Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Socialinė globa ir rūpyba senajame Vilniaus mieste

Septyniolikto amžiaus ligoninės vaizdas
XVIII a. gydymo įstaiga. Wiliamas Hogarthas, „Bedlamo viduje“, raižinys, 1763. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Martynas Jakulis, Špitolės Vilniuje: labdara, gydymas ir skurdas XVI–XVIII A., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2019, 352 p., 250 egz. Dizainerė Jurga Tėvelienė

Knygos recenzija perpublikuojama iš trečiojo 2020 m. „Naujojo Židinio-Aidų“ numerio.

Jokia paslaptis, kad kasmet tekstų ir kūrinių, skirtų Vilniaus miestui ir jo istorijai, pasirodo vis daugiau. Ar tai būtų mokslinės knygos, įtraukianti miesto istorijos serija Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius, grožiniai tekstai (atrandami net ir dar Neatrasti Vilniaus tekstai (!)), tekstai apie kiną, architektūrą, meną ir t. t. Jau net po truputį darosi sunku susigaudyti vis besiplečiančioje, bet niekada nesprogsiančioje Vilnianoje. Tačiau iki padorios pilnatvės dar toli. Ir nekalbu čia apie ilgai visų laukiamą (jeigu kažkas iš viso jos laukia, žinoma) Vilniaus miesto istoriją, kurios, nors ir kaip keista, vis dar nėra, ir kuri tikrai nebus paskutinioji apie Vilnių parašyta knyga. Daug didesnė problema yra ta, kad mes vis dar jaukinamės tą daug kam keistą ir (gal net) nepriimtiną XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos laikotarpį. Ir nors ši epocha mums buvo sugrąžinta Būtovės slėpinių ar Silva rerum dėka, ji nebuvo vien tik Barokas ar politiniai didikų žaidimai, pasibaigę 1795 m. įvykusiu trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu. Tą puikiai mums parodo naujoji istoriko Martyno Jakulio monografija apie Vilniaus špitoles, kuri pratęsdama JAV mokslininko Davido Fricko darbus apie Vilniaus visuomenę XVII a. (Kith, Kin and Neighbors: Communities and Confessions in 17th Century Wilno, 2013), priverčia mus nusukti užverstą viršun žvilgsnį į dailiąją architektūrą ir atkreipti dėmesį į žmones, gyvenusius minėto laikotarpio Vilniuje. Jakulio knygos atveju, pažvelgti į žmones, kurie nuolatos buvo (ir yra) istorijos paraštėse – vargšus, elgetas, ligonius ir jais besirūpinančius vienuolius ar pasauliečius.

Paprasčiausia būtų pasakyti, kad knygoje yra tiriama Vilniaus špitolių („juridiškai savarankiškos globos ir gydymo institucijos“, p. 13) veikla XVI–XVIII a. Tačiau tai būtų didelis supaprastinimas. Anot autoriaus, „šioje knygoje į špitoles žiūrima ne tik kaip į institucijas, kuriose pagalbos ieškodavo gyvenimo negandų naštos prislėgti ar ligų pakirsti žmonės, bet ir kaip į miesto religinio ir ekonominio gyvenimo subjektus“ (p. 12). Taigi akivaizdu, kad knygoje špitolės tiriamos ne vien į plotį (kaip buvo anksčiau), bet ir į gylį. Ir iš tiesų knygoje sužinome ne vien kiek ir kur špitolės aptariamuoju laiku buvo (turime ir išlikusių pastatų šiandien), bet kas jose gyveno, gydėsi, dirbo, kaip atrodė jų vidus. Jakulis leidžiasi į kruopštų šaltinių skaitymą ir pateikia skaitytojui juose atsispindinčius socialinius su špitolėmis susijusių žmonių bruožus – jų profesijas, statusą, kilmės vietą ir daugelį kitų. Špitolės šioje knygoje tampa aptariamo laikotarpio miesto dominante ne tik dėl to, kad tyrimas yra skirtas būtent joms, o taip pat dėl to, kad tai buvo institucijos, į kurias plaukė visų (net ir istorikų) pamiršti žmonės.

Knygos viršelio vizualizacija
Vilniaus universiteto leidyklos vizualizacija

Tokio pobūdžio giluminis tyrimas nebūtų įmanomas be tiek gero istorinio, tiek istoriografinio konteksto išmanymo. Skaitytojas su kontekstu supažindinamas jau pirmajame skyriuje „Skurdas, vargšai ir špitolės viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje“. Čia nubrėžiamos visos esminės gairės, kurias turi suprasti skaitytojas, sklaidysiantis tolimesnes knygos dalis. Perskaičius pirmąjį skyrių, smalsesnis skaitytojas turėtų pasijusti ambivalentiškai. Viena vertus, gautos puikios ir koncentruotos europinės kontekstinės žinios. Kita vertus, nualintiems socialinės Europos Viduramžių ar Ankstyvųjų naujųjų laikų istorijos knygų lietuvių kalba trūkumo, norisi tų žinių gauti dar daugiau. Ir jų bus. Beveik kiekvienas aspektas, kurį paliečia autorius, yra pagrindžiamas europiniu ar kaimyniniu kontekstu. Būtent dėl šios priežasties mes galime pagaliau suprasti, kad Vilniaus šaričių špitolė pirkdavo vaistus Karaliaučiuje, kadangi tai buvo vienas iš egzotinių vaistų importo į mūsų regioną centrų. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip istorinis ir kaimyninis kontekstas gali būti integruotas istoriko tyrime.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jakulio knyga skaitytojui pateikia ne vien išsamią špitolių tinklo istoriją, bet ir parodo, su kokiais sunkumais susiduria istorikas, tyrinėdamas iki-moderniųjų laikų istoriją. Anokia čia paslaptis, kad Vilniaus miesto archyvas pražuvo XVII a. viduryje dėl maskvėnų okupacijos, ką ir kalbėti apie vėliau siautusias negandas (karus, okupacijas) ar (ne)natūraliai neišlikusius (ar vis dar neatrastus) šaltinius. Tad neturėtų būti keista, kad daugumos kylančių klausimų atsakyti nepavyksta dėl paprasto šaltinių trūkumo. Tačiau ir nepilni archyvų duomenys yra naudingi. Ypač mokant juos gerai pateikti, pritaikant skirtingus tyrimo metodus. Todėl knygoje yra daugybė lentelių ir grafikų, kurie ne vien papildo sklandžiai parašytą tekstą, bet ir atskleidžia tam tikrus tyrimo aspektus, kurie neišryškėtų juos aprašant. Juk svarbiausia – mokėti prakalbinti šaltinius.

Viena įdomiausių knygos dalių – paskutinysis skyrius, aptariantis paskutinius LDK gyvavimo dešimtmečius ir trečiąjį ATR padalijimą. Kalbėdami apie istoriją ir lūžinius momentus esame įpratę mąstyti tam tikrais periodais ar epochomis. Daugumai besidominčiųjų istorija vienas iš tokių lūžinių momentų – ATR valstybės gyvavimo pabaiga 1795 m. Po šių metų dažniausiai užbrėžiame brūkšnį ir sustojame. Viskas, po to tik Rusijos imperijos istorija. Vis dėlto institucijų ir įvairių struktūrų istorija rodo ką kita. Tą puikiai galime pamatyti ir minėtame skyriuje. Jakulis išanalizuoja, kokia situacija buvo su špitolių institutu ir institucijomis tais svarbiais lūžiniais metais, kaip kito, persiorganizavo ir persiformavo pats rūpybos bei globos tinklas Vilniaus mieste. Su tam tikrais pokyčiais, inicijuotais anksčiau, beje, tų pačių buvusių LDK piliečių, špitolių institucija išliko ir modifikavosi jau carinės administracijos dėka.

Taigi nebūtų perdėta pasakyti, kad lietuviškoje LDK istoriografijoje atsirado nauja socialinės istorijos knyga, kuri ne vien svariai išplečia ir patikslina istoriografijos žinias, kaip nurodyta Gintauto Sliesoriūno anotacijoje, bet ir praturtina mūsų visų vaizduotę bei supratimą tiek apie Vilniaus miesto, tiek apie istorijos paraštėse likusių žmonių istoriją. Žmonių, kurie gal nors ir nebuvo patys žinomiausi, bet gyveno ir dirbo mieste žymiuoju Vilniaus baroko laiku. Juk jie savo akimis matė kylančius gražiausius Vilniaus bažnyčių bokštus ar įrenginėjamus interjerus.

Pabaigai svarbu pažymėti, kad knyga praturtinta ne tik lentelėmis bei grafikais, bet ir iliustracijomis, kurios papuošia ir svariai papildo tekstą. Prieduose esantis Vilniaus miesto žemėlapis su pažymėtomis špitolių vietomis – praturtina mūsų supratimą apie senojo miesto erdvę, o atsakingai parengta asmenvardžių rodyklė padės ne tik šaknų ieškantiems genealogams, bet ir ateities Vilniaus bei LDK tyrinėtojams. Gaila, kad tik pati knyga neatlaiko kelionių kuprinėje ir gražiame viršelyje lieka nešiojimo randų.