2021 02 19

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Smegenys „tingi mokytis“. Kaip jas motyvuoti? 

Unsplash.com nuotrauka

Arturas Paulis Shimamura buvo Berklio universiteto Kalifornijoje psichologijos ir kognityvinių mokslų profesorius. Jo interesų sritis nuo pat bakalauro studijų laikų buvo žmogaus atmintis ir suvokimas.

2008 m. A. Shimamura pradėjo tyrinėti ir ryšius tarp meno, sąmonės ir smegenų, t. y. kaip žmogus patiria meno kūrinius, kas vyksta jo smegenyse žvelgiant į paveikslus, fotografijas, filmus. Šių tyrimų rezultatas – 2013 m. pasirodžiusi knyga „Patiriant meną: stebėtojo smegenyse“ (angl. Experiencing Art. In the Brain of the Beholder).

2018 m. profesorius išleido ir mažą knygelę, skirtą smegenų veiklos procesams. Šioje knygoje autorius sukuria penkių žingsnių schemą, kuri turėtų padėti mokytojams, dėstytojams, taip pat ir besimokantiems efektyviau įsiminti informaciją, kurią jie nori išmokti. Schema anglų kalba vadinama „MARGE“. Šiame kodiniame pavadinime kiekviena iš raidžių reiškia vieną mokymosi struktūros (principo) elementą. M – motivate (liet. motyvuoti); A – attend (liet. sekti); R – relate (liet. susieti); G – generate (liet. atkurti); E – evaluate (liet. įvertinti). Tekstų serijoje pristatysime kiekvieną iš elementų. Šį kartą kalbėsime apie smegenų veiklos specifiką. Kituose tekstuose aptarsime profesoriaus pristatomus penkis mokymosi struktūros principus. Pirmąją ciklo dalį galite skaityti čia.

Jeigu mąstytume iš evoliucinės teorijos perspektyvos, galėtume sakyti, kad žmonės yra besimokančios mašinos. Esame „suprojektuoti“ taip, kad jaustume, nuolat fiksuotume naujas patirtis ir prie jų prisitaikytume. Šie gebėjimai atsirado tam, kad išliktume mums pavojingoje aplinkoje. Laikui bėgant ir pasauliui keičiantis, šie mūsų gebėjimai buvo pradėti naudoti kitiems dalykams: pokalbiams, televizijai, filmams, kitoms pasilinksminimo formoms. Problema atsiranda tada, kai įvairios šiuolaikinės „pasilinksminimo“ formos būna pernelyg pasyvios ir mums nebepavyksta užmegzti aktyvaus santykio su naujomis mokymosi patirtimis. 

Žmogaus sąmonės motyvavimas aktyviai mokytis yra vienas sudėtingiausių dalykų mokymosi procese. Lengva mokytis, kai kas nors yra įdomu: nė kiek nesistengdami ieškome įvairios papildomos informacijos apie savo mėgstamą temą, veiklą ar pomėgį. Motyvacija susideda iš mūsų gebėjimo išplėsti malonumą teikiančių patirčių spektrą ir prisiversti dalyvauti naujose mokymosi patirtyse. Tereikia prisiversti domėtis naujomis aplinkybėmis ir atsitraukti nuo įpročių, įprastų veikimo būdų. Pavyzdžiui, žiūrėti televiziją ar nuolat sėdėti prie kompiuterio. Toks atsitraukimas skatina aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą. 

Neuromoksliniai tyrimai jau gana seniai parodė, kaip smegenyse veikia mums malonios patirtys – jose nuolat dalyvauja neurocheminis elementas – dopaminas. Jo išsiskyrimas visuomet siejamas su maloniais jausmais. Šio elemento išsiskyrimą stimuliuoja ir įvairūs didelę priklausomybę sukeliantys narkotikai, pavyzdžiui, kokainas ar nikotinas. Įvairiose smegenų vaizdinį parodančiose nuotraukose galime matyti, kad dopaminas išsiskiria valgant šokoladą, klausantis muzikos ar žiūrint į mums patrauklius žmonių veidus. Taip pat reikėtų pastebėti, kad vadinamoji „atlygio grandinė“ (angl. reward circuit) smegenyse jungiasi ir su priekine smegenų žieve (angl. frontal cortex) ir hipokampu, o būtent šios smegenų dalys yra susijusios su mokymusi ir atmintimi. 

Kaip galėtume šią smegenų atlygio mums grandinę pasitelkti mokymosi procese? Mokslininkai 2014-aisiais atliko tyrimą, kurio metu buvo bandoma stebėti, kaip tam tikros smalsumo būsenos veikia dopamino išsiskyrimą ir kaip atrodo smegenys tada, kai žmogaus yra apimtas smalsulio. Tyrimo dalyvių buvo paprašyta įvertinti įvairius klausimus apie smalsumo intensyvumą. Pavyzdžiui: ką iš tiesų reiškia sąvoka „dinozauras“? (atsakymas, beje, yra baisus driežas). Tie klausimai, kurie tyrimo dalyviams kėlė didžiausią smalsulį, taip pat pasirodė ir kaip labiausiai smegenis „uždegantys“. Įdomu, kad smegenys veikė intensyviau tuo metu, kai girdėjo klausimą, o ne atsakymą. Galima būtų manyti, kad „atlygio grandinę“, kuria smegenyse juda dopaminas, įjungė ne tiek atsakymo žinojimas, kiek pats noras išmokti ir sužinoti. Vėlesniame tyrimo etape dalyviai geriau prisiminė tuos klausimus, kurie jiems kėlė didesnį smalsumą. 

Gyvename kultūriškai turtingoje aplinkoje, kuri mums leidžia gauti vis naujesnių mokymosi patirčių. Daugelis gerai atsimena išvykas su mokykla į kokį nors muziejų. Pakeičiant aplinką mokymosi procesai tampa kur kas įdomesni, nei tik sėdint klasėje. Tokį pažinimo, mokymosi, atradimo būdą reikėtų skatinti, nes jis natūraliai sukelia domėjimąsi nauja aplinka. Pati kaita leidžia mums atsipūsti nuo monotonijos ir nuobodumo.

Tiesa, klasėje tokį mokymąsi palaikyti jau tampa sunkiau dėl to, kad pati aplinka nesikeičia. Geri mokytojai nuolat skatina smalsumą ir motyvaciją pasakodami įdomias istorijas, rengdami į muziejaus lankymą panašias patirtis klasėje ar įvairius kasdienio gyvenimo pavyzdžius pateikdami kaip papildančius idėjas, apie kurias mokomasi. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vienas iš motyvaciją skatinančių būdų yra išdėstyti pamokos idėjas aprėpiant kelis platesnius klausimus. Klausimus, kurie parodo platesnį vaizdą. Pavyzdžiui, kas yra „atlygio grandinė“ smegenys? Kaip labiau įtraukti mokinius į mokymosi procesą klasėje? Kai šie klausimai iškeliami mokymosi proceso pradžioje (pavyzdžiui, pamokos) besimokantiesiems aiškiau, ko jie gali laukti mokymosi proceso pabaigoje, į kokį klausimą atsakymą jie gautų, jei liktų susidomėję. 

Per pamokas ar paskaitas svarbu suvokti ir mokymosi idėjų platesnę struktūrą: kaip vienos idėjos siejasi su kitomis, kokie jų ryšiai. Psichologai tai vadina schemomis, t. y. struktūromis, kurios nusako ir parodo idėjų santykius su kitomis idėjomis ir su įvairiais faktais. Pradžioje besimokančiojo galvoje esanti schema gali būti labai punktyriška. Mokytojas turi suprasti šį punktyriškumą, kokio jis lygmens, kaip sujungti paskirus schemos dėmenis, kad jie sudarytų bendrą vaizdą mokiniui. Jeigu neturėtume išankstinės schemos, mokymasis nebūtų efektyvus ir galiausiai turėtume daug vieno su kitu nesusijusių idėjų ir faktų, o jokios struktūros. Tiek geri mokytojai, tiek geri vadovėliai tokias mokymosi temą apimančias schemas pateikia pamokos pradžioje. Geri mokiniai dažniausiai suvokia, kad tokia schema yra, jog egzistuoja platesnės temos, ir jie gali naudoti šią informaciją tam, kad sujungtų jau turimas žinias su naujomis idėjomis, koncepcijomis, sąvokomis. 

Vienas iš gerųjų pavyzdžių norint kelti mokymosi motyvaciją ir padėti mokytis per istorijų pasakojimą. Istorijos, pasakojimai pagal apibrėžimą turi savo struktūrą arba schemą: pradžią, vidurį, pabaigą. Taip pat naratyvai aprėpia įvairius klausimus ir atsakymus – juk dažniausiai natūraliai domimės, kas atsitiks vėliau? Kaip pasisuks scenarijus? Galima būtų galvoti apie kiekvienam patinkančius filmus: geros istorijos dažniausiai turi įdomių personažų, sudėtingų, intriguojančių situacijų, ieškojimų. Šie elementai pritraukia dėmesį ir emocijas, leidžia mums susidomėjus atidžiai sekti pasakojimą. Vienas geriausių mokymo konstruojant pasakojimą pavyzdžių – TED pokalbiai internete: jie informatyvūs, pagauliai pateikti, pasakojantys dažnai asmeninę istoriją. Žinoma, kiekvienos pamokos taip nepateiksi. 

Vienas iš įdomiausių mokinių motyvavimo būdų, kurį pateikia prof. Shimamura, remdamasis savo atliktais tyrimais meno patirties sferoje, yra estetinis klausimas. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su nauju kūriniu, pavyzdžiui, filmu, reklama, paveikslu ar romanu, galime sau užduoti klausimą: ar jis man patinka? Kai užduodame šį klausimą, visuomet galime jį tęsti papildančiais klausimais, pavyzdžiui, kodėl patinka arba kodėl nepatinka? Galvodami apie tai, ar patinka, ar ne, į mokymosi ir supratimo patirtį įtraukiame emocijas. Profesorius mano, kad mokytojai savo mokiniams turėtų kuo dažniau užduoti tokius klausimus: ar jums patiko šis kūrinys? Kokie jūsų mėgstamiausi veikėjai? Kodėl? Kodėl tokia gera dvipartinė rinkimų sistema? Savo pačia prigimtimi estetinis klausimas yra atviras: nėra blogo ir gero atsakymo, taip pat apie jį mąstant įjungiama už emocijas atsakinga smegenų dalis, o taip geriau struktūruojasi mūsų įgyjamos žinios. 

Kai kurie ekspertai mano, kad įvairūs internete randami žinių kanalai nėra patikimi. Pavyzdžiui, nuolat kritikuojama Wikipedia ar jutubas. Anot prof. Shimamuros, nereikėtų šių šaltinių nurašyti. Pavyzdžiui, Wikipedia yra gana gerai struktūruotas žinių tinklas, galintis padėti besimokančiajam susidaryti visuminį vienos ar kitos temos vaizdą. Gilinti ir tikrinti žinias vėliau galima ir patikimesniuose šaltiniuose. Jutubas taip pat yra puikus šaltinis, kuriame galima rasti įvairaus turinio: nuo dokumentinių filmų iki jau minėtų TED pokalbių. 

Motyvuoti save ir kitus mokytis lengviausia tada, kai patirtis yra įtraukianti ir bent šiek tiek maloni, bet taip pat reikėtų suprasti, kad mums reikės kovoti su inercija: mūsų kūnu ir smegenimis, kurie yra linkę į poilsį, o ne į darbą. Geriausias būdas skatinti aktyvų mokymąsi yra judėti, nuolat tirti aplink esančius dalykus, keisti aplinką. Galima mokinių smalsumą skatinti vaikščiojant po muziejus arba organizuojant įvairias išvykas, kuriant į muziejus panašias patirtis klasėse, siūlant pasižiūrėti į platesnį vaizdą, klausiant estetinio („ar jums patinka?“) klausimo, pasakojant istorijas ar siūlant peržiūrėti įvairius su besimokoma tema susijusius vaizdo įrašus. Mokiniai save motyvuoti gali nuolat prisimindami, kad jų besimokomi dalykai yra susiję su platesnėmis temomis, egzistuojančiomis schemomis, platesniais klausimais. 

Pagal Arthuro P. Shimamuros knygą „MARGE: A Whole-Brain Learning Approach for Students and Teachers“ parengė Kristina Tamelytė