Smurtas prieš atmintį. Kaip užmiršome partizanus

Į šį solidarumo jausmą verta pažvelgti atidžiau, nes jis grįstas ne vien priešiškos valstybės pažinimu, bet ir ypatingu emociniu ryšiu. Lenkai, lietuviai, latviai, estai, priešpriešindami save Vakarų europiečiams, ne tik sakosi suprantantys, kas yra Rusija ir ko trokšta ukrainiečiai, bet ir jaučia ukrainiečių skausmą kaip savo. Tiesą sakant, ne vienas mano pažįstamas pasakojo karo pradžioje verkęs – būtent verkęs, kad ir kaip neįprasta tai būtų, iš stipraus susijaudinimo ir sukrėtimo dėl įvykių, vykstančių visai kitoje valstybėje ir kitai visuomenei.

Tai apnuogina vieną mūsuose ganėtinai retai minimą santykio su Rusija aspektą – postkolonijinės valstybės požymį. Iki šiol buvusioms SSRS respublikoms ir satelitėms klijuojama posovietinės valstybės etiketė mūsų visuomenėms kelia pagrįstą erzulį ir nepasitenkinimą. Juk vargu ar atrastume daug posovietinio bendrumo tarp šiandienės Estijos ir Kazachstano. Tačiau kolonijinis „post“ atrodo tvirtai galiojantis – būtent santykis su buvusia metropolija, pasišovusia užkariauti vieną buvusią koloniją, sujaudino ir paskatino veikti kitas.

Toks emociškai įkrautas „supratimas“ ir man pačiai tapo ne teoriškai pažįstamas šių metų vasario ir kovo mėnesiais, stebint reportažus iš Rytų Ukrainos. Kad ir kaip keista būtų, masiškai į gatves su vėliavų jūra išėję žmonės sukėlė ne tik pasigėrėjimą, bet ir didžiulę baimę bei liūdesį iki ašarų – ne dėl to, ką žmonės daro, o dėl to, ką padarys jiems. Netrukus tai pamatėme Bučoje, Irpinėje ir prie Iziumo – už nacionalinės tapatybės manifestaciją ir valią gintis buvo nubausta.

Kita baimės ir liūdesio priežastis buvo žinojimas, kokia buvo ankstesnė represinės valstybės atminties inžinerija. Jei Rusijos kariuomenė praeis, ši į kumštį susitelkusi visuomenė pamirš, kad ji tai darė, ko ir kodėl norėjo ir siekė. Tuo metu jaučiausi daug mažiau istorikė ir daug labiau tiesiog Rytų europietė, skausmingai išgyvenanti tokį ateities scenarijų, turintį istorinę paralelę mano pačios valstybėje ir visuomenėje.

Atminties tyrinėtojai, stebėdami istorinės atminties lauką Rytų Europoje, kalba tikrai ne apie užmarštį – mūsų kraštai pasižymi veikiau obsesyvia atminties karštine. Ir vis dėlto, iki subręstant naujai, sovietmečio neformuotai kartai, okupacijų istorija ir ypač vienas jos dėmuo – ginkluota rezistencija – čia buvo užmirštas neįtikėtinu mastu.

Savaime suprantama, sovietmečiu negalėjo būti jokio viešo kalbėjimo, taigi ir prisiminimo apie okupaciją ir pasipriešinimą. Daugių daugiausia praeities tikrovės blyksnį galėjai pamatyti kantriai išlaukęs paskutinių „Niekas nenorėjo mirti“ kadrų, kuriuose pasirodo Lietuvos kariuomenės uniformos. (Žinios apie bet kokius antisovietinius pasipriešinimus iki pat SSRS pabaigos išliko valstybės paslapčių sąraše.) Tačiau tikrasis užmaršties mastas išryškėja tiriant ne viešąją erdvę, kurioje vietoj istorinio pasakojimo buvo skleidžiama propaganda apie nacių ir Vakarų imperialistų užduotis klusniai vykdžiusius „banditus“, o privačią.

Gyvi partizanai tylėjo kaip žuvys vandenyje, net tais atvejais, kai partizanų karo palikimas itin badė akis ir kėlė klausimų.

Tirdama, kaip partizanų (ir kitų partizanų karo dalyvių) šeimos sovietiniais metais prisiminė partizanų karą, aptikau, kad partizanų šeimose ginkluota rezistencija apskritai nebuvo prisimenama. Žuvusių partizanų vaikus paėmę auginti žmonės jiems nieko neatskleisdavo apie jų tėvus. Gyvi partizanai tylėjo kaip žuvys vandenyje, net tais atvejais, kai partizanų karo palikimas itin badė akis ir kėlė klausimų, pavyzdžiui, akivaizdūs per kovas patirti sužeidimai ir traumos.

Vaikams, gimusiems 6–7 dešimtmetyje (ir vėliau) ir savomis akimis nemačiusiems pasipriešinimo ir atviro teroro, nieko nebuvo pasakojama. Trijose Lietuvos regionuose, telkiant šeimas sniego gniūžtės principu, nepavyko aptikti nė vienos šeimos, kurios amžininkų karta būtų pasakojusi savo vaikams net apie patį partizanų pasipriešinimo faktą, juolab apie savo asmeninį vaidmenį, kuris šiandien priskiriamas prie garbingiausių veiksmų valstybės labui ir apdovanojamas.

Tylos slenkstis nebuvo peržengiamas net ir tuomet, kai būdavo siekiama pristabdyti savo vaikų indoktrinaciją, atsispirti sovietizacijos galiai. Dažnai partizanų vaikai prisimena tėvų įsiūtį dėl įsitraukimo į ideologines jaunimo organizacijas, ypač patį pirmąjį susidūrimą – įrašymą į spaliukus, tačiau mažai kas gali papasakoti išgirdęs, kodėl to reikėtų vengti. Auklėti antisovietiškai, bet nepasakojant apie sovietų režimą, buvo pasitelkiamos ir gana radikalios priemonės. Antai vienas pateikėjas prisiminė, kaip teko klūpint ant žirnių žiūrėti į prieš akis ant taburetės padėtą iš atlapo išplėštą spaliuko ženklelį ir pagal paliepimą „galvoti apie tai, ką padarei“, nors pats veiksmas, už kurį baudžiama, nebuvo niekaip paaiškintas.

Atkaklus tylėjimas buvo sąlygotas dviejų priežasčių – psichologinių ir socialinių.

Laikotarpis tarp pasipriešinimo ir nepriklausomybės nebuvo tyvuliuojanti ramybės jūra, kai apie dramatiškus, didžiules netektis ir skausmą atnešusius įvykius buvo tiesiog nekalbama. Iš tiesų tylėjimo laikas buvo persunktas destruktyvių emocijų, santykiai tarp šeimos narių pažymėti įtampa, neretai ir smurtu. Tyla žudė neperkeltine prasme. Sovietinėje politinėje ir socialinėje aplinkoje buvo neįmanoma apmąstyti savo išgyventų patirčių, jos buvo per sunkios pakelti, per daug destruktyviai veikiančios santykius su kitais žmonėmis. Pergyventos, bet garsiai nereflektuotos politinės represijos išaugino Lietuvos savižudybių statistikos rodiklius iki pirmos vietos pasaulyje.

Atkaklus tylėjimas buvo sąlygotas dviejų priežasčių – psichologinių (sunku kalbėti apie sunkias patirtis) ir socialinių – noro apsisaugoti ir apsaugoti savo vaikus nuo diskriminacijos. Savo pačių ir savo kovos draugų atveju taip pat reikėjo apsisaugoti nuo baudžiamojo persekiojimo – rezistencija buvo „kontrrevoliucinis nusikaltimas“, ir bet kuriam jos dalyviui galėjo būti atnaujinama arba naujai užvedama baudžiamoji byla.

Tačiau šiame procese neutralios teritorijos nebuvo. Kaip pasipriešinimas išaugo iš tam tikros tapatybės ir reiškė norą tiek apsiginti fiziškai, tiek apsaugoti savo tapatumą, taip ir pasipriešinimo užmarštis žymėjo tarpukario Lietuvos tapatybės užmaršties procesą. Jos vieton stojo sovietinis tapatumas. Nėra visai neteisūs tie, kurie sako, kad pasakojimai apie „banditus“ buvo sovietų įbrukta propaganda. Tačiau tokia įvykių interpretacija buvo ne tik brukama, bet ir priimama. Sovietizuotis buvo neišvengiama. Tiesą pasakius, tylėjimas apie okupacijos istoriją jau buvo šio proceso dalis. Dauguma Lietuvos piliečių tapo sovietiniais piliečiais, o sovietiniam žmogui viešąją erdvę užpildęs sovietinis pasakojimas buvo priimtinas ar bent jau suprantamas, t. y. įtikinamai pateiktas praeities įvykių paaiškinimas.

Susigrąžinti atmintį užtruko ilgai ir prireikė daugiau nei vien tik kruopštaus istorikų darbo archyvuose, teikiant moksliškai objektyvias rastų rezultatų publikacijas. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais sklandė nemažai pasakojimų apie „banditus“ – socialinius nepritapėlius, plėšikaujančius tinginius, atsisakiusius lenkti nugaras kolūkyje, už virvučių tampomus Amerikos agentus ir pan. Tokia partizanų pasipriešinimo interpretacija iš tikrųjų pateko į paraštes tik pastarąjį dešimtmetį, subrendus naujai nepriklausomybės kartai, nepatyrusiai sovietinio formavimo.

Totalitariniai režimai yra labai baisūs kaip tik dėl to, kad demonstruoja ne tik milžinišką fizinės destrukcijos galią, bet ir beprecedentį socialinės inžinerijos pajėgumą, besireiškiantį ir galia perkonstruoti visuomenių atmintis ir tapatybes. Visgi džiugu, kad šiandienei Rusijai nelabai sekasi pakartoti savo praeities žygių – nei tapti galinga totalitarine valstybe, nei rimčiau prisijungti kaimyninių valstybių prie savo teritorijos kol kas nepavyko. Tad ir tapatybes naikinančios atminties metamorfozės, tikėkimės, liks tik „ruskij mir“ ideologų svajose.

Straipsnyje aprašomas projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0134 „Smurtinių įvykių dalyvių atmintis: Lietuvos partizanų karo atvejis“) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).