Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

„Sniego daugiau nebus“: pseudopoezija ir poezija

Rež. Małgorzatos Szumowskos ir Michało Englerto filmo „Sniego daugiau nebus“ („Never Gonna Snow Again“ / „Śniegu już nigdy nie będzie“, 2020 m., Lenkija, Vokietija, 113 min.) kadras

Tekstas perpublikuojamas iš Satenai.lt

Kiekvienais metais festivalyje vis tiek pamatai tą filmą – daugelio apžvalgininkų išliaupsintą, turintį daug nuorodų į elito kiną, pretenduojantį į labai daug, labai poetišką ir stilizuotą. Tačiau nepatenkinantį savo lūkesčių, daužantį tikėjimą nepriklausomu kinu ir paliekantį tik viltį, kad kūrėjams buvo malonu jį kurti. Šiemet „Kino pavasaryje“ toks filmas – lenkų režisierės Małgorzatos Szumowskos ir operatoriaus Michało Englerto „Sniego daugiau nebus“. Nors daug kas jį gretina su rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio ar italų režisieriaus Piero Paolo Pasolini kūryba.

Filmo siužetas daug žadantis: Ženia, rusakalbis imigrantas iš Ukrainos, iš Pripetės miestelio (Černobylio avarijos vieta labai svarbi filmo siužetui), pradeda dirbti masažuotoju Varšuvos priemiestyje, privačių namų kvartale, ir palaipsniui dėl šamaniškų galių tampa savo klientų guru. Šiame priemiestyje visi namai išoriškai vienodi, turtingi ir ištaigingi, tačiau buržuazinės europietiškos šeimos turi savitų ir nepakartojamų problemų, kiekvienai kažko trūksta. Jos turtingos, bet praradusios kažką sunkiai apčiuopiama, ką joms gali grąžinti tik šviesaus veido ir tyrų akių autsaideris iš prasčiau ekonomiškai išsivysčiusios Ukrainos. Iš niekur pasirodęs pagrindinis herojus pasižymi hipnozės ir telekinezės galiomis, jis pakeičia savo klientų gyvenimus, tačiau dingsta taip pat mįslingai, kaip ir pasirodęs.

Iš pradžių kyla įspūdis, kad kūrėjai distiliuoja savo filmą iki minimalių priemonių, siekdami maksimalaus idėjinio poveikio. Filmo pasaulis specialiai apribotas ir visas veiksmas vyksta gyvenamųjų namų kvartale, daugiausia interjeruose. Filmo herojų masažuotoją klientai įsileidžia į savo namus ir prieš jį apsinuogina ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Premisa atrodo sumani ir daug žadanti, leidžianti greičiau nuo formalumų pereiti prie meno, ir filmo kūrėjai konstruoja pasaulį, kuris mistiškas, satyriškas, tačiau tuo pat metu labai rimtas.

Filme gausu nuorodų į Tarkovskio ir Pasolini kūrinius – bent jau išoriškai atkartojančių jų kūrybos motyvus. Neįmanoma nepastebėti kinematografinių citatų iš Tarkovskio kūrybos. Pagrindinis herojus ir jo vaikystės scenos – labai raštingai perdarytos Tarkovskio filmų „Stalkeris“ ir „Veidrodis“ citatos. Prisiminimų forma grįžtančios vaikystės scenos nostalgiškai pageltonintos, jose – ir motina, ir rugiai, ir zona, ir telekinezės galių turintis stiklines stumdantis berniukas, trūksta tik stalkerio. Dramaturgijos požiūriu neįmanoma nepastebėti filmo nuorodų į Pasolini filmą „Teorema“, kuriame paslaptingas jaunas vyras atsiranda buržuazinėje šeimoje ir palaipsniui suvilioja visus šeimos narius, o vėliau paslaptingai pasitraukia iš jų gyvenimo. Šių kino meistrų citatomis filmo kūrėjai rodo pretenzijas į intertekstualumą, tačiau jos tokios tiesioginės, jog atrodo, kad vien iš jų turėtume jausti šio filmo gelmę. Filmas „Sniego daugiau nebus“ bando atsidurti poezijos teritorijoje remdamasis būtent citatų svoriu.

Tačiau blogiausia, kad kūrėjai filmo jokiomis priemonėmis nesistengia pritempti iki savo cituojamų filmų poetikos, susidarydami klaidingą įspūdį, kad jomis pasiekė norimą poveikį. Būtent dėl to visos šios citatos atrodo ne vietoje, nepriklausančios kūriniui, pretenzingos. Atrodytų, kad kūrėjai suteikia visus išorinius poetikos požymius, iš kurių žiūrovas gali numanyti, ką turėtų jausti vienoje ar kitoje scenoje, tačiau pats filmas nesuteikia elementų, kurie iš tiesų sukeltų tą numanomą jausmą ir savijautą žiūrovui – tik jų buvimo iliuziją. Filme daug poetiškų scenų, tačiau jos neatlieka savo funkcijų, panašiai kaip gražus automobilis be variklio.

Rež. Małgorzatos Szumowskos ir Michało Englerto filmo „Sniego daugiau nebus“ („Never Gonna Snow Again“ / „Śniegu już nigdy nie będzie“, 2020 m., Lenkija, Vokietija, 113 min.) kadras
Rež. Małgorzatos Szumowskos ir Michało Englerto filmo „Sniego daugiau nebus“ („Never Gonna Snow Again“ / „Śniegu już nigdy nie będzie“, 2020 m., Lenkija, Vokietija, 113 min.) kadras

Kartais kūriniai panašūs ir net lygiaverčiai savo turiniu, nors visai nepanašūs forma, o kartais, nors ir atitinka visus išorinius požymius, pasilieka tušti. Filmas „Sniego daugiau nebus“ turi visas išorines aukso savybes, tačiau pasirodo esąs piritas, kvailių auksas. Turi visus poetinio kino išorinius požymius, tačiau nėra poezija. Tarkovskis gyveno savo vaizduojama realybe ir dėl autoriaus žvilgsnio ji tapo poezija, nepaisant pasirinkto pasakojimo stiliaus – poezija gimsta ne kaip tikslas savaime, bet dėl tikslo pačiam suprasti ir vizualiai perteikti tą asmeninę realybę. O „Sniego“ kūrėjai galvoja apie poeziją kaip apie tikslą savaime ir siekia pademonstruoti savo pseudoromantišką ir pseudopoetišką žvilgsnį į gyvenimą. Poezija šiuo atveju atsiranda tik Tarkovskio kūriniuose, o filme „Sniego daugiau nebus“ naudojamos citatos neiškelia filmo aukščiau išaukštintos pseudopoetinės intonacijos.

Filmo pradžioje vaiko lūpomis išsakoma prognozė, kad galbūt šiemet nebeiškris sniegas, ir visą filmą laukiame, kada iššaus ši filmo pradžioje užtaisyta dramaturginė kulka. Juk pats pavadinimas sako, kad sniegas čia turėtų būti svarbus. Mus visą filmą persekioja literatūrinė sniego paralelė, visą filmą laukiame, iš pradžių nekantriai, vėliau ir abejingai, ką ši sniego metafora galų gale įkūnys, ir ji vis dėlto iššauna – pačioje pabaigoje. Klausimą, ar sniegas vis dėlto iškrinta, ar ne, paliksiu neatsakytą, tačiau svarbiausia, kad metafora netampa kuo nors daugiau nei literatūrine metafora ir išlieka tik dar vienu iš išorės filmui prikergtu pseudopoetiniu simboliu. Literatūrinę metaforą dar silpnesnę padaro jos išraiška ne vaizdu, bet tekstu – atrodo, kad kūrėjams nepritrūko išmonės pasiskolinti Tarkovskio ir Pasolini motyvų, tačiau pritrūko asmeninės fantazijos vizualiai išspręsti savo pačių iniciatyva susikurtas poetines metaforas.

Vertybinis motyvas, dėl ko kuriama, keistai nulemia kūrinio gelmę ir likimą. Mistiška, kad šedevrai dažniausiai gimsta neužsibrėžus tikslo sukurti šedevrą, o turint tokį tikslą dažniausiai patiriamos šokiruojančios nesėkmės. Kartais visai nesvarbu, kaip paprastai ar prastai filmuojama, bet gimsta poezija, o kartu su ja – netobulas šedevras, o kartais, kad ir kaip įmantriai ar poetiškai filmuojama, gimsta tik pseudopoezija, o su ja – estetinė nesėkmė. „Sniego daugiau nebus“ nufilmuotas turint tikslą sukurti gilų, ironišką, satyrinį ir tuo pat metu rimtą šedevrą, tačiau joks žanras negali atlaikyti režisieriaus, kalbančio apie dalykus, kurie jam nerūpi, juolab ne savo kalba, sumanymo naštos. 

Pastangos iki žiūrovo durų atgabenti idėjas ar įbrukti poeziją yra prasta ir bereikšmė užduotis, ir atvirkščiai: stengiantis parodyti žiūrovui ne poeziją, o gyvenimą, žiūrovas pajėgtų tai įvertinti ir padaryti savo išvadas. Noras būti išraiškingiems, daugiareikšmiams veda į perdėtai alegorišką pasakojimą. Kartais kūrėjai baiminasi, kad nebus suprasti, tad pasirenka pernelyg aiškias alegorijas, tačiau „Sniego daugiau nebus“ kūrėjai tokios baimės neturėjo ir, atrodo, siekė būti nesuprasti arba tai nutiko nevalingai, dėl to, kad jie patys gerai nepažįsta savo kūrinio. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Filmas išoriškai kartais primena ir Čilės režisieriaus Alejandro Jodorowsky kūrybą. Jodorowsky apie vieną iš savo filmų yra pasakęs: „Jei pats esi puikus, „Kurmis“ yra puikus filmas. Jei esi ribotas, „Kurmis“ yra ribotas.“ Jei filmas nepatiko, žiūrovui genijaus idėjos nepasiekiamos, o jei filmas patiko, tuomet žiūrovas buvo pajėgus jas suprasti – tai dažnai verčia žiūrovus ieškoti gelmės, kurios kūrinyje gali ir nebūti. Vienintelis skirtumas, kad Jodorowsky autentiškas, o Szumowskos filmas suaustas iš citatų ir intertekstualumo, bet nėra abejonių, kad režisierė laikosi tokios pat pozicijos – kiek žiūrovas pasiruošęs įdėti į filmą, tiek jis ir išsineš.

Jeanas-Lucas Godard’as kalbėdamas apie originalumo ir plagiato santykį teigė: „Nesvarbu, iš kur paimi dalykus – svarbiausia, kur juos nuvedi.“ Filmo „Sniego daugiau nebus“ kūrėjai kino meistrų citatas nuveda į niekur – kaip ir pagrindinį herojų. Jei šis filmas jums nepatiks, tai dar nereiškia, kad tai jūsų nepakankamo išprusimo problema. Nesikrimskite ir dėl to, kad sniego metafora jūsų nejaudina, tai ne jūsų bėda – tai bėda kūrėjų, kurie pamanė, kad suvaldė sudėtingą medžiagą, tačiau susipainiojo joje patys. 

„Sniego daugiau nebus“ išsikelia tokius didelius tikslus, bet pasiekia labai mažai, taip ir neįžengdamas į poezijos teritoriją ir pasilikdamas pseudopoezijos karalystėje.