2022 04 29

Nikodem Szczygłowski

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

10 min.

Slovėnijoje nebijoma Rusijos agresijos

Slovenijos parlamento rinkimai 2022 m. EPA-EFE/ANTONIO BAT nuotrauka

Kol daugelio akys buvo nukreiptos į Emmanuelio Macrono ir Marine Le Pen rinkimų dvikovos rezultatus, mažoje Slovėnijoje taip pat vyko rinkimai, kurių rezultatai irgi turi savo svarbą įvertinus karo Ukrainoje kontekstą.

Sekmadienio vakarą, uždarius rinkimų apylinkes, paaiškėjo, kad neseniai susikūrusi partija „Laisvės judėjimas“ (Gibanje Svoboda) surinko daugiausia balsų – 35,8 % , tuo tarpu valdančioji SDS – 22,5 %. Kitoms partijoms liko tenkintis kur kas kuklesniais rezultatais – NSi 6,8 %, SD 6,6 %, Levica – 4,4 %.

Didžiausias per pastaruosius metus rinkėjų aktyvumas, nuovargis nuo kovidinių apribojimų, dar vienas Janezo Janšos pralaimėjimas, vyriausybės ir Slovėnijos užsienio politikos krypties pasikeitimas bei visiškas kairiųjų marginalizavimas – tai, ko gero, svarbiausi Slovėnijos rinkimų aspektai. Ko galime tikėtis iš naujosios vyriausybės, kuriai tikriausiai vadovaus Robertas Golobas, Laisvės judėjimo lyderis, dar neseniai vadovavęs vienai didžiausių valstybinių įmonių, energetikos koncernui GEN-I, sėkmingas aukščiausio lygio vadybininkas, inžinierius ir akademinis dėstytojas, 55 m. amžiaus žaliosios ekonomikos entuziastas?

Parlamento rinkimai Slovėnijoje 2022 m. EPA-EFE/ANTONIO BAT nuotrauka

Apie tai savo mintimis pasidalino LUKA LISJAKAS GABRIELČIČIUS (g. 1980) – slovėnų intelektualas, politologas, kultūros žurnalo „Razpotja“ redaktorius ir eseistas. populiaraus dienraščio „Delo“ autorius, parengęs ne vieną publikaciją ir knygą. Jį kalbino ir pokalbį iš slovėnų kalbos išvertė NIKODEMAS SZCZYGŁOWSKIS. Pašnekovo tekstą apie Slovėnijos politiką karo Ukrainoje akivaizdoje skaitykite čia.

Slovėnijoje įvyko rinkimai, į kuriuos daugelis slovėnų dėjo daug vilčių. Valdančioji stovykla tikėjosi sustiprinti savo pozicijas, o opozicija juose matė galimybę perimti valdžią iš SDS vadovaujamos valdančiosios koalicijos. Kodėl slovėnai tapo dar viena Vidurio Europos visuomene, stipriai politiškai susiskaldžiusia – kaip ir, tarkime, lenkai. Ar tai pasaulėžiūrų klausimas, ar kartų kova, ar kas nors kita?

Poliarizacija Slovėnijoje turi bent jau tokią pat ilgą istoriją kaip Lenkijoje, jei ne ilgesnę, nes Lenkijoje ji atsirado vadinamosios Antrosios Respublikos laikais (t. y. 1918–1939 m. Lenkijos istoriografijoje Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis yra dažniausiai vadinamas Pirmąja Respublika – aut. past.), o Slovėnijoje – dar XIX a. pabaigoje. Svarbiausio XX amžiaus pradžios Slovėnijos rašytojo Ivano Cankaro satyriniuose kūriniuose kalbama apie šią poliarizaciją, pagrįstą liberalizmo ir politinės katalikybės skilimu, kurį Cankaras (1), kaip heterodoksinis kairiųjų pažiūrų atstovas, pateikė kaip komišką ir net beprasmį.

Per abu pasaulinius karus Slovėnijoje įvyko skilimas tarp autonomijos Jugoslavijos sudėtyje šalininkų ir pietų slavų tautų susijungimo į vieną politinę valstybę šalininkų.

Antrojo pasaulinio karo metais priešprieša kilo tarp antifašistų ir antikomunistų: pirmieji pripažino komunistų hegemoniją dėl kovos su okupacine valdžia, antrieji sutiko bendradarbiauti su okupacine valdžia dėl kovos su komunizmu.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

France Bučaras, buvęs rašytojas disidentas, tapęs pirmojo demokratiškai išrinkto Slovėnijos parlamento pirmininku, 1990 m. Valstybės Asamblėjos steigiamajame posėdyje pareiškė, kad priimta konstitucija simboliškai užbaigė 40 metų slovėnus paralyžiavusį pilietinį karą. Slovėnijoje labai stipri idėja, kad pliuralistinė demokratija turėtų padėti sutaikyti istorinius nesutarimus. Būtent šis Slovėnijos politinio gyvenimo dvilypumas dažnai stebina užsienio stebėtojus.

Viena vertus, egzistuoja gili socialinė poliarizacija, kita vertus, ne mažiau stiprus ir polinkis ją įveikti. Paaiškėjo, kad ilgainiui Slovėnijoje laimi ta jėga, kuri įtikinamiausiai įrodo, kad yra tolerantiška ir darni. Norėčiau pridurti dar vieną dalyką. Visi mano minėti istoriniai susiskaldymai istoriškai buvo silpniausi Vakarų Slovėnijoje, kuri po Pirmojo pasaulinio karo buvo prijungta prie Italijos karalystės (ir tuomet netapo Jugoslavijos karalystės dalimi – aut. past.); čia antifašistinė tradicija taip pat yra giliausiai įsišaknijusi, net tarp tikinčių ir praktikuojančių katalikų.

Robertas Golobas, vienintelis ir neginčijamas šių rinkimų nugalėtojas, prisistatė kaip Vakarų Slovėnijos atstovas. Tai atsispindi ir jo kasdienėje kalboje. Slovėnija išsiskiria didele tarmių įvairove, o standartinės kalbos vartojimas yra išsilavinimo ir išprusimo ženklas. Pavyzdžiui, Janezas Janša ilgai ir sunkiai dirbo, kad atsikratytų savo provincijos akcento pėdsakų, dėl kurių dešimtajame dešimtmetyje dažnai buvo traukiamas per dantį.

Parlamento rinkimai Slovėnijoje. EPA-EFE/ANTONIO BAT nuotrauka

Robertas Golobas, itin iškalbingas kalbėtojas, taps pirmuoju Slovėnijos ministru pirmininku, vartojančiu ryškiai provincialią slovėnų kalbą ir nesistengiančiu „nušlifuoti“ savo „netaisyklingos“ tarties. Ši sąmoninga regioninės tapatybės apraiška turi aiškų politinį atspalvį: ji rodo įsipareigojimą antifašistinio patriotizmo tradicijai, kuri prieštarauja Janšos „tautiškai“, nacionalistinei-populistinei patriotizmo interpretacijai.

Janezo Janšos fenomeną jau yra išsamiai aptarę daugelis politologų, žurnalistų ir Slovėnijos ekspertų. Radikalus marksistas, karjerą pradėjęs dar JSFR (Jugoslavijos Socialistinė Fedaracinė Respublika), laikais, vėliau tapęs nepriklausomybės aktyvistu per Slovėnijos nepriklausomybės – vadinamąjį Dešimties dienų – karą. Tai žmogus, vadovavęs vyriausybei, kai Slovėnija įstojo į ES ir NATO, o dabar jis – dešiniojo sparno populistas, kurį Orbánas pavadino artimu draugu ir apibūdino kaip „didžiausią kovotoją su komunizmu Europoje“. Kaip manai, kodėl Janšos siūloma populizmo versija tarp slovėnų sulaukė gana stabilios paramos?

Tai, kad Janša tapo entuziastingu kairiuoju komunistu septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai ši mada Slovėnijoje – net anksčiau nei kitur likusioje Jugoslavijoje – jau buvo faktiškai išblėsusi, rodo jo nuolatinį atsilikimą nuo esamų tendencijų. Į neoliberalizmą jis „atsivertė“ taip pat tik pastaraisiais metais, prieš pat ekonomikos krizę. Vėliau jis entuziastingai palaikė Trumpą, kai šis iš esmės jau buvo žlugęs, ir t. t. Jis taip pat uoliai kovojo su Covid-19 pandemija tuo metu, kai didžioji Slovėnijos visuomenės daliai buvo jau nuoširdžiai įgrisę visi su ja susiję apribojimai. Priešingai nei Orbánas, Janša labai prastai jaučia politinį momentą. Štai kodėl jis yra pagarsėjęs gaferis: visada pasiruošęs netinkamu momentu padaryti netinkamą pareiškimą. Tačiau nereikėtų nuvertinti jo trumpalaikio jaunatviško marksizmo.

Tuoj po studijų, aštuntojo dešimtmečio viduryje, matome jį kaip viešą disidentą, ilgai kėlusį daugelio vėlesnių oponentų pagarbą. Jo suėmimas 1988 m. pavasarį sukėlė protestų bangą, peraugusią į demokratinę revoliuciją, vadinamą „Slovėnijos pavasariu“. Žmogaus teisių gynimo komitetas (2) iš pradžių vadinosi „Janezo Janšos teisių gynimo komitetu“. 1990 m. tapęs Slovėnijos Respublikos gynybos sekretoriumi, Janša jau buvo simbolis, o 1991 m. birželį organizavo Slovėnijos ginkluotą pasipriešinimą Jugoslavijos liaudies armijai, kuri siekė užkirsti kelią Slovėnijos nepriklausomybei ir atsiskyrimui nuo JSFR. Iš šio politinio kapitalo Janša gyveno gan ilgai, iš dalies ir iki šiol.

Slovėnijos spauda skellbia apie šalies nepriklausomybės paskelbimą 1991 m. birželio 25 d. EPA/PETER NORTHALL nuotrauka

Po trijų iš eilės pralaimėjimų 2008, 2011 ir 2014 m. rinkimuose bei daugybės prieštaringai vertinamų korupcijos skandalų, per kuriuos jis (ne visai nesėkmingai) bandė pateikti save kaip teismų sistemos auką, jis pasuko į Orbáno stiliaus nacionalizmą. Dėl liberalios politikos nuosmukio ir centristinių vyriausybių neefektyvumo, Slovėnijos ekonominio modelio krizės ir migracijos krizės iš pradžių jis atrodė sėkmingas – 2018 m. jam pagaliau pavyko pasiekti, kad parama jo partijai nustotų mažėti. Tačiau paskutinė, trečioji, jo vadovaujama vyriausybė buvo itin nepopuliari: korupcijos skandalai, aukščiausių postų paskyrimas itin nekompetentingiems ir nedoriems žmonėms, neapykantą kurstanti retorika, nepriklausomų institucijų žlugdymas, nuolatinis karas su žiniasklaida, atviri aljansai su neliberaliomis jėgomis užsienio politikoje ir, be viso to, labai prastas tvarkymasis su epidemija nusvėrė gana populiarias priemones ekonomikos srityje ir apskritai gerą ekonominį vaizdą.

Slovėnijos ministras pirmininkas Janešas Janza pralaimėjo parlamento rinkimus 2022 m. EPA-EFE/ANTONIO BAT nuotrauka

Šį kartą rinkėjų aktyvumas buvo didžiausias per pastaruosius dvidešimt dvejus metus, todėl Janša patyrė, ko gero, galutinį pralaimėjimą. Tačiau tikėtina, kad jis dar kurį laiką liks politikoje, nes vis dar gali tikėtis stiprios, kartais fanatiškos didelės gyventojų dalies – bent jau penktadalio – paramos.

Kovos su pandemija krizė ir karas Ukrainoje, kurį sukėlė Rusijos agresija, Slovėnijoje sutapo su Janšos vadovaujama dešiniųjų populistų vyriausybės valdymu – todėl net ir iš esmės teisingi šios vyriausybės sprendimai ar pareiškimai, pavyzdžiui, susiję su kova su pandemija ar neseniai suteikta parama kovojančiai Ukrainai, sulaukė didelės dalies slovėnų nepritarimo, nes buvo sumesti į vieną krepšį, su „janšizmo“ pavadinimu. Ar šis reiškinys yra neišvengiamas ir ar galima jam užkirsti kelią?

Reikia pagirti Roberto Golobo pergalingąją partiją už tai, kad ji bando kaip nors išsisukti iš šio konteksto. Pavyzdžiui, visos kitos opozicinės partijos kritikavo neseniai vykusį Janšos vizitą į Kyjivą kartu su M. Morawieckiu, L. Kaczynskiu ir Čekijos ministru pirmininku J. Fiala, teigdamos, kad jis buvo lengvabūdiškas, kad dėl jo nebuvo susitarta Europos lygmeniu ir pan. Tuo tarpu R. Golobas savo ruožtu apibūdino Janšos vizitą kaip „drąsos aktą“. R. Golobas vienareikšmiškai palaikė Ukrainą, nors patarėja užsienio santykių klausimais pasirinko diplomatę, kuri laikosi greičiau „vokiško“ požiūrio į Rusiją, pavyzdžiui, vis dar teigdama, kad „jokia Europos saugumo architektūra ateityje nebus įmanoma be Rusijos“.

Jaroslawas Kaczynskis, Petra Fiala, Janezas Janša, Mateuszas Morawieckis, Denysas Šmyhalis ir Volodymyras Zelenskis Kyjive 2022 m. kovo 15 d. EPA-EFE/ANDRZEJ LANGE POLAND OUT nuotrauka

Partija, kurią Golobas pervadino Laisvės judėjimu (slov. Gibanje Svoboda), gimė kaip žaliųjų partija, o Golobas save pristato kaip politiką, kuris ves Slovėniją į energetikos sektoriaus pertvarkymą ir pavers ją ekologiškai sąmoningos šalies pavyzdžiu. Tai puikiai dera su iškastinio kuro krize, kurią dar labiau paaštrino Rusijos agresija prieš Ukrainą ir ją sekusios bei toliau seksiančios sankcijos. Tuo pat metu kairiųjų partija (Levica), kuri priešinosi Slovėnijos narystei NATO ir ginklų siuntimui į Ukrainą, patyrė labai skaudų smūgį – rinkėjų parama jai sumažėjo perpus.

Euroskeptiška ir prorusiška Slovėnijos nacionalinė partija (Slovenska nacionalna stranka) taip pat atsidūrė už parlamento ribų. Taigi politiniu požiūriu Slovėnija dabar yra labiau proeuropietiška nei prieš rinkimus. Tiesa, Janša, tiksliau – jo sumanus užsienio reikalų ministras Anže Logaras, vykdė aiškiai proamerikietišką politiką, tačiau artimiausioje ateityje Slovėnijos kursas turėtų keistis labiau provokiškų pozicijų link.

Tai suprantama ir dėl to, kad Slovėnija yra į eksportą orientuota ekonomika, o Rusija yra svarbi dalies Slovėnijos produktų rinka. Joje dominuoja tokie sektoriai kaip farmacijos pramonė, kuriai sankcijos dar neturėjo didelio poveikio, tačiau jų pasekmių čia labai baiminamasi. Taigi naujoji vyriausybė, ko gero, pati sieks apginti šiuos ekonominius interesus.

Vadinamasis „janšizmas“ taip pat tvirtai remiasi pasaulėžiūros klausimais, pavyzdžiui, tariamu poreikiu pagaliau susitvarkyti su JSFR palikimu arba Antrojo pasaulinio karo laikų vadinamojo domobranų judėjimo šlovinimu (3). Ar šios temos tikrai aktualios didžiajai Slovėnijos visuomenės daliai?

Jau kelerius metus jas užgožė naujos aštrios kultūrinės kovos temos. Nors Janša savo populizmą grindė antikomunistiniais pagrindais, jis taip pat stengėsi juos nuolat stiprinti aštria antiimigrantiška, antimusulmoniška ir nativistine retorika, kurstydamas kaimo gyventojų nepasitenkinimą miestais, o ypač periferijos gyventojų nepasitenkinimą sostine Liubliana, kurioje per pastarąjį dešimtmetį iš tiesų susitelkė socialinis, kultūrinis ir ekonominis kapitalas, o rytinė šalies dalis tuo metu stagnavo.

Nors Slovėnija yra nedidelė šalis, o iš tikrųjų net mažytė valstybė, jai būdingi stebėtinai dideli regioniniai skirtumai. Vakarų Slovėnija, apimanti kaip euroregionas šiaurės vakarinę šalies dalį, įskaitant sostinę, ekonominiu lygiu prilygsta, pvz., Katalonijai, centrinei Italijai ar Elzasui. Tuo tarpu Rytų Slovėnija, apimanti pietinę ir rytinę šalies dalį, ekonominiu lygiu prilygsta pietų Ispanijai, pietų Italijai ar Portugalijos provincijai. Šie skirtumai turėjo didesnę įtaką rinkimų rezultatams nei su Antruoju pasauliniu karu susiję istoriniai nesutarimai, nors tiesa ir tai, kad vietovėse, kuriose karo metu dominavo su okupacinėmis pajėgomis bendradarbiavusios antikomunistinės sukarintos grupuotės, dabar didžioji dalis rinkėjų balsuoja už J. Janšos partiją.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Tik reikia pažymėti, kad nors Golobo Laisvės judėjimas laimėjo visose Slovėnijos provincijose, jo pergalė rytuose buvo išties nedidelė. Nors sekmadienio vakarą J. Janšos partija paskelbė, kad „turtingoji Liubliana nugalėjo likusią Slovėniją“, tačiau netrukus paaiškėjo, kad iš tikrųjų J. Janšą palaikė tik labiausiai nuo sostinės nutolusių miestų gyventojai, o beveik visi šiek tiek didesni centrai, įskaitant tuos, kurie anksčiau balsavo už centro dešiniuosius, palaikė R. Golobą. Jam pavyko pritraukti gana didelę kaimo gyventojų dalį ir pasiekti gerų rezultatų net tose vietovėse, kur iki šiol laimėdavo Janša. Tik Vakarų Slovėnijoje Golobui pavyko pasiekti visišką pergalę. Taip atsitiko ir todėl, kad jis iš esmės pašalino visus konkurentus iš kairės. Partijos, kurios save aiškiai įvardija kaip kairiąsias arba centro kairiąsias, šiandien sulaukė prasčiausių rezultatų per visą nepriklausomos Slovėnijos istoriją. Nors svarbu ir tai, kad Golobo judėjimas prisistatė kaip aiškiai centristinis.

Visiems pažįstantiems gyvenimą Slovėnijoje ne paslaptis, kad Rusijos propagandai šioje šalyje daugelį metų itin gerai sekėsi. Pasinaudojant tuo, kad slovėnai neturi neigiamos istorinės patirties, susijusios su Rusija, ir tuo, kad dauguma slovėnų turi labai mažai žinių apie realų gyvenimą Rusijoje, ilgą laiką ir nuosekliai buvo kuriamas Rusijos, kaip stabilios, turtingos, didžiąją ir turtingą kultūrą reprezentuojančios šalies įvaizdis. Net ir šiandien, nepaisant rusų įvykdytų karo nusikaltimų Ukrainoje, vis dar pasigirsta nemažai balsų, jog „ne viskas yra taip vienareikšmiška“ ir kad „iš tikrųjų dėl visko kalti amerikiečiai“. Keista, kad tokie balsai girdimi visuomenėje, kuri pati yra patyrusi karą. Ar dabartinio karo tema iš tiesų atliko svarbų vaidmenį rinkimų kampanijoje?

Karo Ukrainoje tikimybė dominavo visą ankstyvąją rinkimų kampanijos dalį, tačiau jis įsiplieskė tada, kai neapsisprendusių rinkėjų praktiškai nebebuvo, todėl karas iš esmės nieko nepakeitė. Šis faktorius nebent galėjo prisidėti prie nuosaikesnių centro dešinės partijų susilpnėjimo, o tvirta proukrainietiška Janšos pozicija leido gerokai pataisyti pralaimėjimo įspūdį, susidariusį dėl jo ankstesnės nevykusios paramos Trumpui ir nesutarimų su Vakarų Europos politikais. Taigi kai kurie atstumti centro dešiniųjų rinkėjai, ieškoję nuosaikesnių alternatyvų, galiausiai sugrįžo pas jį. Tačiau čia kalbama vos apie vieną procentą rinkėjų.

Prastus kairiųjų rezultatus galėjo lemti ir jų vidinis susiskaldymas šiuo klausimu, nes kairiesiems prireikė daugiau laiko, kad užimtų vieningą poziciją dėl agresijos prieš Ukrainą, netgi lyginant su visa Europos Sąjunga. Iš tiesų dėl Ukrainos įvyko rimtas skilimas, ypač tarp kairiųjų pažiūrų jaunų rinkėjų bei intelektualų. Tik Slovėnijos padėtis iš tikrųjų nėra neįprasta, nes šiuo požiūriu, kaip ir daugeliu kitų, Slovėnija pasirodo esanti labiau Pietų Europos, o ne Vidurio ir Rytų Europos šalis. Diskursas apie Ukrainą ir Rusiją, kurį matome Slovėnijoje, iš tiesų labai primena tą, su kuriuo susiduriame Italijoje, Ispanijoje ar Graikijoje. Tas pats – nors tai šiek tiek ir gali stebinti – pasakytina ir apie Kroatiją, nors ten lyg ir galima būtų tikėtis daugiau supratimo ir paramos Ukrainai (pirmiausia dėl skaudžios pačių kroatų parito karo patirties 1991–1995 m. – aut. past.).

Iš buvusios Jugoslavijos tik bosniai (tiksliau – bošniakai – aut. past.) aiškiai tapatinasi su dabartine situacija Ukrainoje, nes mato aiškių dabartinio karo ir karo Bosnijoje paralelių. Skilimas tarp centro kairės Slovėnijos intelektualų šiuo požiūriu labai primena JAV. Atsižvelgti reikėtų į tai, kad Slovėnija yra kultūriškai labai glaudžiai susijusi su anglakalbiu pasauliu. Pavyzdžiui, slovėnų anglų kalbos žinios prilygsta šios kalbos mokėjimo lygiui Nyderlanduose, o Liublianos jaunimo vartojamas žargonas yra taip prisodrintas anglicizimų, kad dažnai primena hibridinę (rumunų ir prancūzų – aut. past.) kalbą, kurią XIX a. pabaigoje vartojo rumunų komikas Ion-Luca Caragiale, norėdamas tokiu būdu pašiepti rumunų frankofiliją. Taigi intelektualinius ir žurnalistinius ginčus dėl karo Ukrainoje Slovėnijoje iš esmės sprendžia JAV žiniasklaida.

Nikodemo Szczygłowskio nuotrauka

Dažnai tai sukelia komiškų pasekmių, kai jauni radikalūs kairieji antivakarietiškų įžvalgų semiasi iš tokių amerikietiškų leidinių kaip „Jacobin“, o jų liberalesni kolegos – iš „New York Review of Books“, Timothy Snyderio straipsnių ir pan. Jų žinios apie ukrainiečių kultūrą, taip pat kaip ir apie lenkų ir apskritai apie Vidurio bei Rytų Europos kultūrą, tėra labai menkos. Informaciją jie gauna daugiausia per anglų ir kiek mažiau per vokiečių kalbas. Nepaisant to, rusų kultūra vis dar labai žavi daugelį slovėnų (nors rusų kalba ir nėra plačiai paplitusi tarp gyventojų, tarp išsilavinusių žmonių ji užima vietą tik po tradicinių kalbų, kuriomis kalba slovėnų inteligentija, t. y. po vokiečių, italų ir prancūzų). Vis dėlto norėčiau pasakyti, kad šiandien, nepaisant neretai pasigirstančių prorusiškų nuomonių, spaudoje ir žiūrimiausiuose televizijos kanaluose vyrauja simpatijos Ukrainai, nors ir reiškiamos per įsitikinimo „bloga taika yra geriau nei karas“ prizmę. Slovėnijoje nebijoma Rusijos agresijos, tačiau labai bijoma destabilizacijos dėl užsitęsusio karo ir jo ekonominių bei politinių pasekmių.

(1) Ivanas Cankaras (1876–1918) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, poetas, aktyvus politinis veikėjas, žymus slovėnų modernizmo judėjimo atstovas, laikomas vienu iš slovėnų literatūros klasikų ir vienu iškiliausių slovėnų literatūros kūrėjų slovėnų kalba.

(2) Slovėniškas tuomenio Lenkijos KOR variantas (Komitet Obrony Robotników – Darbinininkų gynybos komitetas, organizacija tapusi viena iš Solidarumo judėjimo užuomazgų (aut. past.)

(3) Slovenska Domobrana (SD), vok. Slowenische Landeswehr, slov. Slovensko domobranstvo (domobranci) – kolaboracinė Slovėnijos pagalbinė policijos ir kariuomenės formuotė, kurią po Italijos kapituliacijos 1943 m. rugsėjo 24 d. vokiečiai sukūrė Slovėnijos teritorijoje savanorių antikomunistinės milicijos padalinių pagrindu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien