Socialiniai pokalbiai. Geriausias būdas atpažinti savižudybės grėsmę – paklausti apie ją tiesiai

Tekstas bei vaizdo įrašas pirmą kartą publikuoti 2021 m. sausio 15 d. Rugsėjo 10 d., minint Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną, kviečiame dar sykį prisiminti tai, ką kiekvienas turėtume žinoti apie savižudybių problemą bei jos prevenciją.

Pasak P. Skruibio, tai, kad Lietuvoje savižudybių fiksuojama gerokai daugiau nei kitose šalyse – jokia naujiena. Nors bendras jų skaičius pastaraisiais metais yra sumažėjęs, vis tiek šie duomenys yra kelis kartus didesni nei, pavyzdžiui, Europos Sąjungos vidurkis. Tai akivaizdžiai rodo, kad visuomenės psichikos sveikata rūpinamasi nepakankamai. Dėl to, Suicidologijos tyrimų centro vadovo teigimu, jeigu nesirūpinsime, kad visuomenėje visiems būtų gerai gyventi, nebus taip, kad vienoje amžiaus grupėje šios problemos nebeliks, o kitur jos neatsiras. Akivaizdu, kad ši problema pasiveja ir jaunus žmones, jau visai kitą kartą.

P. Skruibis mini su savižudybių prevencija susijusios pagalbos prieinamumo bėdą.

„Turime nesuvokiamai didelę spragą tarp poliklinikos ir ligoninės, ir man keista, liūdna, pikta, kad niekaip nepavyksta parodyti, jog tai yra rimta problema. Kad neišspręsime visų problemų tik su psichologais poliklinikoje ir ligonine. Tarp to turi būti daug kitų paslaugų, jų tragiškai trūksta“, – pabrėžia Suicidologijos tyrimų centro vadovas.

Daugumai iškylantis klausimas kalbant apie savižudybę – kaip atpažinti jos grėsmę?

„Geriausias būdas atpažinti yra paklausti tiesiai, – aiškina P. Skruibis. – Jeigu turiu paranoją, kad žmogus gali galvoti apie savižudybę, man tai visada yra ženklas, nes paranoja nekyla tuščioje vietoje. Užtenka vien šio jausmo. Galbūt galima užduoti tokį klausimą: aš matau, kad tu kažkoks kitoks, matau, kad esi labiau prislėgtas, šiaip sakai, kad viskas beprasmiška. Ir aš žinau, kad tokiais atvejais žmonės pradeda galvoti apie savižudybę. Ar gali būti, kad ir tu galvoji apie savižudybę? 

Toks klausimas dėl suprantamų priežasčių žmonėms dažniausiai baisiai skamba. O ką daryti išgirdus atsakymą, kad taip ir yra? Nereikia skubėti nieko daryti, reikia išgirsti žmogų ir suprasti, kokios to priežastys, dėl ko jis taip galvoja. Ir tada padėti surasti pagalbą, kur žmogus galėtų kreiptis. Vis dėlto pirmas žingsnis – paklausti.“

Išdrįsimas paklausti, išgirsti ir atsispyrimas refleksui iš karto siūlyti patarimą ar liepti mesti tokias mintis iš galvos, P. Skruibio manymu, gali tapti apie savižudybę galvojančiam žmogui palengvėjimu ar geru postūmiu spręsti problemą, pagalvoti, kas jam galėtų padėti: psichologas, psichiatras, kunigas, socialinis darbuotojas.

Daugiau apie savižudybes, jas skatinančius veiksnius, ženklus, kaip atpažinti savižudybės grėsmę, ir būtinybę plėsti kokybišką pagalbą kreipiantis dėl psichinės sveikatos ligų žiūrėkite socialinių pokalbių laidoje.

Socialinės problemos ir sunkumai lydi žmogų visais laikais ir visame pasaulyje. Šiuo pokalbių ir diskusijų ciklu siekiame atkreipti visuomenės dėmesį į socialiai pažeidžiamas žmonių grupes, atskleisdami preventyvinių programų aktualumą, palaikymą ir plėtrą. Tai reali galimybė savo rankomis ir širdimi paliesti pačias giliausias ir skaudžiausias opas, suprasti ir pažinti žmones bei jų gyvenimo istorijas. Diskusijose dalyvauja asmeniškai skurdą, prievartą, izoliaciją ar socialinę atskirtį patiriantys asmenys, taip pat pagalbą įvairiose organizacijose teikiantys specialistai ir dvasiniai vadovai.

Diskusijų dalyviai dalijasi savo gyvenimo patirtimi ir įžvalgomis. Geresnis išmanymas apie skirtingas socialinės rizikos situacijas ir kelius, kaip į jas patenkama, sudaro prielaidas kiekvienam žmogui imtis iniciatyvos ir pilietinio aktyvumo, atkreipiant dėmesį ir sprendžiant visuomenėje kylančius klausimus, susijusius su socialinės atskirties situacijomis.

Geresnis socialinėje atskirtyje gyvenančių asmenų pažinimas padeda gerbti socialinę įvairovę ir kitų žmonių pasirinkimus.

Tekstą parengė Jurgita Jačėnaitė.