Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Šlovės svoris (I)

Clive'as Staplesas Lewisas. Anselmsociety.org nuotrauka

Ką reiškia krikščionims žadama dangiškoji šlovė?

Šis anglikonų rašytojo, apologeto C. S. Lewiso tekstas, publikuotas žurnale „Theology“ 1941 metų lapkritį, originaliai sakytas kaip pamokslas Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Oksforde 1942 metų birželio 8 d.

Šiandien siūlome I-ąją teksto dalį. Iš anglų kalbos išvertė Dalia ir Valdas Mackelos, lietuviškas tekstas pirmąkart pasirodė žurnale „Kelionė“, 2017 m. III numeryje.

***

Jei dvidešimties gerų žmonių paklaustume, kuri gi iš vertybių yra didžiausia, devyniolika iš jų atsakytų – nesavanaudiškumas. Tačiau jei tą patį klausimą užduotume bet kuriam brandžiam krikščioniui, bene kiekvienas atsakytų – meilė. Pastebėkime, kas čia nutinka. Negatyvią sąvoką pakeičia teigiama, ir tai yra daugiau nei tik filologinis veiksmas. Nesavanaudiškumo sąvoka neteigia, jog mes pirmiausiai rūpinamės gėrio užtikrinimu kitiems, o greičiau tai, kad atsisakome gerų dalykų kitų žmonių naudai. Tarsi mūsų susilaikymas, o ne kitų žmonių laimė, yra svarbiausias aspektas.

Nemanau, jog krikščioniška meilės vertybė turi tokių bruožų. Naujajame Testamente dažnai kalbama apie savęs atsisakymą, tačiau pats savęs atsisakymas nėra galutinis tikslas. Mes esame kviečiami atsisakyti savęs, paimti savo kryžių, kad galėtume sekti Kristumi. O raštuose slypintis pažadas apie tai, kas mūsų laukia, sekant Kristumi, yra tikrai uždegantis to trokšti. Moderniajame mąstyme randamą nuostatą, jog trokšti sau gero ir norėti mėgautis sąžiningai gautu gėriu yra blogis, sieju su Kanto ir stoikų mokymu, bet tikrai ne su krikščionių tikėjimu. Iš tiesų, jei mąstytume apie tai, kokie didžiuliai pažadai ir stulbinantis atpildas mums yra pažadėti evangelijose, galėtume sutikti, jog mūsų pačių troškimai Dievui turėtų atrodyti ne per dideli, o kaip tik – per maži. Esame silpni žmonės, kurie vaikosi apsvaigimo, sekso, ambicijų ir nepastebi neišsenkančio mums duoto džiaugsmo. Lyg nemokšos vaikai, negebantys suvokti, jog buvome pakviesti keliauti nuostabių atostogų prie jūros, norime toliau statyti purvo pilis savo landynėje. Per greitai randame pasitenkinimą.

Neturėtume jaudintis, kai netikintys žmonės kritikuoja šį atpildo pažadą ir krikščionišką gyvenimą vadina parsidavėlio būsena. Atpildai būna skirtingi. Būna atpildas, kuris neturi tikros sąsajos su veiksmais, daromais siekiant šio atpildo, ir yra svetimas troškimams, kurie turėtų lydėti veiksmus. Pinigai nėra tikrasis meilės atpildas. Tad vyrą, kuris veda moterį dėl pinigų, vadiname parsidavėliu. Tačiau tam, kuris iš tiesų myli, pati santuoka yra tikrasis atpildas ir nėra savanaudiška jos trokšti. Generolas, kuris narsiai kaunasi dėl garbės ar karinio laipsnio, yra parsidavėlis, bet tas, kuris kaunasi dėl pergalės – ne. Pergalė yra tinkamas atpildas už mūšį, kaip ir santuoka – vertas atpildas už meilę. Tikrasis atpildas nėra priedas prie veiksmų, atliekamų jo siekiant – atpildas slypi pačioje veikloje.

Clive’as Staplesas Lewisas. Wikipedia.org nuotrauka

Toliau aptarsime dar vieną sudėtingesnį atvejį. Mėgavimasis poezija, parašyta graikiškai, yra tikrasis atpildas už graikų kalbos studijas ir tikrai nėra parsidavėliškas. Tačiau tai paliudyti gali tik tas, kuris jau pasiekė pakankamai aukštą kalbos mokėjimo lygį, kada jis jau gali mėgautis poezija. Graikų kalbos gramatiką bepradedantis mokinukas dar negeba taip, kaip mylimasis laukia santuokos ar generolas pergalės, su nekantrumu laukti tos dienos, kada jis, jau suaugęs vyras, su pasimėgavimu skaitys Sofoklį. Mokinys turi pirmiausiai mokytis, siekdamas gerų pažymių, vengdamas bausmės ar norėdamas įsiteikti tėvams, arba, geriausiu atveju, numatydamas tą gėrį ateityje, kurio šiuo metu dar negali nei įsivaizduoti, nei trokšti. Ši pirminė būsena gali šiek tiek priminti parsidavėliškumą: atpildas, kurio yra siekiama, bus tinkamas ir natūralus, bet tik tuo metu, kai jo siekiantis asmuo bus pasirengęs, gebės šį atpildą gauti. Žinoma, viskas ateina palengva. Į kiekvieną sunkų darbą palaipsniui atkeliauja pasitenkinimas, ir negalime išskirti dienos ar akimirkos, kai kančia baigiasi ir ateina malonumas. Iš tiesų, numanomu atpildu jau galime vadinti paties troškimo siekti atsiradimą.

Santykyje su dangumi krikščionis yra tarsi tas pats mokinukas. Tie, kurie jau gyvena amžinąjį gyvenimą Dievo akivaizdoje, neabejotinai žino, jog tai ne paprastas atlyginimas, bet visos jų žemiškos mokinystės išpildymas. Tačiau mums, dar nepasiekusiems Dievo Karalystės, nėra duotas toks žinojimas. Galime tik toliau paklusti ir patirti tą pirmąjį atpildą, kuris kyla iš augančios galios trokšti galutinio atpildo. Lygiagrečiai mūsų troškimui augant, baimė būti parsidavėliu mąžta ir galiausiai visiškai miršta, palikdama tik atsiminimą apie kažkokią absurdišką mintį. Dažnam iš mūsų tai nenutinka akimirksniu: palaipsniui gramatiką pakeičia poezija, įstatymą keičia Evangelija, ilgėjimasis tampa paklusnumu. Juk ir potvynis į seklumą užplaukusį laivą pakelia palengva.

Yra dar vienas panašumas tarp mūsų ir minėtojo mokinuko. Jei šio berniuko vaizduotė gyva, dar nepradėjęs skaityti poezijos graikiškai bei dar nepastebėjęs galios ir pasitenkinimo, kurį suteikia graikų kalbos gramatikos žinios, jis pradės mėgautis savo amžiui skirta poezija ir proza, parašyta gimtąja kalba. Galbūt jis net vengs mokytis graikų kalbos ir paslapčiomis skaitys Šelio ir Svinburno poeziją. Kitaip tariant, troškimas, kuris bus patenkintas ateityje vartojant graikų kalbą, jau egzistuoja jame. Ir šis troškimas susietas su objektais, kurie iš pirmo žvilgsnio visai niekuo nesusiję su Ksenofonu ar veiksmažodžiais, prasidedančiais raide μι. Tad jei mes esame sukurti dangui, tuomet troškimas ten gyventi jau turėtų būti mumyse. Tačiau šis troškimas dar nėra susietas su tikruoju objektu, gal net kartais konkuruoja su juo. Ir tai akivaizdžiai matoma kasdienoje. Žinoma, ši mano pateiktoji mokinuko analogija neapima visų situacijų. Juk gimtąja kalba parašyta poezija, kurią berniukas skaito tuo metu, kai turėtų daryti graikų kalbos pratimus, gali būti tokia pat vertinga, kaip ir graikiška poezija, kurios link jis po truputį keliauja besimokydamas kalbos. Taigi nebūtume teisūs sakydami, jog, skaitydamas Miltono kūrybą ir nekeliaudamas Aischilo kūrybos link, berniukas renkasi netikrą objektą. Tačiau mūsų atvejis – visai kitoks. Jei tikroji mūsų dalia yra begalinis ir neaprėpiamas gėris, tuomet bet kuris kitas gėris, kurio trokštame, turėtų būti klaidingas, nešantis tik simbolinę prasmę to, kas iš tikrųjų gali numalšinti didįjį troškulį.

Jaučiu savotišką drovumą, kalbėdamas apie mumyse esantį troškimą patekti į šią nuostabią tolimą tėvynę. Tarsi kalbėčiau kažką nepadoraus. Aš bandau atskleisti nenumaldomą paslaptį, glūdinčią kiekviename iš mūsų. Dėl šios paslapties mums taip sopa, kad bandome savotiškai atsikeršyti ir ją vadiname menkinančiais vardais, kaip nostalgija, romantizmas ar paauglystė. Ši paslaptis užlieja mus tokiu saldumu, kad paties intymiausio pokalbio metu, prireikus ją paminėti, patys sau pasidarome keisti ir net ima noras iš savęs juoktis. Tai paslaptis, kurios negalime nei slėpti, nei pasakoti apie ją. Nors norisi abiejų. Apie ją negalime pasakoti, nes trokštame to, ko niekada nebuvo mūsų patirtyje. Tačiau negalime ir laikyti paslaptyje, nes mūsų patyrimas vis nurodo į ją ir mes vis išsiduodame, kaip kad išsiduoda įsimylėjęs jaunuolis ištarus mylimosios vardą. Randame išeitį pavadindami tai grožiu ir elgiamės tarsi viskas išspręsta.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vordsvorto naudotas metodas buvo skirtas šitai ištirti, atsiremiant į savo paties gyvenimo momentus. Tačiau visa tai – tik apgaulė. Jei jis būtų nukeliavęs į tas praeities akimirkas, nebūtų radęs esmės, bet tik priminimą. Tad tai, ką jis atsiminė, būtų pasirodę tik atsiminimai. Nusivilsime, jei visas viltis ir pasitikėjimą sudėsime į knygas ar muziką, kuriuose manome gyvenant grožį. Visas grožis yra ne juose, bet atsiskleidžia per juos. Tad per juos mes jaučiame ilgesį. Tas grožis ir mūsų praeities atsiminimai – puikūs atvaizdai to, ko mes iš tikrųjų trokštame. Tačiau, jei padarome klaidą ir atvaizdus paverčiame kvailais dievaičiais, laukia ne kas kita kaip jų garbintojų širdžių dužimas. Nes ne dievaičiai yra esmė. Tai tik aromatas gėlės, kurios niekada neradome, aidas melodijos, kurios niekuomet negirdėjome, naujienos iš šalies, kurioje dar niekada nebuvome. Manote, kad savo kalbomis stengiuosi jus užburti? Galbūt ir taip. Bet prisiminkite savo vaikystės pasakas. Burtai gali būti naudojami užkeikti arba užkeikimą panaikinti.

Jums, kaip ir man, reikia pačių stipriausių burtų, kurie mus pažadintų iš pikto prakeiksmo, besitęsiančio jau beveik šimtmetį. Beveik visa mūsų švietimo sistema yra nukreipta užtildyti tą kuklų, nepaliaujamą vidinį balsą. Bene visos moderniosios filosofinės srovės buvo sukurtos mus įtikinti, jog visas žmogui skirtas gėris yra randamas vien tik šioje žemėje. Visgi neįtikėtina, bet progreso ar kūrybinės evoliucijos filosofijos, pačios to nenorėdamos, liudija, jog tikrasis mūsų tikslas yra ne čia. Pastebėkite, kaip jie dėsto mintis, kai nori įrodyti, kad žemė yra jūsų namai. Pirmiausiai jie bando jus įtikinti, jog žemė gali tapti rojumi, vis dėlto pripažindami, kad žemė yra mūsų tremties vieta. Toliau jie dėsto, kad žemė taps rojumi dar tik ateityje, šiuo sakiniu taip pat teigdami, kad mūsų tėvynė yra ne čia ir ne dabar.

Ir paskutinis argumentas – jei tik nekantriai jų nepertrauksite dėl pabudusio ilgesio viršlaikiškumui – bus sakyti bet ką, kad tik nukreiptų jus nuo minties, jog, jei būtų pasiūlyta visa įmanoma laimė žmonėms šioje žemėje, kiekviena karta jos vis tiek netektų, atėjus mirčiai. Pasakos „gyveno amžinai ir laimingai“ būti negali, nes pati paskutinė šios žemės karta su mirtimi taip pat viską prarastų. Tad galime vadinti nesąmoningomis mintimis tas, kurias ponas Šo įdeda į paskutinę Lilith kalbą ar Bergsono teiginį, kad élan vital gali įveikti visas kliūtis, net ir mirtį, tarsi mes galėtume patikėti, jog socialinis ar biologinis vystymasis šioje planetoje gali atitolinti mūsų saulės senėjimą ar persukti antrąjį termodinamikos dėsnį.

Unsplash.com nuotrauka

Ką bedarytume, aiškiai suvokiame, jog mumyse gyvena troškimas, kurio negali patenkinti jokia žemiška laimė. Tačiau ar iš viso yra pagrindo manyti, kad realybė gali pasiūlyti atsaką į nepatenkinamą mūsų troškimą? „Juk buvimas alkanam neįrodo, kad turime duonos.“ Aš manau, kad tai gali būti paskatinimas mums pastebėti, jog praleidžiame svarbų momentą. Žmogaus fizinis alkis neįrodo, kad būtent šis žmogus gaus duonos – jis gali mirti iš alkio plūduriuodamas ant nuolaužos Atlanto vandenyno platybėse. Žinoma, alkis rodo, kad žmonės yra tokios būtybės, kurios stiprina kūną valgydamos ir apsigyvena derlingose žemės vietose. Tokia pat logika besivadovaujant, troškimas gyventi rojuje – dar neįrodo (o, kaip norėčiau, jog taip būtų), jog aš ten pakliūsiu. Tačiau šis mano troškimas, manau, yra gana gera nuoroda, jog tokia vieta egzistuoja ir kad kai kurie žmonės ten nukeliaus. Vyras, mylintis moterį, gali jos širdies ir neužkariauti, bet sutikite, būtų labai keista, jei „įsimylėjimo“ reiškinys egzistuotų belyčiame pasaulyje.

Taigi turime aptartą troškimą, kuris klajoja, nerasdamas ir tiksliai nežinodamas, kurgi jo objektas iš tiesų slypi. Mūsų šventose knygose yra šiek tiek žinių apie šį objektą. Žinoma, šios žinios yra simbolinės. Remiantis apibrėžimu, Rojus yra už mūsų patyrimo ribų, tačiau visi suprantami apibrėžimai turi remtis mūsų patyrimo objektais. Raštuose randamas Rojaus vaizdavimas yra simbolinis. Simbolinis yra ir Dangaus vaizdinys, kurį mūsų pačių troškimas sukuria be niekieno pagalbos. Dangus nėra nusėtas brangakmeniais, lygiai kaip jis nėra tapatus gamtos grožiui ar nuostabiam muzikos kūriniui. Skirtumas tarp mūsų įsivaizdavimo ir raštuose pateiktų vaizdinių yra tai, jog tuos vaizdinius užrašė žmonės, buvę arčiau Dievo nei mes. Taip pat tai, jog šie raštai atlaikė amžių išbandymus, kurie lydėjo krikščionių patirtis.

Iš pirmo žvilgsnio šie Bažnyčios tėvų užrašyti vaizdiniai, man atrodo, turi labai mažai natūralaus žavesio ir patrauklumo. Ir netgi labiau apramina nei sužadina mano troškimą. Tačiau tai ir yra, ko tikėjausi. Jei krikščioniškas mokymas negalėtų man pasakyti daugiau, negu kužda mano paties nuojauta, tuomet šis mokymas būtų ne ką aukščiau pažengęs nei aš pats. Jei pamoka, skirta man, slypi už viso mokymo, tuomet ir turėčiau tikėtis, kad iš karto ji man bus mažiau patraukli nei mano paties jau turimas žinojimas. Sofoklio kūryba juk taip pat atrodo nuobodi ir šalta berniukui, kuris yra tepasiekęs Šelio poezijos lygmenį. Jei mūsų religija yra objektyvi, tuomet neturėtume nusukti savo žvilgsnio nuo tų jos momentų, kurie mums atrodo nesuprantami ar net atstumiantys, nes būtent šiuose nesuprantamuose ar atstumiančiuose elementuose ir slepiasi tai, ką turime sužinoti.

Bus daugiau

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.