Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Šlovės svoris (II)

Clive'as Staplesas Lewisas. Tinklaraščio „English Language Literature“ nuotrauka

Ką reiškia krikščionims žadama „dangiškoji šlovė“?

Šis anglikonų rašytojo, apologeto C. S. Lewiso tekstas, publikuotas žurnale „Theology“ 1941 metų lapkritį, originaliai sakytas kaip pamokslas Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Oksforde 1942 metų birželio 8 d.

Šiandien siūlome II-ąją teksto dalį (I-ąją skaitykite čia). Iš anglų kalbos išvertė Dalia ir Valdas Mackelos, lietuviškas tekstas pirmąkart pasirodė žurnale „Kelionė“, 2017 m. III numeryje.

***

Pažadai, randami Šventajame Raš­te, gali būti apibendrinti penkiais esminiais teiginiais. Pirmiausiai yra pažadėta, kad būsime su Kristumi. Tuomet – kad būsime kaip Jis. Trečiam pažadui reikia ir mūsų vaizduotės pagalbos, nes žadama, jog turėsime „šlovę“, ketvirta – būsime maitinami, linksminami, ir, galiausiai, visatoje turėsime kažkokias tarnautojų pareigas – valdysime miestus, teisime angelus, būsime Viešpaties šventovės kolonos. Klausimas, kuris man kyla perskaičius šiuos pažadus: kam reikia kitų, jei jau yra pirmasis? Ar gali būti dar kažkas pridėta šalia buvimo su Jėzumi? Kaip vienas senas rašytojas sako, „tas, kuris turi Dievą ir visa kita, turi ne daugiau nei tas, kuris turi tik Dievą.“

Manau, kad atsakymo čia vėl reikia ieškoti per simbolių kalbą. Panašu, kad šiuo metu bet kurio iš mūsų įsivaizdavimas apie tai, koks yra buvimas su Jėzumi, gana simboliškas, panašiai kaip ir kiti pažadai. Po truputį prasmunka mintys, kad susitikimas su Juo turėtų būti artimas, su meile besikalbant (tiek, kiek mes sugebame suvokti pokalbį), ir tikriausiai per jį bus patiriamas Jėzaus žmogiškumas, nepaisant jo dieviškumo. Iš tiesų pastebiu, jog krikščionys, kurie laikosi prisirišę tik prie šio pirmojo pažado, visad jį užpildo santuokos ar erotinio turinio vaizdu. Nesmerkiu šitokio įsivaizdavimo, tačiau širdingai tikiuosi ir meldžiuosi kada nors galėsiąs dar giliau suvokti šį pažadą. Tęsdamas noriu pasakyti, kad tai irgi yra tik simbolis, kuris turėtų būti papildytas to, ką mums dovanoja kitų pažadų simboliai. Šių pažadų daugumas neturėtų mūsų dėmesio nukreipti nuo to, jog mūsų palaima galiausiai bus Dieve. Dievas juk yra daug daugiau nei bet koks asmuo. Tad lai skurdus mūsų žmogiškos meilės patyrimas, įtampa ir monotoniškumas neapriboja įsivaizdavimo, kaip bus Dievo akivaizdoje. Todėl mūsų vaizduotei į pagalbą ir ateina visas tuzinas skirtingų įvaizdžių, kurie vienas kitą papildo ir išlaisvina.

Ir vėl grįžtu prie šlovės. Ne­iš­ven­gia­mai pastebime, kad ši idėja yra besikartojanti ir Naujajame Testamente, ir ankstyvuosiuose krikščioniškuose raštuose. Išganymo vaizdavimas neatsiejamas nuo palmių šakų, karūnų, baltų apdarų ir saulei bei žvaigždėms prilygstančio spindėjimo. Tačiau man, modernių laikų žmogui, tai nedaro jokio įspūdžio. Šlovės sąvoka mane veda prie dviejų minčių: viena iš jų atrodo pikta, kita – juokinga. Šlovė man simbolizuoja arba žinomumą, arba švytėjimą. Kadangi žinomumas reiškia buvimą labiau atpažįstamam nei paprasti žmonės, tad, šiuo atveju, žinomumo siekimas man siejasi su konkurencijos dvasia, kurios šaknys, regis, yra labiau iš pragaro nei iš dangaus. O dėl švytėjimo – kas iš mūsų gali norėti tapti gyva elektros lempute?

Pradėjęs gilintis į šį klausimą buvau didžiai nustebintas, mat tiek daug skirtingų krikščionių – tarp jų Miltonas, Johnsonas ir Tomas Akvinietis – į dangišką šlovę žvelgė kaip į žinomumą ar gerus santykius. Visgi verta paaiškinti, kad čia svarbus ne populiarumas tarp šios žemės sutvėrimų, o palankumo santykiai su Dievu, Dievo pritarimas, iš Dievo gaunamas pripažinimas. Dar kartą permąstęs visa, suprantu, kad tai tikrai evangelinis požiūris. Niekas negali pašalinti palyginime randamo dieviškoje pagyrimo: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“ (Mt 25, 21). Tai suvokus tarsi kortų namelis sugriuvo dalykai, apie kuriuos mąsčiau didžiąją savo gyvenimo dalį. Mane iš karto pervėrė mintis, kad iš tiesų niekas kitas, kaip tik vaikas, negali įžengti į Dangaus Karalystę. Juk nieko nėra gražesnio už ne pasipūtusio, bet gero ir paklusnaus vaiko tikrą ir neužmaskuotą pasitenkinimą, kai jis yra giriamas. Tai galioja ne tik vaikui, bet net ir šuniui ar arkliui.

Pasirodo, kad tai, ką visą gyvenimą klaidingai laikiau kuklumu, man visą laiką kliudė tinkamai suvokti, kuris iš malonumų yra pats paprasčiausias, vaikiškiausias, natūraliausias. Tai ypatingas malonumas, kuris patiriamas būnant didesnio akivaizdoje: žvėries prieš žmogų, vaiko prieš tėvą, mokinio prieš mokytoją, kūrinio prieš jo Kūrėją. Aš nepamiršau, kaip mūsų žmogiškos ambicijos šį nekalčiausią troškimą iškraipo. Pats esu patyręs, kaip tas teisėtas malonumas gauti pagyrą iš to, kuriam patarnauju, virsta mirtinais savimylos nuodais. Tačiau tikiuosi, kad dar prieš atsirandant savimylai, galime atsekti tą trumputį momentą, kuomet pasitenkinimas dėl to, kad elgiuosi ar bijau teisingai, yra tyriausias. Šis momentas mums leidžia nujausti, kaip atpirkta siela pagaliau supras, kad ji patinka Tam, kuriam patikti ji ir buvo sukurta. Tuščiam pasididžiavimui vietos čia nebeliks. Nebeliks apgailėtinos iliuzijos, kad visa tai – dėl jos pačios pastangų. Ji kuo tyriausiai džiaugsis būdama tuo, kuo Dievas ją sukūrė būti, neliks jokių likučių to, ką mes vadiname savęs patvirtinimu. Seniai įsišaknijęs nevisavertiškumo kompleksas bus gydomas šią akimirką, o senoji puikybė amžiams nukeliaus žemiau nei Prospero knygose.

Roelantas Savery, „Rojus“, 1618 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tikrasis nuolankumas viršija kuklumą. Jei Dievas yra patenkintas savo kūriniu, tai kūrinys gali būti taip pat patenkintas savimi: „ne jai svarstyti komplimentus, gaunamus iš savo Valdovo.“ Įsivaizduoju, jog neabejotinai atsiras žmogus, kurį net papiktins mano idėja apie Dangų kaip vietą, kur mums yra pritariamai plekšnojama per petį. Tačiau už šio pasipiktinimo slypi išdidus nesupratimas. Juk galiausiai į kiekvieną iš mūsų atsisuks visatos pasigėrėjimo arba siaubo Veidas. Jame atsispindės viena išraiška ar kita: arba suteikianti neapsakomą šlovę, arba paliekanti niekada neišgydomą ir nenuplaunamą gėdą. Aną dieną spaudoje perskaičiau mintį, jog svarbiausia yra tai, ką mes galvojame apie Dievą. O tai, ką galvoja Dievas – visai nesvarbu! Ką Dievas galvoja apie mus, yra ne tik svarbiau – tai neišmatuojamai svarbiau. Iš tiesų – tai, ką mes galvojame apie Dievą, yra visai nesvarbu, kol neliečia to, ką Jis apie mus galvoja. Yra parašyta, kad mes „stovėsime Jo akivaizdoje“, pasirodysime, būsime ištirti. Šis šlovės pažadas, jog kiekvienas iš mūsų, iš tiesų pasirinkęs Dievą, galės ištverti šį ištyrimą, gaus pritarimą ir patiks Jam, yra beveik neįtikimas ir įmanomas tik per Kristaus veikimą. Patikti Dievui… būti tikrąja dieviško džiaugsmo dalimi… būti Dievo mylimam – ne iš bėdos užjaustam, bet su pasigėrėjimu mylimam, taip, kaip menininkas gėrisi savo kūriniu ar tėvas sūnumi. Mūsų mintims, atrodo, be galo sunku ar net neįmanoma išlaikyti tokį šlovės svorį ar naštą. Bet taip yra.

O dabar pastebėkime, kas vyksta. Jei būčiau atmetęs autoritetingą Šventojo Rašto šlovės vaizdinį ir likčiau įnirtingai įsikabinęs į miglotą pirminį savo troškimą, kaip vienintelę nuorodą į Rojų, nebūčiau pamatęs sąsajos tarp mano troškimo ir krikščioniškojo pažado. Galiausiai, savo nustebimui, sekdamas tai, kas šventuose raštuose atrodo klaidu ir atstumia, atrandu sąsają, kuri yra visiškai aiški. Krikščionybė mane moko viltis šlovės. O ji, pasirodo, užpildo mano pamatinį troškimą ir atskleidžia dar vieną iki šiol nepastebėtą šio troškimo elementą. Paliovęs gilintis į savo norus aš pradėjau geriau suprasti, ko iš tikrųjų noriu.

Prieš kelias minutes bandydamas apibūdinti mūsų dvasinius troškimus, praleidau vieną keistą jų savybę. Ją mes dažniausiai pastebime vaizdiniui išnykus: kai nutyla muzika ar natūraliai šviesai nebeapšviečiant gamtos. Tos akimirkos jauseną geriausiai apibūdina poetas Keatsas: „kelionė namo, įprastinio savęs link.“ Juk suprantate, ką turiu galvoje. Kelias minutes gyvenę iliuzijoje, jog priklausome pasauliui, atsibundame ir suprantame, kad jis nė neegzistuoja. Mes buvome tik paprasčiausi žiūrovai. Grožis šypsojosi, bet ne tam, kad mus pakviestų, jo veidas buvo atsuktas į mūsų pusę, bet ne tam, kad žvelgtų į mus. Likome nepakviesti, nepriimti į šį šokį. Galime kulniuoti iš čia, galime ir likti: „niekas nežymi lankomumo.“ Mokslininkas pasakytų, jog nieko nuostabaus, kad liekame nepastebėti – juk dauguma dalykų, kuriuos vadiname gražiais, yra negyvi. Taip, tai, žinoma, tiesa. Tačiau aš kalbu ne apie pačius fizinius objektus, o apie tą neapsakomą „kažką“, nuo ko šie objektai sekundei tampa žinios pasiuntiniais. Tačiau tiesa apie šią žinią yra sumišusi – kaip kartėlis susimaišo su saldumu – nes panašu, jog ši žinia yra skirta ne mums. Ji yra tik mūsų nugirsta.

Kartėlis atspindi ne pasipiktinimą, o greičiau skausmą. Nedrįstame klausinėti, o verčiau kenčiame ir tveriame. Mūsų begalinis noras šioje visatoje nebūti pašaliečiais, troškimas būti pripažintais, išgirsti atsaką, sujungti bedugnę, žiojinčią tarp mūsų ir realybės, – tai mūsų nenumaldoma paslaptis. Tad šlovės pažadas, žvelgiant iš šios perspektyvos, tampa glaudžiai susietas su mūsų vidiniu troškimu. Šlovė – tai artimas ryšys su Dievu, Dievo priėmimas, atsakas, pripažinimas ir pakvietimas į visa ko, kas tik yra, šerdį. Pagaliau, durys, į kurias beldėme visą savo gyvenimą, bus atvertos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Gal kiek šiurkštoka šlovę apibūdinti kaip buvimą „pastebėtam“ Dievo. Tačiau tai – Naujojo Testamento kalba. Šv. Paulius pažada, jog tie, kurie mylės Dievą, bus Jo pažinti (1 Kor 8, 3), nors mes tikėtumėmės priešingo – patiems pažinti Dievą. Tai tikrai keistas pažadas. Negi Dievui nėra žinoma visa per visus laikus? Tačiau ši žinia tarsi aidu ataidi iš dar vienos Naujojo Testamento eilutės. Čia esame įspėjami, jog gali nutikti taip, kad galiausiai stosime prieš Dievo veidą ir išgirsime tik atstumiančius žodžius: „niekad Tavęs nepažinojau. Atsitrauk nuo manęs.“ Kad ir kaip tai mūsų intelektui būtų nepažinu, o jausmams nepakeliama, tam tikra prasme galime būti ištremti iš buvimo šalia to, kuris yra visur, ir ištrinti iš atminties to, kuris žino viską. Mes galime būti palikti užribyje, visiškai ir galutinai atstumti, absoliučiai ignoruojami. Iš kitos pusės, galime būti pakviesti vidun, priimti, įvertinti. Kiekvieną dieną žengiame tarsi skustuvo ašmenimis tarp šių dviejų neįtikėtinų galimybių. Tad mūsų visą gyvenimą besitęsianti nostalgija, mūsų troškimas visatoje susitikti su tuo, nuo kurio jaučiamės atskirti, užeiti į vidų pro tas duris, kurias visą laiką matėme tik iš išorės, yra ne paprasčiausia neurotiška fantazija, bet gryniausias mūsų esamos situacijos konstatavimas. Būti pakviestam į vidų, visiškai neatsižvelgiant į turimus nuopelnus, būtų šlovė ir garbė, įsisenėjusio skausmo užgydymas.

Čia atsiveria kita šlovės prasmė – šlovė kaip švytėjimas, kaip didybė, šviesa. Mums lemta šviesti kaip saulei, mes esame tarsi Aušrinė žvaigždė. Regis, ir pats pradedu tai suprasti. Tam tikra prasme Dievas mums jau davė Aušrinę žvaigždę – jei pakankamai anksti atsikeli, gali šia dovana mėgautis ne vieną giedrą ankstyvą rytą. Ko gi daugiau begalime norėti? O taip, iš tikrųjų mes norime daug daugiau. Norime to, apie ką estetikos knygose retai teužsimenama, tačiau ką puikiai išmano poetai ir kas randama mitologijoje. Nenorime matyti tik grožio, nors, dievaži, tai jau yra pakankama dovana. Mes trokštame to, kas yra sunkiai apsakoma žodžiais – būti vienovėje su mūsų regimu grožiu: pasinerti į jį, įsileisti tą grožį į save, maudytis grožyje ir tapti jo dalimi. Štai kodėl orą, žemę, vandenį apgyvendinome dievais ir dievybėmis, nimfomis ir elfais. Tačiau per šias dievybes mes negalime mėgautis tuo grožiu, šlove ir jėga, kurių vaizdinys yra pati Gamta. Štai kodėl poetams pavyksta mus apžavėti mielu melu. Jie rašo tarsi vakaris vėjas iš tikrųjų galėtų įsisukti į žmogaus sielą, nors taip nėra. Jie rašo, jog iš tylaus šnabždėjimo gimęs grožis uždengs žmogaus veidą, bet tai – netiesa.

Na, kol kas netiesa. Jei Šventojo Rašto vaizdinius priimtume tiesiogiai, jei tikėtume, kad Dievas vieną dieną mums duos Aušrinę žvaigždę ir leis apsisiausti saule, tokiu atveju galėtume įtarti, kad senoviniai mitai ir šiuolaikinė poezija gali būti arti tiesos – kaip pranašystė. Gyvendami dabartyje mes esame pasaulio išorėje, tiksliau sakant, kitoje durų pusėje. Mes įžvelgiame ryto gaivumą ir tyrumą, bet tai nepadaro mūsų tyrų ir gaivių. Mes negalime susilieti su mūsų regimu grožiu. Tačiau kiekviename Naujojo Testamento puslapyje sklando gandas, kad taip tęsis ne visą laiką. Kažkurią dieną Dievo valia mes pateksime į vidų. Tuo metu, kai žmonių sielos taps tobulai paklusnios, tarsi negyvosios gamtos kūriniai, ant žmonių nusileis šlovė. Tokia šlovė, kurios šviesoje Gamta nublanks kaip pirminis eskizas. Tad turite suprasti, jog aš neaukštinu pagoniškos fantazijos būti gamtos „įtrauktu“. Gamta yra mirtinga. Mes ją pergyvensime. Kai visos saulės ir visi ūkai pranyks, kiekvienas iš jūsų vis dar bus gyvas. Gamta yra tik vaizdinys, tik simbolis. Bet tai yra simbolis, kurį Šventasis Raštas ragina mane naudoti. Mes esame pašaukti įeiti per Gamtą, už jos, į tą didį grožį, kurį ji protarpiais atspindi.

Salvatore Di Giovanna, „Rojus“, 2007 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Ir ten, už Gamtos, mes valgysime vaisius nuo gyvybės medžio. Dabar, jei jau esame atgimę Kristuje, mūsų dvasia gyvena Dievuje, bet protas, o ypač kūnas, gyvybę iš Jo gauna per didžiulį atstumą – per mūsų protėvius, per maistą, per daleles. Dievas, kurdamas pasaulius, savo kūrybingu ir mylinčiu apkabinimu materiją pripildė energijos, kurią mes pažįstame kaip fizinius malonumus. Ir nors juos galime patirti tik dalinai, jie vis tiek yra per dideli mūsų suvokimui. Koks neapsakomas patyrimas būtų gerti iš šaltinio ištakų, jei jau dabar skonėjimasis žemupio vandeniu yra toks svaiginantis? Vis dėlto aš tikiu, jog ateityje mūsų tai laukia. Žmogus yra sukurtas skonėtis džiaugsmu iš džiaugsmo šaltinio. Šv. Augustinas yra sakęs: „ekstazė iš išganytos sielos tekės į pašventintą kūną.“ Šiuo metu turėdami tik specializuotus ir pakrikusius pojūčius, mes nė negalime įsivaizduoti būsimų torrents volupatis (malonumo potvynių). Ir visus įspėju nė nebandyti įsivaizduoti. Būtinai turiu pasakyti dar vieną dalyką: klaidinga yra manyti, jog po mirties bus prikelta tik dvasia arba tai, kad prikeltas kūnas bus nejautrus. Kūnas buvo sukurtas dėl Viešpaties, ir šie niūrūs svaičiojimai yra visiškai „pro šalį“.

O kol kas – kryžius eina pirma karūnos, ir rytoj išauš pirmadienio rytas. Negailestingose pasaulio sienose atsivėrė plyšys ir mūsų didis Kapitonas kviečia juo sekti ir eiti vidun. Pagrindas čia, žinoma, – Jo sekimas. Nepaisant to, gali pasigirsti klausimų, o kokia gi praktinė nauda iš šių mano su pasimėgavimu išsakytų svarstymų? Sugalvoju bent vieną dalyką. Kiekvienas iš mūsų gali būti truputį per daug susirūpinęs savo būsima pomirtine šlove. Tačiau taip pat labai menka tikimybė, kad mes būsime per daug ir per giliai susirūpinę savo artimo pomirtine šlove. Mano artimojo būsimos šlovės svoris, našta, nešulys kiekvieną rytą turėtų būti uždedamas man ant pečių. Tas nepakeliamai sunkus nešulys, kurį panešti gali tik mano nuolankumas ir kuris sulaužys kiekvieną puikybės kuprą. Tik pagalvokime, kaip svarbu suprasti, jog gyvename potencialių dievų ir deivių visuomenėje, kur bet kuris, net pats nykiausias ir neįdomiausias asmuo, vieną dieną gali tapti būtybe, kurią išvydę netrokšime nieko kito, kaip tik jį šlovinti ir girti arba priešingai – baisėtis tarsi juodžiausiu košmaru. Kiekvieną dieną mes vienas kitam padedame judėti vienos iš šių kelionės krypčių link.

Tad šitų stulbinančių galimybių šviesoje kiekviename susitikime su kitu žmogumi – draugystėje, meilėje, kiekviename žaidime ir politikoje – turėtume vadovautis nuolankia baime ir nusižeminusiu atsargumu. Paprastų žmonių nėra. Jūs niekada nesate bendravęs su tik mirtinguoju. Tautos, kultūros ir civilizacijos yra mirtingos ir jų gyvavimas – tarsi uodo gyvenimas, lyginant su mūsiškiu. Tačiau tie nemirtingieji, su kuriais juokaujame, dirbame, tuokiamės, niekiname, išnaudojame, yra arba nemarūs siaubai arba amžinieji šviesuliai. Tik nereikia galvoti, kad mes turime būti be paliovos rimti. Turime žaisti. Mūsų džiaugsmas (tas tikriausias džiaugsmas) turėtų kilti iš bendrystės, kurioje žmonės iš tikro priima vienas kitą rimtai – be lengvabūdiškumo, pranašumo ar išankstinių nuostatų. Lai mūsų gailestingumas būna tikra ir brangi meilė, giliai išgyvenant nuodėmes, nors ir mylint nusidėjėlį, nes negali būti jokios meilę parodijuojančios tolerancijos ar nuolaidžiavimo bei džiaugsmą parodijuojančio lengvabūdiškumo. Greta Švenčiausiojo Sakramento tavo artimas yra švenčiausias objektas, prieinamas tavo pojūčiams. Tad, jei tavo artimas yra krikščionis, jis yra šventas beveik tokiu pačiu būdu, nes jame Kristus vere latitat (iš tiesų slepiasi), tuomet šlovintojas ir pašlovintasis – tikroji Šlovė – slypi jame.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.