2021 06 08

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Smuikininkė D. Kuznecovaitė: „Lietuviai gali ir turi didžiuotis“

Smuikininkė Dalia Kuznecovaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiais metais minimos Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado 230-osios metinės. 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucija buvo pirmoji parlamentiniu būdu priimta rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje. Ta proga gegužės 3-iąją Italijos sostinėje – Romoje, Prezidentūros rūmuose, įvyko koncertas, kuriame lietuvių ir lenkų kompozitorių kūrinius atliko du muzikai, atstovavę savo šalims: Lietuvos smuikininkė Dalia Kuznecovaitė ir Lenkijos pianistas Tymoteuszas Biesas.

Pokalbis su viena ryškiausių šių laikų Lietuvių smuiko virtuozių, Valstybinio Vilniaus kvarteto primarija DALIA KUZNECOVAITE apie tautinę tapatybę, apie tai, ką reiškia būti lietuve smuikininke pasaulyje.

Šio pokalbio pretekstas – politinis, kultūrinis įvykis – pasirašytas dviejų šalių aktas, teisiškai įprasminęs jų piliečių viešojo gyvenimo tvarkos sandorą, šiandien Gegužės 3-iosios konstitucija jau yra istorinis artefaktas. Gerbiamoji Dalia, kiek Jums asmeniškai svarbi tautinė tapatybė – priklausomybė Lietuvos valstybei, įpareigojanti jai atstovauti pasaulyje? 

Tautinė tapatybė man asmeniškai yra labai svarbi, Lietuva – tai mano šaknys, mano ištakos, praeitis, o kartu ir ateitis. Tautinė tapatybė, manau, turėtų būti svarbi kiekvienam atsakingam piliečiui, juk nutautintos, gerai savo istorijos nežinančios arba tarp kelių prieštaringų koncepcijų, istorijos interpretacijų, nesibaigiančių reformų pasimetusios jaunosios kartos, sumenkėjusi pagarba Lietuvos istorijai, savo kalbai ir kultūrai iškelia pavojų būti tiesiog sunaikintam. Žiūrėdami atgal į Lietuvos istoriją, matome okupacijos laikus, tačiau mes, lietuviai, niekada neatsisakėme laisvos Lietuvos idėjos. Mes niekada nepasidavėme ir niekada nepasitraukėme. Tai neįtikėtinas dalykas, dėl kurio visi lietuviai gali ir turi didžiuotis. 

Kaip muzikos srities žmogus, turiu unikalią galimybę skleisti lietuvių kultūrinį lobyną po tarptautinius vandenis, garsinti lietuvių kompozitorių kūrinius ir Lietuvos vardą, atstovaudama mūsų šaliai įvairiose pasaulio koncertų salėse. 

Kiek Jums svarbi savosios giminės, šeimos istorija, šaknys? 

Be abejo, šeimos istorija, šaknys man yra be galo svarbios. Juk tai ne tik aplinka, kurioje augau, buvau auklėjama, bet ir kur kas gilesni dalykai: ilgaamžiai šeimos papročiai, tradicijos, pasaulėjauta, per kartas persiduodantys gebėjimai ar polinkiai. Abu mano tėvai – profesionalūs muzikai: mama – smuikininkė, ilgametė Lietuvos kamerinio orkestro muzikantė, puiki pedagogė, dėstanti Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tėtis (amžiną atilsį) Aleksandras Kuznecovas – žymus valtornistas, Lietuvos kamerinio orkestro muzikas.

Abu seneliai iš tėčio pusės taip pat buvo muzikai: močiutė žinoma to meto rusų ir ukrainiečių kompozitorė, o senelis – altininkas. Žinoma, kai kasdien esi apsuptas muzikos garsų, pasirinkimas eiti muziko keliu yra labai natūralus, rodos, savaiminis. O ir muzikiniai gabumai, kurie, ko gero, jau pulsuoja kraujyje, šį apsisprendimą dar tik sutvirtina ir teikia ryžto bei motyvacijos eiti pasirinktu keliu. 

Pasidalinkite savo pirmosiomis patirtimis išgirdus ir jau paėmus į rankas smuiką. 

Itin giliai į atmintį įsirėžę prisiminimai siejasi vėlgi su muzika… Tai smuiko pamokos, kurias mama vesdavo Čiurlionio mokykloje savo mokiniams, valandų valandas besitęsdavusios įskaitos, kurių, kaip dabar mama pasakoja, klausydavau net nekrustelėdama, ir tas be galo didelis noras pačiai pajusti smuikavimo malonumą. Pamenu, kad būdama 2–3 metų, kai vasaras leisdavome senelių sodyboje Ignalinos rajone, paimdavau du didelius medinius šaukštus ir garsiai dainuodama imituodavau grojimą. Mama jau tada pastebėjo absoliučią mano klausą, todėl netrukus nuvedė į Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos parengiamąją smuiko klasę. Taip ir prasidėjo mano smuikininkės kelias.

Taigi Jūs – smuikininkė, papasakokite apie savo instrumentą. 

Smuikas, kaip ir bet kuris kitas muzikos instrumentas, pasiryžus eiti profesionalo keliu, reikalauja itin kruopštaus ir kasdienio darbo. Manoma, kad, norint tapti profesionaliu instrumentalistu, muzikavimo subtilybių mokytis pradėti reikėtų ne vėliau nei septynerių. Ilgas vasaras, kurios daugeliui vaikų asocijuojasi su nuo birželio iki rugsėjo po stalu besiilsinčia mokykline kuprine, keičia kasdienis įsipareigojimas smuikui ir pareigos jausmas, primenantis apie kasdienes gamas ir etiudus.

Atrodytų, dėl ko toks sunkus ir atidus darbas nuo pat mažų dienų? Mane asmeniškai be galo motyvuodavo scena, tas neapsakomas malonaus jauduliuko jausmas pilve prieš pasirodymą, bendravimas su publika. Dabar grojimas smuiku mane apdovanoja ne tik savirealizacijos, tam tikra gyvenimo įprasminimo forma, bet ir galimybe perduoti sukauptas profesines žinias savo studentams, skatinti juos eiti šiuo nelengvu keliu, kartu prisidedant prie akademinės muzikos išlikimo ir ilgaamžiškumo.

Minėtame gegužės 3-iosios koncerte Romoje įstabiai išpildėte Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Preliudą h-minor VL 182 a; Vytauto Barkausko Partitą smuikui op. 12 ir Fausto Latėno Sonatą smuikui ir pianinui bei Balio Dvariono elegiją „Prie ežerėlio“. Gerbiamoji Dalia, nusakykite šių kūrinių ir apskritai Lietuvos kompozitorių muziką, ar joje esama lietuviško skambesio, jeigu taip – koks jis?

Dauguma lietuvių kompozitorių kūrė vėlyvojo romantizmo stiliumi, naudodami tam tikrus liaudies muzikos elementus ir tuomet žinomas modernias kūrybos technikas (daugiausia būdingas ankstyvajam vokiečių modernizmui). Daugelio kompozitorių kūryboje galima aptikti ir impresionizmo ar ekspresionizmo bruožų, jungiamų su lietuvių liaudies melodijomis – toks buvo bandymas įtvirtinti nacionalinį stilių. 

Visi minėti kompozitoriai, kurių muzika skambėjo gegužės 3-iosios koncerte Romoje, labai saviti ir išraiškingi. Štai pernai anapilin išėjusio kompozitoriaus Fausto Latėno muzikoje yra nemažai teatriškumo, t. y. įtaigaus pasakojimo su savais pakilimų ir atoslūgių momentais, emocingumo, juoko pro ašaras. Kūriniai primena nedidelius muzikinius spektaklius, kuriuose kiekvienas muzikinis gestas turi tam tikrą konkrečią, dažnai tik autoriui žinomą reikšmę. Kompozitorius nesibaimina įvairių atpažįstamos muzikos reminiscencijų, keisčiausių hipertrofuotų kulminacijų ar provokuojančių junginių. Jis įsitikinęs, kad vidinei įtaigai užkoduoti nebūtina dėlioti daugybės natų, nereikia daug arba įmantriai kalbėti. Viską galima sudėti į paprastus ir žinomus dalykus, į paprastą harmoniją.

Na o V. Barkausko sukurta Partita smuikui solo yra, ko gero, vienas žymiausių didžiausias pasaulio koncertų sales apkeliavusių kūrinių, prie kurios populiarinimo itin prisidėjo legendinis smuikininkas Gidonas Kremeris.

Pokalbio pabaigoje, gerbiamoji Dalia, kokio kūrinio pasiklausyti šio interviu straipsnio skaitytojui, kad jis susitiktų Jus?

Kadangi esu didelė operos mylėtoja, norėčiau pakviesti pasiklausyti „Izoldos mirties“ iš mano mėgstamiausios Richardo Wagnerio operos „Tristanas ir Izolda“. Operoje apdainavęs mylimuosius, kuriuos sujungti gali tiktai mirtis, R. Wagneris sukūrė labiausiai nuo gyvenimo realybės nutolusį veikalą. Atrodytų, beveiksmis kūrinys spinduliuoja didžiule įtampa, ekspresija ir dramaturgija.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu