Slovėnija, iš kur tas tavo grožis?

Jei vieną dieną būtų sudarytas labiausiai neįvertintų Europos šalių reitingas, Slovėnija tikrai galėtų pretenduoti į pirmąją vietą.

Ši maža, daugiausia kalnuoto peizažo šalis (turinti tik apie 2 milijonus gyventojų, o pagal teritoriją užimanti vos trečdalį Lietuvos ploto), įsiterpusi tarp Austrijos, Vengrijos, Italijos ir Kroatijos, turinti nedidelį Adrijos jūros pakrantės ruožą, yra išties nepaprastai žavi, tačiau tuo pačiu metu stebėtinai mažai žinoma.

Nors dažnai stereotipiškai priskiriama prie Balkanų regiono, iš tiesų tai labiau Vidurio Europos šalis, pati mieliau prisistatanti „Alpių šalimi“ – neretai pabrėždama esanti „saulėtoje Alpių pusėje“.

Tai vieta, kurioje Vidurio Europa baigiasi – arba prasideda, priklausomai nuo požiūrio perspektyvos – ir palaipsniui pereina į pietietišką Balkanų pasaulį, slaviškumas čia susiduria su germaniškuoju ir lotyniškuoju pradais.

„Slovenija, odkod lepote tvoje“ – skamba vienos iš populiarių tradicinių slovėnų dainų priedainis. Jos dainavimo stilius labiau primena austrams, o ne slavams būdingą melodiją. Slovėnija, iš kur tas tavo grožis?

Šis kraštas gražumu ir prabanga gaivina

„Slovenija je kot kokoš“ – iki šiol prisimenu šį sakinį iš slovėnų kalbos vadovėlio, kuriuo naudojausi vos pradėjęs savo nuotykius tiek su šia kalba, tiek ir su pačia šalimi.

Slovėnija yra kaip višta – sienų kontūru žemėlapyje Slovėnija iš tiesų primena vištą, kurios galva yra Prekmurjės regionas šalies rytuose, su siauru Muros upės pleištu, tarsi snapas įsiterpiančiu tarp Vengrijos ir Kroatijos.

Patys slovėnai, nestokojantys savikritiško žvilgsnio, mėgsta pajuokauti, kad jiems, kurie nėra tokie galingi kaip liūtai, kurie neskraido taip aukštai kaip ereliai ir nedirba taip sunkiai kaip arkliai, višta, ko gero, iš tiesų yra tinkamas gyvūnas jų nacionaliniam būdui apibrėžti. Ar jie perdeda? Be abejo.

Visų pirma Slovėnija yra pasakiškai graži šalis, kuri užburia vos kirtus sieną. Tiesą sakant, važiuojant populiariu, Adrijos pakrantės kryptimi vykstančių atostogautojų keliu į Kroatiją nuo Austrijos pusėje esančio Graco Slovėnijos Mariboro link, iš tikrųjų nėra lengva pastebėti skirtumą tarp abiejų šalių – tiek kraštovaizdyje, tiek infrastruktūroje. Tuo tarpu pagrindiniame Slovėnijos oro uoste, netoli Liublianos esančiame Brnike, atvykėlio akį pirmiausia patraukia snieguotos netoliese esančio Krvaveco kalnyno viršūnės. Atrodo, kad kalnai yra ranka pasiekiami, ypač įspūdingai jų panorama atrodo rytais kylančios saulės spindulių aureolėje ar vakare, kai uolėtais šlaitais iš lėto nusileidžia ilgi šešėliai.

Nors kelių infrastruktūra moderni, Slovėnija atrodo beveik kaip senųjų gerųjų pasakų kraštas – kalnų peizažai, slėniuose šen bei ten pasislėpusios senovinės pilys (tokios kaip iš pasakų apie drakonus ir princeses), gilūs ežerai su krištolo skaidrumo vandeniu, miniatiūriniai, idealiai sutvarkyti miesteliai.

Pakeliui matyti tvarkingi kaimai, spalvingi nameliai aukštais, dengtais raudonomis čerpėmis stogais, ant žalių kalvų iškilusios pastelinių spalvų barokinės bažnyčios. Šen bei ten galima pastebėti vadinamųjų kozolcų – mažais stogeliais dengtų medinių šieno džiovyklų – būdingų Slovėnijos kraštovaizdžiui. Nors tai tradiciškai katalikiškas kraštas, jame neaptiksite Kroatijai būdingo katalikiško mesianizmo ar patoso – slovėnams apibūdinti veikiau tinka protestantų etikai būdingi bruožai. Nors galutinai ir neįsitvirtinusi, reformacija paliko didžiulį pėdsaką slovėnų kultūroje. Antai vienas iš reformacijos šalininkų – Primožas Trubaras – yra laikomas slovėnų literatūrinės kalbos ir knygų leidybos slovėnų kalba pradininku. Spalio 31-ąją Slovėnijoje švenčiama Reformacijos diena, kuria siekiama priminti reformacijos svarbą slovėnų kultūros raidai.

Kiek pavažiavus Slovėnijos keliais nesunku pastebėti, kad šalyje registruotų automobilių registracijos ženklai gana tiksliai „imituoja“ austriškus – panašus ženklų išdėstymas, panašiai centre klijuojami lipdukai su miestų ir regionų herbais, tik austriškus ženklus puošia plona raudona linija palei kraštą, o slovėnų numerius  – tokia pati žalios spalvos juostelė.

Žalia spalva apskritai yra labai mėgstama slovėnų ir naudojama, pvz., Slovėnijos krepšinio ar futbolo sirgalių, taip pat šalį reklamuojančioje atributikoje.

Apibendrinant galima teigti, kad Slovėnijos kraštovaizdyje ir architektūroje iš esmės nėra nieko, ką mes paprastai siejame su stereotipiniu „slaviškumu“, nekalbant net apie „balkaniškumą“. Viskas tvarkinga, užbaigta, užsegta iki paskutinės sagutės, nėra jokios nesutvarkytos erdvės, visos tos Vidurio ir Rytų Europoje paplitusio visokio visko. Didžioji šio krašto dalis vizualiai nesiskiria nuo Austrijos provincijos, o pakrantėje stipriai juntama itališka nuotaika ir Venecijos architektūrinis klimatas.

Tas pat pasakytina apie slovėnų mentalitetą ir tautinį būdą, kuriuos išskiria meilė tvarkai ir estetikai, patikimumas ir darbo etika. „Priden kot čebela“ – „padorus kaip bitė“, sako slovėnų patarlė darbščiam (vadinasi, ir padoriam) žmogui apibūdinti. Beje, bitininkystė yra viena iš iki šiol kruopščiai puoselėjamų tradicinių slovėnų ūkio šakių, o bičių aviliai pasižymi savitu stiliumi – spalvingai dažytomis lentelėmis, vadinamomis „panjske končnice“. Jos dažnai vaizduoja įvairius senovinius buities vaizdelius, tarp jų pasitaiko ir puikių liaudies meno kūrinių.

Kodėl tuomet slovėnai taip kritiškai save vertina?

– Žinai, esame maža tauta, turinti valstietiškas šaknis, kuriai miestietiškos vertybės ilgą laiką buvo nepasiekiamas idealas, dabar jau tapęs tikrove. Valstietiškos šaknys vis dar slypi mūsų genuose po šimtmečių germanizacijos, – pasakoja mano draugas iš Liublianos.

– Neturėjome nei savo karalių, nei didžių nacionalinių herojų. Gimtoji kalba ilgą laiką mums buvo pagrindinė atrama, tvirtovė ir didžiausia mūsų vertybė. Pažvelk į paminklus, šiandien stovinčius pagrindinėse kitų mūsų kaimynų miestų aikštėse – pavyzdžiui, Josipo Jelačićiaus (generolas, dalyvavęs slopinant Vengrijos sukilimą – N. S. past.) pagrindinėje jo vardo aikštėje Zagrebe arba Kroatijos karaliaus Tomislavo prie geležinkelio stoties. Čia, pačiame Liublianos centre, priešais garsiąją Tromostovję (sujungtų trijų tiltų per Liublianicos upę), stovi France Prešereno paminklas.

F. Prešerenas yra iškiliausias slovėnų poetas, kuris šiai tautai buvo romantizmo epochos šauklys, panašiai kaip Adomas Mickevičius Lietuvoje ir Lenkijoje. Jo mirties data – vasario 8 d. – minima kaip F. Prešereno diena, tai dar viena nacionalinė šventė, skirta Slovėnijos kultūrai atminti.

Šiame kontekste verta priminti, kad Slovėnijos himnas „Zdravljica“ – tai F. Prešereno eilėraščio fragmentas, kuris prasideda žodžiais: „Žive naj vsi narodi“ („Tegyvuoja visos tautos“) – ir kad vienintelis paminklas slovėnų karžygiui – tiesa, ne itin įspūdingas – yra skirtas generolui Rudolfui Maisteriui, kuris, tiesą sakant, taip pat buvo poetas. Šią raitelio statulą galima pamatyti prie Liublianos geležinkelio stoties.

Slovėnai ne itin mėgsta, kai jų šalis yra lyginama su Austrija, nors tikriausiai girdėti tai iš užsieniečių jiems vis dėlto yra malonu. Serbai, kurie turi polinkį pabrėžti savo narsumą ir karines pergales, kartais paniekinamai vadina slovėnus „austrų arklininkais“. O Jugoslavijoje kadaise būta populiaraus anekdoto apie serbą, kuris pragmatiškam slovėnui karštligiškai bandė paaiškinti, kiek jo maža šalis yra skolinga Serbijai už didžiąsias karines pergales Pirmajame pasauliniame kare:

– Suprask pagaliau, jei ne Serbijos durtuvai, jūs, slovėnai, iki šiol būtumėt Austrijoje.

– Suprantu, – ramiai atsako slovėnas. – Tik prašau pasakyti, kada ir kur galime grąžinti tuos jūsų durtuvus?