Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Socialiniai darbuotojai mažina atskirtį visuomenėje

Teksto autoriai. Iš kairės: Simona Sperlich, Audronė Luneckienė, Edvardas Jablonskis, Angelė Suchovienė ir Ana Kazlauskienė. Vilniaus „Vilko pėdos“ namai nuotrauka

Benamystę išgyvenantys asmenys viešojoje erdvėje vis dar apibūdinami kaip „nematomi“, „pakraščių“ ar „asocialūs“ žmonės“. Su žodžiu „žmogus“ – susitapatiname, o šalia esantis apibūdinimas tarsi atskiria mus nuo šios apibrėžties. Mąstome, kad „tai – ne apie mus“. Neatidžiai parinkti žodžiai ne tik smukdo žmogaus orumą, bet ir apriboja jo santykį su visuomene. Formuojama atskirtis: pradžioje – žodžiais, apibūdinimais, apibrėžtimis, vėliau – veiksmais, poelgiais, galiausiai – požiūriu, kai brėžiame ribą tarp „jie“ ir „mes“. Ilgainiui tai formuoja ne tik visuomenės požiūrį, bet ir benamių savivoką.

Individas nori įsitraukti, būti svarbus, matomas, priklausyti žmonių grupei ir / ar bendruomenei. Suvokimas, kad priklausai bendruomenei, kelia asmens savivertę. Iš žmonių, galimai padariusių daug neefektyvių ar pavojingų sprendimų savo gyvenime, atimamas esminis orumo elementas — galimybė priklausyti, būti grupės dalimi. Socialinio dalyvavimo požiūriu yra dvi kraštutinės ir savo esme priešingos individo būsenos – tai visavertis socialinis įsitraukimas arba socialinė izoliacija (visiškas neįsitraukimas). Mokslinėje literatūroje asmenys, kurių prasmingi ryšiai su kitais yra labai riboti arba jų visai nėra, apibūdinami kaip socialiai izoliuoti (Wenger ir Burholt, 2004). Būtent taip galima charakterizuoti bei apibrėžti benamių socialinį dalyvavimą.

Socialinė izoliacija jiems būdinga dėl nutrūkusių ryšių su artimaisias, ribotos draugų ir pažįstamų grupės, skurdaus gebėjimo užmegzti naujus ryšius. Remiantis Europos nacionalinių su benamiais dirbančių organizacijų federacija FEANTSA (European Federation of National Organisations working with the Homeless), benamystė yra sudėtingas, kompleksinis ir dinamiškas procesas, susidedantis iš daugybės pakilimų ir atkryčių, priklausantis tiek nuo socialinio, ekonominio, kultūrinio, politinio konteksto, tiek ir nuo asmeninių sukrėtimų.

„Ištremdami“ žmones iš visuomenės, stigmatizuodami bei užklijuodami etiketes, atimame esminį įrankį, kuriuo jie kuria prasmę ir santykius, kuris gali padėti išgyventi, susidūrus su benamyste. Benamystė žmones sukrečia bei padaro silpnus, tačiau, nepaisant to, kiekvienas puoselėja viltį gyventi geriau. Dirbant su benamiais asmenimis siekiama stiprinti jų motyvacinį mąstymą, įgalinti imtis veiksmų, vedančių tikslo link. Abipusė pagarba ir supratimas – būtina sąlyga ilgame bendradarbiavimo procese.

Vilniaus „Vilko pėdos“ namai nuotrauka

Socialiniai darbuotojai siekia pašalinti „mus“ ir „juos“ skiriančią ribą. Pasak M. Levasseur (2010), socialinis dalyvavimas yra „asmens įsitraukimas į veiklas, kurios suteikia galimybę palaikyti sąveiką su kitais visuomenės ar bendruomenės nariais“. Mokslininkai (Greaves ir Farbus, 2006), socialiai izoliuotiems žmonėms siūlę socialines kūrybines veiklas, nustatė teigiamus jų fizinės ir psichinės sveikatos pokyčius, sustiprėjusį grupinį tapatumą, pasitikėjimą savimi ir savivertę. Pasak Daykin (2018) ir Reagon (2016), aktyvias saviraiškos veiklas praktikuojantys asmenys iš jų gauna fizinės, socialinės, emocinės naudos, gyvenimo džiaugsmo bei pakilumo.

Kelyje į bendradarbiavimą, pažinimą, supratimą yra svarbus naratyvinis požiūris į žmogų. Įgalinančios aplinkos kūrimas mažina benamystės stigmą, padeda įveikti ir valdyti krizines situacijas. Dirbant su ekstremalią atskirtį patiriančiais paslaugų gavėjais reikia laikytis principinės nuostatos, kad iškilusių problemų negalima tapatinti su žmogumi. Susitapatinęs su problema, žmogus negali su ja kovoti, nes tai tampa kova su pačiu savimi. Praradęs ryšį su artimaisiais, tikslą ir pastangas veikti, jis patiria ekstremalią atskirtį ir pripažįsta – „toks jau esu“. Visi žmonės turi gebėjimų ir kompetencijų keisti požiūrį į savo problemas, ieškoti kelių, kaip jas spręsti (Širvinskienė G. ir kt., 2016).

Individualizuojant socialines paslaugas, taikant inovatyvius darbo metodus, pirminis ir svarbiausias kontaktas yra „žmogaus su žmogumi“. Susitikimas su paslaugų gavėju – pagarbus, empatiškas siekis išgirsti / išklausyti. Siekiant įtraukti paslaugų gavėjus į paslaugų planavimą, teikimą ir vertinimą, svarbu remtis apklausomis / tyrimais. Pasakodami savo istorijas, jie gali įvardinti jausmus, pažinti savo lūkesčius, poreikius, sustiprinti savivertę, akcentuotis į nuosavas patirtis, susivokti, „kokia mano problema, kas nutiko mano gyvenime“. Taip jie prisimena praeities išgyvenimus, apmąsto ateities perspektyvas.

Aptardami priimtus sprendimus, sujungia pozityvias ir negatyvias patirtis. Asmens pasakojime atsiskleidžia individuali patirtis: požiūris į fizinę aplinką; gebėjimas bendrauti (su artimaisiais, draugais, darbuotojais, kitais „šalia esančiaisiais“); nuomonė (apie save, aplinkinius); jausmai (kas džiugino, teikė pasitenkinimą, kėlė orumą, užtikrino teises); lūkesčiai, svajonės.

Tiriant išryškėja, su kokiais sunkumais susiduria paslaugų gavėjai (priklausomybės, nerimas, liūdesys, pyktis dėl situacijų), kaip vertina gaunamas paslaugas. Rekonstruojant socialinį, psichologinį, fizinį kontekstą, pasakojimai skaidomi į segmentus: laikotarpį iki benamystės (atitolimas nuo artimų žmonių, užslėptas neatidumas šeiminiuose santykiuose, pakitęs bendrystės modelis); laikotarpį, gyvenant įstaigoje (emocinis vienišumas, artimo žmogaus poreikis); ateities laikotarpį (svajonės, lūkesčiai, ateities vizija).

Pasakodami savo gyvenimo istorijas, paslaugų gavėjai gali geriau pažinti save, mokytis kurti tarpusavio ryšį, įprasminti pozityvią ir negatyvią patirtį ir įvertinti, kaip svarbu laiku spręsti iškilusias problemas, kol jos netapo įtampomis. Paslaugų gavėjai turi galimybę būti išklausyti ir išgirsti, o socialiniai darbuotojai – išgirsti ir suprasti, kad kiekvienas žmogus yra unikalus, o jo išgyvenimai – vertingi. Tyrimo metu svarbu gerbti individualumą ir orientuotis į asmenį, mažinti galios santykius ir skatinti įgalinimą. Remiantis tyrimu, galima planuoti socialinių paslaugų teikimo procesą bei vertinti pasiektus rezultatus.

Vilniaus „Vilko pėdos“ namai nuotrauka

Gyvenimo kokybės suvokimas yra subjektyvus ir kinta einant laikui. Svarbu skatinti paslaugų gavėjus įsivertinti savo gyvenimo kokybę daugelyje skirtingų gyvenimo sričių: motyvaciją ir atsakomybę (sąmoningumą, iššūkių įveiką), asmens higieną, gebėjimą tvarkyti asmeninius finansus, ryšių su aplinkiniais ir artimaisiais palaikymą, žalingų įpročių valdymą, fizinę sveikatą, emocinę ir psichinę sveikatą, prasmingą laiko praleidimą, būstą, ryšius su teisėtvarka (įstatymų laikymąsi, atsakomybės už pažeistus įstatymus ir taisykles suvokimą / prisiėmimą, padarinių atitaisymą). Vertinimui pasitelkiama dešimtbalė sistema, nuo „nenoriu keisti situacijos“ (1 balas) iki „man reikia pagalbos, pripažįstu tai ir keičiu situaciją“ (10 balų).

Pirminis gyvenimo kokybės proceso įsivertinimas atliekamas ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo paslaugų teikimo pradžios. Įsivertinimo metu sudaromas individualus paslaugų gavėjo gyvenimo kokybės profilis, jis aptariamas su paslaugų gavėju. Apsibrėžiami paslaugų gavėjo gyvenimo kokybės sričių prioritetai, kuriuose bus siekiama pokyčių, išsikeliami ir suformuluojami gyvenimo kokybės gerinimo tikslai, ieškomos asmens stiprybes bei galimybes. Tikslai koreguojami atsižvelgiant į poreikius, lūkesčius ir pasirinkimus bei kintančias sąlygas. Pagerėjusi gyvenimo kokybė skatina gavėjus įsitraukti į pagalbos sau procesą, sudaro sąlygas sklandžiau įgalinti, motyvuoja asmenį spręsti pačiam savo problemas.

Ekstremali stresinė patirtis paveikia ir destabilizuoja žmogaus gyvenimą, stiprina socialinę izoliaciją bei mažina asmens pasitikėjimą savimi. Emocinė parama gali padėti žmogui sukurti naujus socialinius ryšius, atgauti motyvaciją ir teigiamai vertinti save. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama emocinio intelekto ugdymo, kaip saviugdos krypties, svarba, sprendžiant socialinio pobūdžio problemas. Saviugda skirta ne tik asmenybei tobulėti ar pažinti save, bet ir keisti gyvenimo būdą. Nuo įsitraukimo į saviugdos procesą priklauso gyvenimo kokybė, kuri glaudžiai susijusi su dvasine, psichologine ir socialine sveikata. Mokslinėje literatūroje saviugda įvardijama kaip viena iš „mokymosi visą gyvenimą“ krypčių, todėl svarbu, kad procesas būtų pastovus ir ilgalaikis.

Vienas pagrindinių benamystę patiriančių asmenų saviugdos tikslų yra gyvenimo įpročių keitimas, ugdant save socialiniu-ekonominiu, psichologiniu ir dvasiniu lygmenimis. Saviugdos kryptys yra orientuotos į savęs pažinimą, gyvenimo sąlygų gerinimą, dvasinių vertybių puoselėjimą, socialinio bendravimo gerinimą. Socialinis darbuotojas, inicijuojantis saviugdos užsiėmimus, motyvuoja pozityviam pokyčiui, padeda išgryninti prioritetus ir pažvelgti į esamą problemą iš retroperspektyvos.

Per saviugdos užsiėmimus pildomas Gyvenimo tikslo žemėlapis. Pirmųjų užsiėmimų metu paslaugų gavėjai gali būti sutrikę ir nematyti galimybių spręsti savo problemas. Aktyviai įsitraukusieji į saviugdos užsiėmimus siekia suvokti esminius darnaus gyvenimo principus ir įžvelgia jų naudą. Tokiuose užsiėmimuose galima formuoti gyvenimo būdo vertybes, keisti požiūrį, įvertinti, kad kiekvienas mažas pasiekimas yra didelis pasiekimas asmens gyvenime. Saviugdos užsiėmimai skatina ieškoti naujų gyvenimo patirčių, atsakingai priimti sprendimus, užmegzti ilgalaikį, pasitikėjimu grįstą ryšį.

Analizuodami saviugdos reiškinį, mokslininkai nustatė sąsajas su asmens gyvenimo kokybės gerinimu. Kolbergytė (2016) rašo, kad „pagrindinė orientacija suaugusiųjų saviugdos procese turi būti sutelkta ne į išorinės aplinkos keitimą, nepasitenkinimą ja ir kaltinimą, o atsakingą darbą su savimi, keičiant kasdienio mąstymo įpročius“.

Patyrę benamystės atskirtį, asmenys netenka interakcijos šeimoje, draugų ir bendradarbių grupėse, praranda savo tapatumą, emocinį ir moralinį stabilumą. Susitapatinę su skurdu – mažai ko besitiki iš ateities ar rytdienos. Darbingo amžiaus benamiai asmenys dar turi vilčių grįžti į visuomenę (vieni turi darbą, kiti – jo ieškosi), o senyvo amžiaus ar neįgalūs asmenys patiria dvigubą atskirtį.

Vilniaus „Vilko pėdos“ namai nuotrauka

Dirbant su šiais paslaugų gavėjais svarbu siekti, kad būtų patenkintas jų saviraiškos poreikis, stiprinama savivertė, įprasmintas laiko užimtumas. Įsitraukimas į socialinės atsakomybės veiklas ir savanorystę yra vienas iš būdų skatinti jų kūrybiškumą. Kurti darnią bendrystę motyvuoja ir visuomenei naudingų iniciatyvų vykdymas: energijos taupymo, atliekų rūšiavimo, daiktų prikėlimo „antram“ gyvenimui, kitos visuomenei naudingos veiklos, skatinančias tvarų vartojimą. Tokioje bendrystėje paslaugų gavėjai jaučiasi svarbūs ir vertingi bei tampa pasiruošę siekti sveikos gyvensenos, ugdytis raštingumą.

Socialinės įtraukties procese socialinis darbuotojas leidžia suprasti paslaugų gavėjui, kad neišspręs už jį problemų, o padės pačiam tapti pajėgiam tvarkytis su iškylančiais sunkumais. Nėra vieno bendro modelio, kaip „sugrįžti“ į visuomenę, iš kurios asmuo jaučiasi tarsi „iškritęs“. Socialinis darbuotojas „nebėga“ pirmas, o „eina“ greta, kartais – truputį iš paskos, taip palikdamas vietos ir erdvės paslaugų gavėjui pačiam rinktis tolesnį žingsnį. Siekiant mažinti vyraujančią stigmą svarbu kalbėti apie mus visus jungiančias žmogiškas vertybes (pagarbą, orumą, laisvę, lygybę) bei užtikrinti žmogaus teises.

Remiantis FEANTSA (European Federation of National Organisations working with the Homeless), visada ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pažeidžiamiausiai žmonių grupei Europoje, o ypač tiems žmonėms, kurie pasitiki socialinėmis paslaugomis arba už kuriuos viešosios paslaugos prisiėmė atsakomybę. Siekdami bendro tikslo – visų mūsų teisių užtikrinimo – turime jausti pareigą bei prisiimti atsakomybę apsaugoti teises tų asmenų, kurie yra pažeidžiamiausi tarp mūsų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien