2020 12 04

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Slegia karantinas? Daugiau judėkime

Kun. Evaldas Darulis OFM. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žmogus yra ir dvasia, ir kūnas. Ši sena gera krikščioniška taisyklė tampa itin aktuali šiomis dienomis, kai dėl karantino ir darbo (ar mokslų) iš namų, elementarus kūno poreikis – judėti – gauna mažiau dėmesio.

„Šventasis Raštas mums primena, kad kūnas yra Šventosios Dvasios šventovė – tad jį turime gerbti, prižiūrėti, kad galėtume geriau tarnauti Dievui ir artimui. Kunigas Juozas Zdebskis savo užrašuose dažnai primindavo, jog žmogaus vidinį grožį atspindi ir jo kūnas. Tame yra tiesos – kai esi ramus dėl savo sveikatos, tada jautiesi geriau ne tik psichologiškai, bet ir dvasiškai“, – teigia vienuolis pranciškonas, kunigas Evaldas Darulis, OFM.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas šiuos žodžius sako iš patirties – jis aktyviai  bėgioja, dalyvauja maratonuose ir bando šia sporto šaka sudominti kitus dvasininkus bei pasauliečius. Bėgimą, kaip puikią priemonę per karantiną jaustis daug geriau, vienuolis rekomenduoja ir kiekvienam iš mūsų. Šiai minčiai pritaria ir psichologė Aušra Trimonytė.

Bėgantis vienuolis

Kun. E. Darulis prisimena, kad lengvai bėgioti pradėjo studijuodamas Italijoje, o rimčiau šiuo dalyku „užsikrėtė“ maždaug prieš 15 metų grįžęs tarnauti į Kretingą ir susipažinęs su keliais bėgikais.

Šiandien bėgimas – neatsiejama vienuolio gyvenimo dalis. „Jeigu rengiuosi varžyboms, stengiuosi bėgioti penkias dienas per savaitę. Anksčiau netgi būdavo, kad tai darydavau kiekvieną dieną. Bet dabar, žinoma, dėl karantino jokios varžybos nevyksta, tad nėra ir tokio didelio intensyvumo, – pasakoja kunigas. – Įprastai nubėgu 8–10 kilometrų, o kai rengiuosi varžyboms, pasirenku ilgą distanciją. Tada dažniausiai nelabai kreipiu dėmesio į nubėgtus kilometrus, bet stengiuosi kokias 2–3 valandas išbūti ant kojų.

Per tuos 15 metų mano pašnekovas bėgdamas patyrė įvairiausių nuotykių. Pavyzdžiui, vienąkart Gran Kanarijoje jis patyrė kelio traumą – tačiau, įveikęs skausmą, sėkmingai užbaigė 120 kilometrų ultramaratoną. O būta ir ne tokių didingų, bet taip pat nepamirštamų istorijų.

Kun. Evaldas Darulis, OFM. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuotrauka

„Prisimenu, kartą dalyvavau „HBH bėgime“. Pabaigoje staiga mane pakvietė ant scenos – pranešė, kad užėmiau trečią vietą. Ėjau besidžiaugdamas ir nustebęs – kodėl man skyrė tokią aukštą vietą? Pasirodo, organizatoriai bėgikus suskirstė į amžiaus grupes. Šalia manęs atsistojo du žmonės, užėmę pirmą ir antrą vietas – ir jie buvo daug vyresni už mane“, – juokiasi vienuolis.

Bet, pasak dvasininko, nebūtina įveikti maratonų, kad galėtum džiaugtis bėgimo duodama nauda.

„Mankšta“ plaučiams ir galvai

„Visų pirma, aš gerai jaučiuosi bėgdamas. Antra – tai galimybė neužsisėdėti namie, pabūti gamtoje, iš naujo ją atrasti. Bėgdamas spėji pamatyti daug daugiau, negu eidamas. Ir, aišku, sportuodamas žinai, kad tai yra sveika, – šypsosi br. Evaldas. – Bėgimas nereikalauja daug investicijų ar kažkokio ypatingo pasirengimo – netgi nesitreniravęs žmogus gali bet kada ramiai sau bėgti miško takeliu. Jam neprivaloma nei būti sportiškam, nei atitinkamo sudėjimo – jei tik bėgikas viską daro ramiai ir su protu.“

Ramybę ir pradinį lėtumą vienuolis akcentuoja, kai kitus vienuolius ar draugus moko bėgioti. Jis sako besidžiaugiantis, kad pažįsta daugybę žmonių, kurie bent trumpam išbėga į parkus ar miškus: „Tai yra nuostabu. Tam, kuris visą dieną sėdėjo prie kompiuterio, bėgimas visada bus į naudą. Patarčiau labiau rinktis gamtą, o ne gatves – nes mieste važinėja mašinos, oras ne toks grynas.“ Kalbėdamas apie orą ir kvėpavimą, pašnekovas akcentuoja, kad bėgimas gali būti ypač naudingas COVID-19 pandemijos metu: „Tas virusas paliečia plaučius. Tad, manau, yra gerai juos visą laiką ventiliuoti ir tampyti – o bėgdamas tą ir darai, nes intensyviau kvėpuoji. Aš nesu gydytojas, bet, manau, bet kuris pasakytų tą patį.“

Kun. Evaldas Darulis, OFM (antras iš dešinės), Gran Kanarijoje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokie yra pagrindiniai patarimai tiems, kurie nori pradėti bėgioti? Pasak kun. E. Darulio, jeigu iki šiol visiškai nesportavote – bėgdami neperlenkite lazdos su greičiu, viską darykite ramiai. „Bėgdamas be trenerio žmogus pats turėtų pajausti, kad jau maudžia kelį ar nugarą. Bet nemanau, kad taip nutiks, jei bėgsite iš lėto. Visiškai pradedančiajam rekomenduočiau bėgti ne lygiu keliu, bet tokiu, kuriame yra visokių iškilimų – tada žmogus „pasilanksto“, labiau sustiprina ne vien kojas, bet ir nugaros, kaklo ar pilvo raumenis“, – sako dvasininkas.

Dar vienas pašnekovo patarimas: būtų idealu prieš bėgimą (pavyzdžiui, rytais) skirti bent 10 minučių pusiausvyros pratimams, kurie taip pat sutvirtina nugarą ir pilvą. Tokie pratimai naudingi ne tik dėl bėgiojimo, bet ir… sėdėjimo – dėl to, kad mažai judame, dažnai atsiranda nugaros ar kitų skausmų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

„Tiesiog reikia nieko nelaukti ir pradėti daugiau judėti. Kuo ilgiau to nedarai, tuo paskui sunkiau būna prisiversti. Mes neišvengsime nei ligų, nei senatvės – kūnas yra laikinas. Bet, jeigu tik yra įmanoma, reikia su tuo kūnu draugauti. Tai susiję su gėrio ir blogio samprata: jeigu mano sąmonėje įrašyta „nežudyk“, kito žmogaus ir savęs atžvilgiu, o gyvenu taip, kad mano kūnas griūva ir byra – tai yra blogai.

Jokiu būdu nenoriu įskaudinti tų, kurie kenčia nuo priklausomybių, nes tai jau yra liga. Turime melstis už tuos žmones, prašyti Dievo malonių jiems. Visi esame nuostabūs ir Dievo vienodai mylimi. Bet jeigu galime ir esame psichologiškai pajėgūs gyventi sveikiau – tą ir turime padaryti“, – ragina vienuolis.

Ne tik sveikata, bet ir bendrystė

Kol tęsiasi karantinas ir pandemija – be abejo, bėgioti galime tik dviese ar po vieną. Tačiau, kai visa ši koronė pasibaigs, br. Evaldas kviečia bėgioti kartu. Įprastai, „normaliomis sąlygomis“, antradienį, 18.30 val., prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi Bernardinų bėgikų klubas. Sportuojančiųjų ateina įvairiai – būna penki, būna ir dvidešimt žmonių.

Kai tik įmanoma, kunigas klubo narius kviečia sportuoti gamtoje: „Dažniausiai susirinkę važiuojame į Vingio parką – bet bėgame ne stadione, o miško takeliais palei Nerį. Prisijungti prie mūsų gali bet kas. Mūsų bėgimas būna gana ramus, niekada nepaliekame vieno to, kuris bėga paskutinis. Netgi vedantysis bėga grupės gale, o tie, kurie išsiveržia į priekį, visada palaukia kitų.“

Kun. Evaldas Darulis, OFM (trečias iš kairės) su kolegomis bėgikais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasportuoti su br. Evaldu ir kitais parapijiečiais kartais atvyksta žmonių ir iš kitų bėgimo grupių ar klubų, kurių Vilniuje – gausybė. „Aš pajuokauju, kad bėgdami nesimeldžiame, nekalbame apie Dievą, bet man jau teko ir sutuokti bėgikus, ir pakrikštyti Lietuvos čempionų vaikus, – šypsosi vienuolis. – Mes bendraujame, užsimezgė draugystė, ir tie žmonės per sportą atrado sakramentus ir Dievą. O kai kurie jau ir priklauso parapijos komitetui.“

Psichologė: išvaikščiokime stresą

Jeigu mintys apie bėgimą jūsų (kol kas) nežavi, galima tiesiog daugiau judėti ir vaikščioti. Psichologė Aušra Trimonytė „Bernardinams“ sako, kad aktyvesnis judėjimas padeda gyvuoti ne tik kūnui, bet ir šviesioms mintims.

„Mūsų kūnas ir psichika yra visiškai susiję, mes esame vientisi. Jeigu paprašyčiau jūsų pagalvoti apie geltoną citriną, burnoje greičiausiai pajusite išsiskiriant daugiau seilių. Tai vyksta be jokio fizinio kontakto, pakanka vaizdinio ar minties. Ir atvirkščiai, jei pakeisite kūno laikyseną, atlošite atgal pečius, ištiesinsite stuburą, įgysite savimi pasitikinčio žmogaus laikyseną ir tai veiks, nes smegenys apdoros informaciją iš kūno padėties ir raumenų kaip atitinkamą būseną. Maža to, kiekviena patirtis, t. y. su ja susijusi emocinė būsena, turi fiziologinį įspaudą kūne. Todėl padėti sau galime tiek stebėdami savo mintis, idėjas, įsitikinimus, tiek ir atlikdami fizines praktikas, sportuodami, daugiau judėdami“, – pasakoja A. Trimonytė.

Psichologė Aušra Trimonytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Psichologė pastebi, kad dėl karantino ir gyvo bendravimo stokos mūsų fizinio judėjimo galimybės tapo gerokai apribotos. Dažnas dirbame namuose, uždaryti sporto klubai, nevyksta renginiai: „Atsirado daugiau neapibrėžtumo žvelgiant į perspektyvą, nesaugumo ir su juo susijusio nerimo. Nenuostabu, kad tokias būsenas patiriame ir fiziškai, jaučiamės labiau pavargę ar išsekę, dirglūs ar apatiški. Kitaip sakant, ir mūsų kūnas patiria stresą.“ Kaip ištverti iki to laiko, kai galėsime vėl gyventi lengviau ir laisviau? Pasak specialistės, čia labai padeda mūsų jau ne kartą minėtas judėjimas.

„Išvaikščiokime stresą, suteikime iškrovą jam, kad išeitume iš bėk-pulk-sustink sindromo. Laikydamiesi protingo atsargumo, planuokime mažus realius dalykus, kurie padės išlaikyti dienos, minčių ir kūno struktūrą. Pasivaikščiojimai gamtoje, parkuose leidžia sugrįžti į čia ir dabar stebint gamtą, pastebint metų laiko kaitą. Judėjimas, sportas turi ritmą ir balansuoja mūsų smegenis, nuramina, greičiau išskaido adrenaliną kūne.

Daug žmonių karantino metu tarsi iš naujo atrado pasivaikščiojimų žavesį ir prabangą. Pastebiu, kad karantino metu visai ne iš narcisistinių paskatų padidėjo poreikis kitaip palepinti save – masažai, aromaterapijos – tai irgi fizinės praktikos. Nes mums reikia švelnumo ir nuraminimo tokiu metu, kai oficialios naujienos apie pandemiją nėra guodžiančios. Kitaip sakant, kuo švelniau rūpinsimės savo mintimis ir kūnu, struktūruosime dieną, tuo labiau tausosime savo ir artimųjų  sveikatą iki sulauksime skiepų ir galėsime sugrįžti į įprastą gyvenimą“, – pataria psichologė A. Trimonytė.