2021 02 24

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Smegenis „puola“ didelis kiekis informacijos. Kaip susitelkti į svarbiausią besimokant? 

Mokyklos archyvo nuotrauka

Arturas Paulis Shimamura buvo Berklio universiteto Kalifornijoje psichologijos ir kognityvinių mokslų profesorius. Jo interesų sritis nuo pat bakalauro studijų laikų buvo žmogaus atmintis ir suvokimas.

2008 m. A. Shimamura pradėjo tyrinėti ir ryšius tarp meno, sąmonės ir smegenų, t. y. kaip žmogus patiria meno kūrinius, kas vyksta jo smegenyse žvelgiant į paveikslus, fotografijas, filmus. Šių tyrimų rezultatas – 2013 m. pasirodžiusi knyga „Patiriant meną: stebėtojo smegenyse“ (angl. Experiencing Art. In the Brain of the Beholder).

2018 m. profesorius išleido ir mažą knygelę, skirtą smegenų veiklos procesams. Šioje knygoje autorius sukuria penkių žingsnių schemą, kuri turėtų padėti mokytojams, dėstytojams, taip pat ir besimokantiems efektyviau įsiminti informaciją, kurią jie nori išmokti. Schema anglų kalba vadinama „MARGE“. Šiame kodiniame pavadinime kiekviena iš raidžių reiškia vieną mokymosi struktūros (principo) elementą. M – motivate (liet. motyvuoti); A – attend (liet. susitelkti); R – relate (liet. susieti); G – generate (liet. atkurti); E – evaluate (liet. įvertinti). Tekstų serijoje pristatysime kiekvieną iš elementų. Šį kartą kalbėsime apie smegenų veiklos specifiką. Kituose tekstuose aptarsime profesoriaus pristatomus penkis mokymosi struktūros principus. Pirmąją ciklo dalį galite skaityti čia, o antrąją, apie motyvaciją, čia.

Kasdien žmogaus sąmonę atakuoja juslinės informacijos sumaištis: vaizdai, garsai, kvapai, skoniai ir kita. Kartais tikrai gali apimti nuoširdi nuostaba, kokiu būdu visą šią informaciją smegenys susieja į prasmingą visumą. O jeigu dar prie šio „šaršalo“ pridėtume mūsų vidinius išgyvenimus: jausmus ar mintis, tuomet pasirodytų aišku, kad smegenims reikia būdų, kaip šią informaciją struktūruoti, atrinkti tą, kuri pati svarbiausia. Informacijos perteklius mokantis yra viena iš kliūčių veiksmingai įminti žinias, todėl mūsų gebėjimas susitelkti į tam tikrą informaciją (mintis ar juslinius potyrius) yra ypač svarbus. 

Galima būtų pateikti pavyzdį. Pabandykite kelias sekundes sutelkti dėmesį į savo kvėpavimą, t. y. galvokite apie tai, kaip į plaučius patenka ir iš jų pasišalina oras. O dabar susitelkite į tai, kaip sėdatės ant kėdės ir kaip juda raumenys atliekant šį veiksmą. Atlikus šį pratimą, atrodo savaime aišku, kad galime pasirinkti, į kokius mūsų kūno judesius galime sutelkti dėmesį. Kai žmogus bando sutekti dėmesį, veikia priekaktinė smegenų žievė (angl. prefrontal cortex) – būtent ši smegenų „vieta“ yra atsakinga už sąmonės veiksmų kontrolę. Galima būtų įsivaizduoti smegenis kaip muzikinį orkestrą, kuriame priekaktinė žievė veikia kaip dirigentas, nuolat „reguliuojantis“, kurių orkestro muzikantų veiklą suaktyvinti, o kurią – numalšinti. Jeigu orkestre nebūtų dirigento, nuolat kontroliuojančio ritmą, garsą, taktą, tai ir pasirodymas taptų atsitiktinis ir neharmoningas.

Kaip ir dirigentas negali skleisti viso orkestro garsų vienas, taip ir priekaktinė žievė neveikia atsietai nuo visų smegenų. Ši smegenų dalis ypač svarbi mokantis ir įsimenant naują informaciją. Jeigu mūsų mintys nuolat išsibarsčiusios ir negalime susitelkti į tą temą, kurią dabar bandome suvokti, tai prisiminti informacijos mums apskritai nepavyks, pats mokymosi procesas nebus sėkmingas. Tam, kad mokymasis būtų sėkmingas besimokantysis turi susitelkti į jam svarbią informaciją ir judinti savo mintis kryptingai siekdamas naują informaciją prijungti prie jau esamų žinių viseto. Šio proceso metu itin svarbus priekaktinės žievės vaidmuo: juk būtent ši smegenų dalis yra atsakinga už tai, kurie sąmonės procesai „aktyvuojasi“ ir kimba į darbą. Anksčiau psichologai mūsų sąmonėje pasirinktu momentu aktyvias būsenas vadindavo „trumpąja atmintimi“, tačiau ilgainiui pavadinimas pasikeitė į „darbinę atmintį“. Juk sunku pasakyti, ką iš tiesų reiškia „trumpoji atmintis“, kiek ji trunka: minutę, sekundę? 

Vienas didžiausių veiksmingo mokymosi priešų yra minčių klajojimas, negebėjimas jų sutelkti. Nesusitelkimas tik dar labiau padidėja, kai aplinkui tiek daug dėmesį kaustančių dalykų: susirašinėjimas su draugais įvairiomis programėlėmis, socialinė medija, naršymas internete. Tokios aplinkybės tik dar labiau sunkina mokytojo ar dėstytojo darbą, t. y. padėti mokiniams susitelkti. Dažniausiai tik apie 40–42 proc. klasėje esančių mokinių iš tiesų susitelkia į tai, kas yra sakoma. Itin svarbios būna pirmos penkios paskaitos ar pamokos minutės. 

2010 m. buvo atliktas tyrimas, kuris bandė išsiaiškinti, kaip ilgai vaikai gali išlaikyti savo dėmesį 50 minučių chemijos pamokoje. Pamokos dalyviams buvo pateikta užduotis: paspausti jiems duotą mygtuką tada, kai suvokia, jog jų mintys „nubėgo“ kažkur į šalį. Per pirmas penkias minutes daugelio jų mintys pradėdavo klajoti tada, kai mokytojas nesugebėdavo pritraukti dėmesio. Vėliau susidomėjimas vis atsirasdavo ir dingdavo, žinoma, galiausiai pradingdavo pačioje pamokos pabaigoje. Kai tik mokykloje pradedama kokia nors tema, itin svarbu pačioje pradžioje „užkabinti“ vaikų dėmesį kalbant apie platesnį temos santykį su kitomis idėjomis, užduodant klausimų apie tai, koks šios temos mokymosi tikslas, taip pat bandant supažindinti vaikus su pavyzdžiais „iš tikrojo pasaulio“.

Bet kaipgi išlaikyti sutelktą dėmesį? Anot prof. Shimamuros, svarbu dėlioti mintis taip, kad informacija nuolat sietųsi su jau turimomis žiniomis. Vienas iš būdų yra skirstyti informaciją į prasmingus vienetus, „gabalėlius“ (angl. chunk). Kitaip tariant, aktyviai ir sąmoningai grupuoti ir kategorizuoti naują informaciją į prasmingus darinius. Juk kur kas lengviau prisiminti informaciją, kuri yra „prasminga“. Tiek mokytojui, tiek mokiniui nuolat sąmoningai reikia sau užduoti vieną klausimą: kaip ši nauja mano sąmonėje atsiradusi informacija susijusi su dalykais, kuriuos aš jau žinau?

Užuot tiesiog pasyviai klausęsi ir be jokio aiškaus tikslo užsirašinėję dėstytojo ar mokytojo mintis, verčiau būkite aktyvūs dalyviai to, ko mokotės. Galvoje reikėtų nuolat turėti ir visą dalyką apimančią schemą, kad ji padėtų lengviau suprast ir įsiminti besimokomus dalykus. Pavyzdžiui, prof. Shimamura savo knygoje pateikia veiksmingesnio mokymosi schemą, kuria vadina „MARGE“. Ji veikia kaip konceptualinė pagalba įsimenant ir suvokiant mokymosi struktūrą. 

Mokytis turėtų padėti ir įvairios paties besimokančiojo sukurtos naujų žinių „ekskursijos“. Juk esate lankęsi įvairiuose nacionaliniuose parkuose, kuriuose prie įvairių gamtos vaizdų galima rasti ir jų aprašymų, istoriją. Lygiai taip pat veikia meno ar mokslo muziejai: jie pateikia jums konceptualinę schemą, kurioje gausu informacijos, kurią galite suprasti ir įsiminti. Vaikštant po muziejų patirtys jungiamos su žiniomis galvoje turint vieną tikslą – daugiau sužinoti apie nagrinėjamą mokslo ar meno temą, laikotarpį. 

Kokią nors temą besikartojantis žmogus gali į ją žiūrėti kaip į kelią naujų žinių link. Besikartojant reikėtų turėti mintyje, kaip „einant keliu“ randama naujų žinių, susijusių tarpusavyje, koks jų santykis. Toks būdas mokytis reikalingas tam, kad atsirastų griaučiai, karkasas, kuris padeda lengviau suprasti ir įsiminti naujas žinias. Informaciją lengviau atsiminti taip pat padeda ir to susikurto mokymosi „kelio“ prisiminimas. Taip pat galima bandyti jungti paskirus faktus, nuolat galvojant apie tai, kaip jie konceptualiai susiję, kokius ryšius tarp jų galima rasti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Geras mokytojas stengsis, kad mokiniai įsitrauktų į mokymosi procesą, akcentuodamas mokymosi tikslus kiekvienos pamokos pradžioje (ir mokymosi tikslas nėra teisingas atsakymas į egzamino klausimą, o aiškus supratimas, kokį turinį reikia suprasti); nuolat primindamas, kaip nauja informacija susijusi su dalykais, kurie jau buvo aptarti, taip pat siūlydamas pavyzdžių iš pasaulio. Šios strategijos turėtų būti naudojamas pamokos pradžioje, kad mokiniams būtų lengviau susieti naują informaciją su jau turima ir „užsikabinti“. Pamokos viduryje, norint išvengti dėmesio sumažėjimo, galima mokymosi būdą keisti, pavyzdžiui, įtraukti mokinius užduodant klausimus, papasakojant kokią nors asmeninę istoriją (susijusią su besimokomu turiniu) ar pateikti kokį nors pavyzdį. Mokinius taip pat reikia skatinti galvoti apie tą dalyką, kurio jie mokosi, o ne tik pasyviai klausytis. Pavyzdžiui, nuolat užduoti sau klausimą: kaip paskiri faktai susiję vieni su kitais? 

Sutelkti dėmesį visuomet reikia sąmoningų tiek mokytojo, tiek mokinio pastangų. Reikia suvokti ne tik tai, kad bus sunku sutelkti dėmesį, bet ir turėti galvoje pagrindinius mokymosi tikslus, t. y. ką šioje temoje svarbu įsiminti. 

Pagal Arthuro P. Shimamuros knygą „MARGE: A Whole-Brain Learning Approach for Students and Teachers“ parengė Kristina Tamelytė.