoje), jai vadovauja Ivonka Survilla.

Nors Baltarusijos Liaudies Respublikos Rados diplomatinė įtaka nėra itin jaučiama, ji įkvėpė dabartinius protestuotojus prieš diktatūrinę Baltarusiją. Jau vėlyvajame 10-ajame dešimtmetyje vis pasikartodavo Žyvie Bielaruś, tačiau dar didesnę svarbą šūkis įgijo 2020-aisiais po neteisėtų prezidento rinkimų paskelbimo ir tebeskamba laisvos baltarusių visuomenės palaikytojų lūpose. 

Слава Україні! Героям Слава! (Slava Ukraini! Heroiam slava!) – Šlovė Ukrainai! Didvyriams šlovė! 

Jau XIX a. ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos eilėraštyje „Į Osnovjanenką“ (До Основ’яненка) randamas žodžių junginys Slava Ukraini. Vis dėlto šūkio pradžia sietina su 1900 metais, kai Charkivo ukrainiečių studentai pogrindyje įkūrė Ukrainos revoliucinę partiją (Революційна Партія України).

Partijos viduje suskandavus „Šlovė Ukrainai!“, atliepas būdavo „Šlovė visoje Žemėje!“ (По всій землі слава!). Įkvėpimo šaltiniu tapo būsimojo Ukrainos prezidento egzilėje Michailo Levickio apsilankymas Charkive. Važiuodamas pas vieną iš Ukrainos revoliucinės partijos kūrėjų Oleksandrą Kovalenką, jis išgirdo jaunuolį niūniuojant Ukrainos himną. Šūktelėjęs „Šlovė Ukrainai!“ jis sulaukė jaunuolio atsakymo „Šlovė visoje Žemėje!“ Vėliau veikiantieji dėl nepriklausomos Ukrainos tokiu šūkiu vienas kitą atpažindavo ir sveikindavosi. 

Šiandien įprasta ukrainietiško šūkio su atliepu forma kurį laiką dar nebuvo nusistovėjusi, bet įvairiausios jo variacijos skambėjo tremtyje, per Ukrainos revoliuciją (1917 m.) ir vėliau vykusius karus. Vykstant karui tarp Lenkijos ir Ukrainos dėl Voluinės regiono (1918–1919 m.), 1919-ųjų sausio 22 d. Kyjive pasirašytas Ukrainos suvienijimo aktas. Ta proga kareiviai atvyko į Sofijos aikštę nešdami Ukrainos vėliavą su užrašu „Šlovė ukrainiečių didvyriams!“ (Слава українським Героям!). Tai – Heroiam slava! prototipas. Šūkis buvo populiarus ne tik tarp kareivių, bet ir civilių, o 1920-ųjų balandžio 19 d. pasisveikinimas Slava Ukraini! buvo oficialiai pradėtas vartoti Ukrainos kariuomenėje.   

1929 m. įsikūrė Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), vėliau skilusi į dvi frakcijas: nuosaikiąją OUN-M (vadovavo Andrijus Melnykas) ir radikaliąją OUN-B (vadovavo Stepanas Bandera). Antrojo OUN kongreso metu 1941 m. galutinai įtvirtinta, kad sušukus Slava Ukraini! atliepas būtų Heroiam slava!

Tais pačiais metais į Ukrainos teritoriją įsiveržė naciai, trumpam buvę kartu strateginiame aljanse, ir S. Banderos partija birželio 30-ąją paskelbė Ukrainos nepriklausomybę, vildamasi, kad bus pripažinta nacių. Lūkesčiams nepasitvirtinus, OUN-B nuo jų nusisuko ir kovojo tiek su naciais, tiek su sovietais. Dėl tokio istorinio fakto kai kurie kritikai, ypač nusiteikę prokremliškai, šūkį Slava Ukraini! Heroiam slava! laiko kontroversišku ir tapatina su nacių Heil Hitler. Tačiau, kaip matyti, šūkis buvo ir prieš tai vartojamas, jį labiau būtų galima lyginti su prancūzų Vive la France ar amerikiečių God Bless America.

Sovietmečiu šūkis buvo uždraustas, tačiau vartotas diasporoje, o pačioje Ukrainoje drąsiau pradėtas vartoti perestroikos metu. Šaliai atgavus Nepriklausomybę (1991 m.), ukrainiečiai toliau šūkį skandavo reikšdami nepasitenkinimą valdžia. Šūkis itin išpopuliarėjo per Euromaidaną, o 2018-aisiais prezidentas Petro Porošenka pasiūlė iniciatyvą grąžinti istorinį pasisveikinimą kariuomenėje: Slava Ukraini! Heroiam slava! Pasiūlymas buvo priimtas. Iki to laiko pasisveikinimas buvo Вітаю товариші! („Sveiki, draugai!“). Taip pat tokiu šūkiu sveikinamasi policijoje. 

Rusijai užpuolus Ukrainą, šūkio Slava Ukraini! Heroiam slava! kartojimas reiškiant palaikymą ukrainiečių tautai netyla visame pasaulyje – jis įprastas ir politikų lūpose, ir vaikų piešiniuose.

Vienybė težydi dėl baltarusių, ukrainiečių ir mūsų visų laisvės!