Socialiniai pokalbiai. Кą reiškia būti pabėgėliu Lietuvoje?

Į šiuos klausimus bandoma atsakyti socialinių pokalbių laidoje, kurioje dalyvauja vertėjas iš arabų kalbos, dirbantis Ruklos pabėgėlių centre, Hishamas Ibrahimas ir socialinė konsultantė, vertėja iš farsi kalbos, „Carito“ Užsieniečių integracijos programos darbuotoja Gertrūda Kauzonė. Laidos vedėjas – publicistas Donatas Puslys. 

Pabėgėliai Ruklos gyvenimo sąlygas vertina teigiamai: „Pirmas įspūdis galbūt būna kitoks, bet kai įsivažiuoja, tai randa tam tikrą vidinę ramybę. Jie jaučiasi saugūs, žino, kad gaus visavertę pagalbą: pradedant vertimu, lietuvių kalbos kursais ir baigiant medicinos ir psichologo pagalba“, – kalba vertėju iš arabų kalbos Rukloje dirbantis H. Ibrahimas. 

G. Kauzonė pasakoja, kad migrantų integracijai ypač svarbus kalbos mokymasis. Pavyzdžiui, tam, kad žmogus rastų darbą, jam būtina mokėti ką nors apie save papasakoti, suprasti, ką jam siūlo ir ko nori darbdavys. Darbo pokalbyje be lietuvių kalbos išsiversti neįmanoma: „Nemaža dalis pabėgėlių, patekusių į mūsų kalbos mokymo programą, negali rasti darbo, nes neužtenka kalbos žinių. Tikrai pasitaiko situacijų, kad žmogus, savo šalyje dirbęs gerai apmokamą, kvalifikuotą darbą ir turintis gerą išsilavinimą, Lietuvoje negali rasti darbo pagal specialybę būtent dėl kalbos barjero“, – aiškina vertėja iš farsi kalbos. 

Pašnekovė prideda, kad tokiems žmonėms kaip tik ir sunkiausia moraliai: juk svečioje šalyje jie turi viską pradėti nuo nulio. Anot G. Kauzonės, Lietuvoje pasitaiko įvairiausių profesijų pabėgėlių: nuo statybininkų iki rašytojų, žurnalistų, teisininkų ir kitų tikrą gerą išsilavinimą turinčių žmonių, galinčių dirbti kvalifikuotą darbą.

G. Kauzonė pabrėžia, kad ypač sunku pabėgėliui Lietuvoje rasti būstą nuomai. Pašnekovė laidoje dalijasi patirtimi skambinant įvairiems būsto nuomotojams, jų atsakymai dažniausiai būna neigiami. „Carito“ Užsieniečių integracijos programos darbuotoja pasakoja, kad savanoriams, darbuotojams ir patiems pabėgėliams itin sunku girdėti neigiamus atsakymus ir priežastis, kodėl nesutinkama nuomoti būsto. Dažnai šie atsakymai remiasi nepagrįstais stereotipais. 

Sunki integracija į visuomenę būna ir tiems, kurie atvyksta į Lietuvą su vaikais ir šeimomis. Pabėgėliams, turintiems mažamečių vaikų, yra šiek tiek paprasčiau: jiems tiesiog reikia palaukti eilėje į kokį nors iš darželių. Tačiau su mokyklomis yra sunkiau. 

G. Kauzonė pasakoja neseniai įvykusią istoriją: „Vaikai užregistruojami į sistemą, pagal deklaruojamą vietą jiems turėtų būti paskirta mokykla, tačiau, pavyzdžiui, du mano tadžikus paauglius išvarė iš mokyklos pasakydami, kad jūs galbūt ne ten pataikėte, nes čia yra lietuvių mokykla, jūs gal pasiklydote? Argumentuojama, kad nėra mokykloje vietų, tačiau jiems buvo taip pasakyta atėjus pasirašyti sutarties“, – prisimena pašnekovė. 

H. Ibrahimas dalijasi patirtimi apie tai, kaip pabėgėlių stovyklose gyvenantys žmonės sužino, jog keliaus į Lietuvą: „Būna, kad pateikiama anketa žmonėms jau Graikijoje, reikia pasirinkti aštuonias šalis. Žinome, kas būna prioritetas: Vokietija, Švedija, Olandija ir t. t. Pamatęs, kad kaimynas, gyvenantis šalia esančioje palapinėje, gavo, pavyzdžiui, Vokietiją, tai žmogus irgi galvoja, kad gaus panašiai: juk gyvena greta. Kai paskambinu žmogui ir pasakau, kad jis keliaus į Lietuvą, būna įvairių replikų. Jaučiamas nusivylimas, nes žmonės tiesiog nieko nežino apie tą šalį. Po to jie susitaiko, atvažiuoja, pamato. Tačiau būna ir tokių, kurie netgi ieško mažesnių valstybių, kad turėtų daugiau galimybių nei didelėse šalyse“, – kalba pašnekovas.

Daugiau apie pabėgėlių situaciją ir iššūkius, su kuriais susiduria šie žmonės, žiūrėkite socialinių pokalbių laidoje:

Socialinės problemos ir sunkumai lydi žmogų visais laikais ir visame pasaulyje. Šiuo pokalbių ir diskusijų ciklu siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į socialiai pažeidžiamas žmonių grupes, atskleisdami preventyvinių programų aktualumą, palaikymą ir plėtrą. Tai reali galimybė savo rankomis ir širdimi paliesti pačias giliausias ir skaudžiausias opas, suprasti ir pažinti žmones bei jų gyvenimo istorijas. Diskusijose dalyvauja asmeniškai skurdą, prievartą, izoliaciją ar socialinę atskirtį patiriantys asmenys, taip pat pagalbą įvairiose organizacijose teikiantys specialistai ir dvasiniai vadovai.

Diskusijų dalyviai dalijasi savo gyvenimo patirtimi ir įžvalgomis. Geresnis išmanymas apie skirtingas socialinės rizikos situacijas ir kelius, kaip į jas patenkama, sudaro prielaidas kiekvienam žmogui imtis iniciatyvos ir pilietinio aktyvumo, atkreipiant dėmesį ir sprendžiant visuomenėje kylančius klausimus, susijusius su socialinės atskirties situacijomis.

Geresnis socialinėje atskirtyje gyvenančių asmenų pažinimas padeda gerbti socialinę įvairovę ir kitų žmonių pasirinkimus.

Tekstą parengė Kristina Tamelytė.