2020 07 02

Rosita Garškaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Smėlis Lukiškėse, arba Kaip neištvėrėme pliuralumo

Paplūdimys Lukiškėse.
Paulius Peleckis/Fotobankas nuotrauka

Per daug dėmesio smėlio dėžei sostinės Lukiškių aikštėje. Tarsi nebūtų svarbesnių temų Lietuvoje ir pasaulyje. Net jaučiuosi turinti pasiteisinti, kodėl rašau apie šį politiniu tapusį klausimą iš smėlio. Man regis, tai dar vienas pavyzdys, kaip sunkiai ištveriame politikoje ir kitose srityse neišvengiamą pliuralumą.

Štai liberalai kaltina valdančiuosius polinkiu į autoritarizmą ir fasadiškumą – sutinku, tačiau lygiai tą patį galima pasakyti ir apie sostinės merą, kuris įtaisė pliažą vilniečiams vienašališkai, net neinformavęs miesto savivaldybės Tarybos. Ir viskas, žinoma „dėl akių“. Nereikia pasakų apie negalinčius kitur atostogauti miestiečius. Nepraktiškas šis paplūdimys. Paprasčiausia viešųjų ryšių akcija, stiprinanti Vilniaus, kaip laisvo (negatyvia prasme) įvaizdį užsienyje, ir „Laisvės partijos“ pozicijas tarp liberalioms idėjoms prijaučiančių rinkėjų. Bet apie tai jau rašė kiti.

Aš atkreipčiau dėmesį, kad mero ėjimas tam tikra prasme genialus – kiek dėmesio, aršių nuomonių ir galiausiai – beviltiškas oponentų sprendimas dėl Vyčio, dar labiau mobilizuojantis rinkėjus. Bet tik tuo atveju, jei suprantame politiką kaip tikslo siekimą bet kokiomis priemonėmis, galią dėl galios, draugo-priešo perskyrą ar panašiai.

Bet politika yra ir mūsų bendruomeninė egzistencija, bendras pasaulio patyrimas, susiformuojantis iš skirtingų piliečių perspektyvų. Kai vertinu kokį nors politinį sprendimą, galvoju ne tik apie tai, ar jis atitinka mano moralinius įsitikinimus, estetinį skonį, ne tik apie jo autorius ar priėmimo būdą, bet ir apie kitus žmones, sudarančius Lietuvos politinę bendruomenę. Tarkime, pliažas Lukiškių aikštėje gali atrodyti originalus reklamos užsienio auditorijai būdas ar patogi vieta vaikams dūkti, tačiau ar vis dar taip manysiu pakalbėjusi su bičiule, kurios senelis kalėjo KGB kalėjime? Tai, kas vienam smagu ar bent jau nieko baisaus, kitam – neskoninga, netgi skaudu.

Filosofei Hannai Arendt politikoje ypač svarbus buvo pliuralumo supratimas – atsižvelgimas į bendrapiliečių argumentus, patirtis, lūkesčius. Iš to plaukia, kaip neseniai paskelbtame moksliniame tekste apie H. Arendt politikos sampratą rašo Simas Čelutka, kad piliečiams (o juoba politikams) reikalingas nuosaikumas ir nuolankumas. Užuot primetus savo nuomonę kitiems paplūdimio ar Vyčio Lukiškių aikštėje pavidalu, ji tikrinama, atsižvelgiant į kitų piliečių perspektyvas. Tokia yra žmogiškoji būklė – gyvename tarp kitų ir su kitais, kurių nė vienas nėra toks pat kaip kas nors kitas.

Bet praplėsti savo mąstymą kitomis perspektyvomis įmanoma tik atsižvelgus į jų savininkus – tikrus asmenis su nepakartojamomis ir todėl skirtingomis patirtimis. Neignoruoti žmonių, kuriems svarbu, kad dėl Lietuvos gyvybę atidavusiųjų pasiaukojimas būtų įprasmintas Lukiškių aikštėje. Ir tų, kuriems Vytis kaip simbolis nepriimtinas. Ir netgi tų, kuriems smėlio dėžė yra laisvo santykio su istorine atmintimi išraiška, kad ir kaip sunku būtų tai suprasti. Neapsimesti, kad jų nėra. Nenumoti į juos ranka. Neišvadinti „atgyvenusiais“, „nepatriotiškais“, „nepadoriais“.

Tai, be abejo, sunku ir lietuviams nebūdinga. Kaip gerai užčiuopė naujas Karolio Kaupinio filmas „Nova Lituania“, mes savo akių į tikrovę dažnai net pakelti negalime, ką jau kalbėti apie skambiąją klišę „pažvelgti tikrovei į akis“. Regis, užtektų, kad Feliksas Gruodis (prototipas – Kazys Pakštas) neatsuktų žmonai nugaros, kai ji reiškia nuoskaudas. Kad premjeras Jonas Servus (prototipas – Juozas Tūbelis) sukauptų valią ir paprieštarautų Valentino Masalskio vaidinamam prezidentui (prototipas – Antanas Smetona), kai jo sprendimai nebeturi nieko bendra su piliečių gyvenimu. Kaip politikoje, taip ir šeimoje ignoruojame skausmingus santykius, neišvengiamas problemas kiek tik galime, kaupiame nuoskaudas elgiamės, „kaip pridera“, „gražiai“.

Apie Lukiškių aikštės memorialą kalbėta kaip reta daug ir ilgai, net pavargome. Nežinau, ar klausyta, girdėta. Visgi kažkaip pakentėme tą pliuralumą, kol galiausiai neatlaikėme.

Likome tik labiau į save pačius ar savo grupinės tapatybės apkasus sulindę, žmogiškosios būklės sudėtingumo nematą ar nenorį matyti. Tarsi smėlio į akis pribirę.