Slidus eutanazijos šlaitas. Siaubo istorija iš Kanados

Palyginimui, per tuos pačius metus COVID-19 Kanadoje sukėlė apie 15 000 mirčių. Ir viešojoje erdvėje pilna sukrečiančių istorijų – apie sveikatos apsaugos darbuotojus ir gydytojus, spaudžiančius pacientus rinktis eutanaziją, ar apie neįgaliuosius, tokį mirties būdą pasirinkusius todėl, kad neturėjo pinigų išgyventi.

Kanadietė Chistine Gauthier yra buvusi parolimpinių žaidynių irkluotoja. Prieš daugiau nei trisdešimt metų ji susižalojo nugarą per pratybas Kanados kariuomenėje ir nuo to laiko negali vaikščioti. 2022 m. gruodžio mėnesį ji teigė, kad bandymas savo namams gauti neįgaliojo vežimėlio keltuvą baigėsi tuo, kad veteranais besirūpinančios tarnybos atstovas pasiūlė jai eutanaziją. „Galvojau, negaliu patikėti, kad jūs… duosite man injekciją, kuri padės man numirti, bet nesuteiksite priemonių, kurių man reikia, kad galėčiau gyventi“, – žiniasklaidai sakė moteris.

Tai toli gražu ne vienintelė istorija, kai specialistai, kurių pareiga rūpintis sergančiaisiais ar neįgaliaisiais, siūlo šiems mirtį kaip „visiems lengvesnę“ išeitį. Olandijoje ar Belgijoje, kur eutanazija taip pat legali, gydytojams draudžiama pacientams užsiminti apie jos galimybę. Tačiau Kanadoje tokio apribojimo nėra. Tad gydytojai gali siūlyti mirtį kaip vieną iš tolesnio gydymo būdų.

Amerikos naujienų portalas Apnews.com viename savo straipsnių pasakoja Rogerio Foley istoriją. Neurodegeneracine liga sergantis vyras buvo hospitalizuotas Ontarijo valstijos ligoninėje, kurios personalas taip dažnai minėjo eutanaziją, kad pacientas ėmė slapta įrašinėti pokalbius. Apnews.com teigimu, viename iš įrašų girdėti, kaip ligoninės darbuotojas R. Foley informuoja, kad, jei jis liktų ligoninėje, tai kainuotų „1500 dolerių per dieną“. Pacientas atsako, kad tokios kalbos apie sumas verčia jį jausti spaudimą, o ligoninės darbuotojas sako, kad jis norėjo paklausti ligonio, ar „jį domina pagalbinė savižudybė“.

Liudydamas Kanados parlamente R. Foley taip pat teigė, kad ligoninės darbuotajai jam grasino, jog, jei nesutiks su eutanazija, jis bus priverstas už slaugą kasdien mokėti po 1800 Kanados dolerių (apie 1245 eurus) arba bus išmestas iš ligoninės. Jis taip pat sakėsi patyręs nepriežiūrą, jam buvo neduodama vandens ir maisto.

„Tai, kas Kanadoje vyksta su pažeidžiamais žmonėmis, yra taip neteisinga. Pagalbinė mirtis yra lengviau pasiekiama nei saugi ir tinkama parama neįgaliajam“, – parlamentarams sakė R. Foley.

Tame pačiame Apnews.com straipsnyje cituojama akademikė, Toronto universiteto Negalios studijų mokyklos profesorė emeritė Catherine Frazee. Jos teigimu, tokie atvejai, tikėtina, tėra tik ledkalnio viršūnė. C. Frazee teigė: „Labai sudėtinga tai įvertinti kiekybiniu požiūriu, nes nėra paprasto būdo sekti tokius atvejus, bet aš ir kiti [neįgaliųjų] gynėjai kiekvieną savaitę bendraujame su neįgaliaisiais, kurie svarsto [eutanazijos galimybę].“

C. Frazee minėjo atvejį, kai motinai, kurios 25-erių dukra kentė nuo cerebrinio paralyžiaus, gydytojas pasakė, kad prieštarauti eutanazijai būtų „savanaudiška“.

Pasitaiko atvejų, kai žmonės renkasi eutanaziją ne tiek dėl to, kad stokoja sveikatos, kiek dėl to, jog jiems trūksta pinigų. Ontarijo valstijoje moteris pasirinko eutanaziją, nes neturėjo pinigų būstui, kuriame būtų tinkamos sąlygos išvengti ją kamavusių sunkių alerginių reakcijų. Kita moteris, kovojusi su keliomis negaliomis, pasirinko eutanaziją, nes turėjo specialių su mityba susijusių poreikių ir, anot jos pačios, tiesiog „finansiškai negalėjo sau leisti gyventi“. Dar viena moteris eutanaziją pasirinko todėl, kad, būdama prispausta skolų, negalėjo susimokėti už vaistus, reikalingus numalšinti nuolatiniam chroniškam skausmui.

Rodos, galėtum tikėtis, kad civilizuoti ir protingi žmonės Kanados teisėkūros institucijose ko nors griebsis. Tačiau Kanados eutanazijos įstatymai darosi kaskart vis liberalesni. Iš pradžių įstatymuose buvo reikalaujama, kad eutanazija būtų teikiama tik tiems, kieno greita mirtis ir taip yra neišvengiama. Šis apribojimas buvo panaikintas, pakeičiant jį reikalavimu, kad ligos ar negalios keliamos kančios negalėtų „būti palengvintos pacientui priimtinu būdu“. Nuo 2023-iųjų tai galės būti ir psichikos problemų keliamos kančios.

Net ir keleto Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos specialiųjų pranešėjų – o tai yra itin aukštos pareigos šioje organizacijoje – kreipimasis, kuriame reiškiamas nerimas dėl Kanadoje veikiančių eutanazijos įstatymų „diskriminacinių pasekmių“, niekuo nepadėjo.

Oksfordo universiteto tyrėjo Yuano Yi Zhu teigimu, įtakos tarp negalios ir nepritekliaus turi ir Kanados socialinės paramos sistemos savitumai – valstybės pagalba neįgaliesiems, anot akademiko, ten gana ribota. „Kanados teisė su visa savo didybe leido tiek turtingiesiems, tiek skurdžiams nusižudyti, jei jie nepakankamai turtingi, kad oriai gyventų, – britų žurnale „The Spectator“ publikuotoje esė ironizuoja Yuanas Yi Zhu. – Tiesą sakant, dosnioji Kanados valstybė netgi sumokės už jų mirtį. Ko ji nedarys – ji neleis pinigų tam, kad leistų jiems gyventi.“

Jei šios istorijos išties tėra ledkalnio viršūnė, bylojanti apie naują distopinę vienos iš Vakarų šalių realybę, norisi paklausti – ar legalizuojant eutanaziją galėjo būti kitaip? Jei jau peržengi liniją principo, kad kiekvieno žmogaus gyvybė verta apsaugos ir pastangų ją išsaugoti, juk vėliau stumtelėti ribą vis atleidžiant griežtus taisyklių varžtus bus daug lengviau. Jei nebelieka fundamentalaus apsisprendimo dėl nekaltųjų žudymo, kur tuomet turi būti brėžiama riba? Kodėl eutanazija turėtų būti leidžiama tik sunkiai sergantiesiems? O kaip kenčiantieji psichologinius sunkumus? Nematantieji prasmės gyventi?

Pasižiūrėkite į situaciją iš ciniško, tikrai labai ciniško gydytojo perspektyvos: jūs prižiūrite nuolatinio dėmesio reikalaujantį pacientą. Vilčių jam išgyti nėra arba jos labai minimalios. Jo išlaikymas brangus, jis reikalauja daug jūsų ir viso personalo pastangų. Ar nebūtų geriau, jei tas vargšas tiesiog, na, imtų ir susiprastų? O jei nesusipranta – gal tiesiog reikėtų jam išdėstyti argumentus? Juk kai kurie kiti žmonės šioje ligoninėje nebuvo tokie savanaudžiai kaip jis.

O dabar pažvelkite iš ligonio perspektyvos. Jums buvo diagnozuota liga, dėl kurios nebegalite ir niekada nebegalėsite vaikščioti. Gulite ligoninėje prijungtas prie aparatų. Be to, net ir išėjus iš ligoninės, tam, kad nejaustumėte nuolatinio skausmo, jums bus reikalingi brangūs vaistai, kuriems neturite pinigų. Gydytojai pavargę, irzlūs, primena, kad vilties pasveikti nėra, kartkartėmis užsimena apie eutanazijos galimybę, apie žmones, kurie galbūt jautėsi laimingi priimdami tokį sprendimą. Juk galėtų pasibelsti mintis – galbūt visiems bus geriau, jei jiems nebūsiu našta? Ir toks įkalbinėjimas, rodos, gan švelnus, palyginti su kai kuriomis mano čia aprašytomis istorijomis.

Išties nesu pirmasis, pastebėjęs, kad eutanazijos legalizavimas veikia vyraujantį žmonių santykį su gyvenimu ir mirtimi. Žmonėms, kenčiantiems nuo skurdo, negalios ir sunkių ligų, siunčiama žinia: jūs nesate verti gyventi. Jūs mums labai brangūs, taip, bet supraskite: jūs mums pernelyg brangiai kainuojate, kad finansiškai apsimokėtų mokėti už jūsų gyvenimą. Susimilkite, susipraskite.

O kanadiečiai juk neretai didžiuojasi, kad gyvena vienoje iš progresyviausių pasaulio valstybių – laisvoje, tolerantiškoje, įtraukioje. Gūdus jų progresas, niūri jų įtrauktis.