Socialinio darbo su nuteistaisiais specialistė: buvo visko – ir agresijos, ir pašaipų, ir flirto, kol išmokau nustatyti ribas

Mergina jau septintus metus dirba socialinį darbą bausmių vykdymo sistemoje ir sako turėjusi daug išmokti, kad taptų nuteistųjų bendruomenės nare, gebėtų bendrauti su įkalintais žmonėmis, o šie norėtų atsiverti jai. Tačiau teko išmokti ir atsispirti manipuliacijoms, siūlymams paimti dovanų kailinius, telefonus ar parūpinti neteisėtų daiktų.

Kaip nutinka, kad jauna mergina atsiduria bausmių vykdymo sistemoje, dirba su nuteistais žmonėmis, netgi daro karjerą?

Aš tikslingai ėjau į šią sistemą. Jau mokykloje, dešimtoje klasėje, žinojau, kad noriu dirbti socialinį darbą ir dirbti su nuteistaisiais. Studijavau Mykolo Romerio universitete socialinį darbą penitencinės teisės kryptimi. O kai rugsėjį prasidėjo studijos, jau spalį lygiagrečiai įsiliejau į nuteistųjų bendruomenę. Tuo metu buvo tokia organizacija Lietuvos kalinių globos draugija, dalyvavau jos veikloje.

Iš kur toks keistas jauno žmogaus noras?

Man visuomet norėjosi iššūkių, nenuobodaus gyvenimo ir darbo. Ieškojau sričių, kur galėčiau žmonėms padėti ir taip pat tobulėti pati. Tokia profesija – socialinio darbo su bausmę atliekančiais žmonėmis – pasirodė daugiausia kelianti iššūkių ir savotiškai įdomi. Vėliau dirbdama pamačiau, kad iš tikrųjų ši profesija nuolat verčia ieškoti sprendimų, ir judėti į priekį profesiškai, ir tobulinti asmenines savybes.

Ką turėjai išmokti ar pakeisti savyje, kad galėtum dirbti šį darbą?

Tenka dirbti ne tik su nuteistaisiais, jų problemomis, bet ir su savimi. Turėjau išsiugdyti daug didesnę kantrybę, negu turėjau. Esu žmogus degtukas, kuriam visko reikėdavo čia ir dabar. Išmokau laukti, supratau, kad ir kitas žmogus negali pasikeisti per pokalbį ar per dieną, supratau, kad tik palengva įmanoma siekti rezultato. Išmokau ne tik klausyti, bet ir girdėti, ką sako žmonės, pažinau neverbalinę jų kalbą – ne tik girdžiu žodžius, bet ir matau emocijas, kūno kalbą. Kartais žmogus kalba viena, o kūno kalba sako priešingus dalykus.

Koks tas socialinis darbas su nuteistaisiais?

Socialiniai darbuotojai konsultuoja, padeda spręsti individualias problemas, pavyzdžiui, kai nuteistasis neturi būsto, dokumento, drabužių. Kartais net ir kalėjime jam trūksta tokių paprasčiausių dalykų, tenka padėti aprūpinti drabužiais, apavu. Ne visi turi artimuosius arba palaiko su jais ryšius. Pavyzdžiui, jeigu bausmę atlikęs žmogus neturi būsto, išeina į laisvę, tai stengdavomės padėti susirasti darbą, kad galėtų nuomotis būstą, arba patardavome ieškotis socialinio būsto, apsistoti nakvynės namuose. Kai dirbau pusiaukelės namuose, kur nuteistieji gali dirbti, padėdavome atsistoti ant kojų jau įkalinimo įstaigoje, kad žmogus susitaupytų nuomai išėjęs į laisvę.

Toks būdavo individualus darbas su nuteistaisiais, bet gali būti ir socialinis darbas grupėje. Pavyzdžiui, dailės terapijos grupėje nutiestieji motyvuojami siekti savo mąstymo, elgesio pokyčių, emocijų valdymo, bendravimo ar komandinio darbo įgūdžių.

Dar viena socialinio darbo dalis – nuteistųjų paruošimas darbo pokalbiams, bendravimui su kitais žmonėmis. Aptariame įvairias, pavyzdžiui, seksualinių mažumų, temas, ugdome bausmę atliekančių žmonių socialinius įgūdžius, kviečiamės specialistus iš išorinių institucijų, stengiamės keisti stereotipus.

Dar yra socialinis darbas bendruomenėje. Nuteistieji yra atskira uždara bendruomenė, į kurią patekti nėra taip paprasta. Jie joje gyvena po daug – ne po du ar penkis asmenis, kaip įsivaizduojama, o dažnai dideliais būriais, kartu praleidžia 24 valandas per parą. Tai sudėtinga. Jie turi susigyventi, pajausti vienas kito žmogiškąsias puses. Bendruomenei priklauso ir darbuotojai, kurie su nuteistaisiais praleidžia irgi daug laiko.

Tai kokia gali būti ta bendra nuteistųjų ir kalėjimo darbuotojų veikla?

Kaip veiklos pavyzdį nuteistųjų bendruomenėje galiu paminėti vieną iš pirmųjų savo darbų. Tai buvo socialinė akcija „Padovanok vaikui pirmąją pasaką“ birželio 1-ąją – Vaikų gynimo dieną. Pagalvojau, kad nuteistųjų bendruomenė galėtų padaryti gerą darbą kitai bendruomenei. Pakvietėme aukoti knygas, paskui jas dovanojome vaikų namams ir globėjų-įtėvių centrui. Knygų surinkome ir nuvežėme daugiau kaip 1200.

Iš pradžių galvojau, kad tik darbuotojus įtrauksiu į akciją, bet nuteistieji dar aktyviau dalyvavo – knygutes pirko iš savo lėšų, ir iš artimųjų paprašė. Pasirodo, sutelkti darbuotojus buvo sudėtingiau, nes jie manė, kad čia tik nuteistiesiems skirta akcija. Galop ji virto bendra švente, kurią kartu surengėme vaikams. Nuvežėme mažiesiems ne tik knygų, bet ir picų. Parodėme visuomenei, kad nuteistieji gali būti kitokie. Tokios akcijos tapo kasmetine tradicija.

Ar sunku pakeisti žmonių įsivaizdavimą apie bausmę atliekančius žmones?

Susipriešinimas tarp visuomenės ir nuteistųjų buvo ir vis dar yra. Pavyzdžiui, kai atsirado pirmieji pusiaukelės namai ir gyventojai sužinojo, kad nuteistieji iš tokios įkalinimo vietos galės išeiti į savo darbus, parduotuves, labai piktinosi, protestavo. Tokią nuomonę pakeičia, kai savo akimis pamato, kad aplinka gražėja, tampa švaresnė, nekyla jokių problemų, o nuteistieji, atvirkščiai, prisideda prie vietos bendruomenės veiklos.

Socialinis darbas daro įtaką nuteistųjų ir visuomenės tarpusavio santykio postūmiui. Visuomenei parodome, kad nuteistieji gali būti geranoriški, iniciatyvūs, taikūs.

Ar jautiesi priklausanti nuteistųjų bendruomenei?

Dabar – taip. Jaučiuosi sava būdama bet kurioje laisvės atėmimo vietoje. Darbo pradžioje tas įsitraukimas į bendruomenę užtruko beveik metus, ir, galiu pasakyti, buvo sudėtingas juodo darbo laikotarpis. Vėliau po truputį viskas darėsi daug paprasčiau. Dabar sugebu susikalbėti beveik su kiekvienu nuteistuoju.

Įgyti nuteistųjų pasitikėjimą yra sudėtinga, nes daugelis ne tik kad nenori arti prisileisti kitų žmonių, bet ir turi patikrinimo metodų, pavyzdžiui, pasako atitinkamą informaciją ir tikrina, ar ji pasklis. Mes įsipareigojame užtikrinti konfidencialumą kalbėdamiesi su nuteistuoju. Jeigu pažadame, turime išpildyti – tik tokiu atveju nuteistasis bendraus. Kol neužsitarnauji pasitikėjimo, tol įkalinti žmonės ir neprisileis tavęs. Jie nelinkę pasitikėti darbuotojais, reikia labai stengtis. Būna atvejų, kai nuteistieji atsisako socialinių paslaugų, nes nepasitiki niekuo.

Ar būdavo sudėtinga jaunai merginai bendrauti su nuteistaisiais? Juk ne paslaptis, kad kai kurie jų bando manipuliuoti aplinkiniais žmonėmis.

Iš tikrųjų pastebiu tai, jaučiu per susitikimus, pokalbius. Manipuliuoti linkę ne tik nuteistieji, bet ir kiti žmonės, net ir, pavyzdžiui, vaikai. Tai patyriau dirbdama vaikų globos namuose. Jau tuomet pamačiau tokį elgesį, ėmiau jį atpažinti, sugebėti pajausti.

Dirbdama su nuteistaisiais prašydavau juos būti nuoširdžius, nemeluoti ir pati stengdavausi tokia būti. Kai pastebėdavau, kad nuteistasis ima kalbėti turėdamas kokių kitų tikslų, nesusijusių su mūsų aptariamomis temomis, tiesiai ir pasakydavau: jeigu nori, kad padėčiau, turime pakeisti bendravimo stilių.

Apskritai buvo labai įdomi mano darbo pradžia. Kai pradėjau dirbti bausmių vykdymo sistemoje, tai yra laisvės atėmimo vietoje, atėjus į kalėjimą kriminalinės žvalgybos pareigūnas supažindino su vidaus tvarka. Bekalbėdamas darbuotojas tarp kitko paklausė, ar čia atėjau vyro ieškoti. Pasirodo, tuomet buvo nemažai tokių atvejų, kai jaunos merginos įsidarbindavo, bet dirbo trumpai – iki pirmo nusižengimo. Aš tą pareigūno klausimą supratau kaip perspėjimą, kad jauni žmonės čia gali tapti manipuliavimo aukomis. Iš tikrųjų tokie įspėjimai paveikia – tuomet pasidarai labai pastabus, kontroliuoji save, nuteistojo veiksmus ir pokalbį su juo.

Ar dirbdama su nuteistaisiais susidūrei su provokuojančiu ar kitokius neįprastu jų elgesiu?

Yra visko pasitaikę, kai iškeikia, tranko durimis. Buvo tokių nuteistųjų, kurie iš pradžių žiūrėdavo pašaipiai, bet vėliau įsiklausydavo, pamąstydavo, ir tik praėjus šiek tiek laiko buvo galima su jais profesionaliai dirbti.

Prisimenu visko – ir agresijos, ir bandymų flirtuoti.

Tikrai atėjau į sistemą jauno amžiaus, nuolat gaudavau užuominų, dėmesio apraiškų, kol išmokau nustatyti ribas. Paskui nuteistieji įvertindavo mano pozicijas ir ėmė kreiptis kaip į specialistę.

Ar sulaukdavai prašymų atnešti kokių nors neteisėtų daiktų?

Prašė visko, sulaukdavau įvairiausių įdomių pasiūlymų. Siūlė dovanas – konkrečiai kailinius, telefonus. Bet aš laikiausi taisyklės – pirmąkart įspėdavau, po antro pasiūlymo įvykdydavau pažadą pranešti tarnyboms. Ką pasakydavau, tai visuomet padarydavau. Kalėjime negali tuščiai kalbėti, žadėti ar nuolat įspėti. Turi visą laiką tesėti savo žodį. Paskui jau kiti nuteistieji žino, su kuo bendrauja, todėl sumažėja ir tų įvairių pasiūlymų ar užuominų.

O padėkoja nuteistieji socialiniam darbuotojui už pagalbą?

Žinoma, ir ne tik kalėjime, ir ne vien tik nuteistieji. Įsiminė ir širdį paglostė atvejis, kai vieno nuteistojo draugė atvyko padėkoti už tai, kad mano paskatintas nuteistasis tapo atviresnis, nuoširdžiai bendravo ir sprendė šeiminius reikalus. Tokie pokyčiai privertė ją susimąstyti apie bendrą šeimos statusą, santuoką ir vaikus.

Nuteistieji ir dabar paskambina, parašo elektroninius laiškus, pasakoja savo istorijas, džiaugiasi, kai susiranda darbą, gimsta vaikai, pasisiūlo prisidėti prie įvairių mano organizuojamų socialinių akcijų, kartais dar vis konsultuojasi, pavyzdžiui, kaip gauti išmokas ir kita. Neprivalau į tai reaguoti, atsakyti, tačiau suteikiu grįžtamąjį ryšį, jei žmogui tikrai reikia pagalbos.

Kiek metų dirbai tiesiogiai su nuteistaisiais?

Ketverius metus dirbau atviro tipo režimo vietoje, tačiau teko padirbėti ir uždaro tipo bausmės atlikimo vietose, tai yra su nuteistaisiais, bausmę atliekančiais pataisos namuose, turinčiaisiais besargybos statusą bei pusiaukelės namuose. Atviro tipo laisvės atėmimo vietose jie atsiduria baigiantis bausmės terminui ir jau išeina į laisvę dirbti, mokytis, apsipirkti. Čia jiems reikia padėti prisitaikyti gyvenimui laisvėje keičiant elgesį, įsiliejant į visuomenę. Kaip socialinė darbuotoja tokį darbą pradėjau dirbti viena pirmųjų, nes tik tuomet buvo prasidėjęs socialinis darbas su nuteistaisiais. Tiesa, socialinis darbas sudarė kiek daugiau kaip pusę visa to, ką dar tekdavo dirbti kalėjime. Buvau ten „universali karė“.

Pažinti sistemą buvo visai gera proga ir patirtis. Aš vertindavau nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką, taikydavau elgesio pataisos programas ir organizuodavau jų užimtumą. Viskas buvo naudinga man pačiai augti. Tada sistemoje atsirado socialinis darbas ir buvo pradėta dirbti su nuteistaisiais.

Dabar esi jau nebe socialinė darbuotoja, o socialinio darbo organizatorė – resocializacijos specialistė. Gali trumpai nusakyti – kas ta resocializacija?

Socialinis darbas – viena iš resocializacijos dalių. Resocializacija – tai darbas su nuteistuoju, siekiant jo mąstymo, elgesio pokyčių. Svarbu, kad jis gebėtų išėjęs į laisvę gyvenimą planuotis taip, kad poreikius tenkintų teisėtais būdais.

Ne paslaptis, kad didesnė bausmę atliekančių nuteistųjų dalis turi priklausomybių. Dažnai jie ir atsiduria kalėjime dėl to, kad dėl priklausomybių vagia, plėšia, bando prasimanyti šiems poreikiams pinigų. Kol nepadėsime asmeniui susitvarkyti su priklausomybės liga, tol negalėsime kalbėti apie elgesio pokyčius.

Ar matai rezultatų, kuriuos per tuos metus davė socialinis darbas su nuteistaisiais?

Jau po pirmų darbo metų pradėjau matyti pokyčius. Iš pradžių buvo daug sunkumų ir iššūkių, kai bandydavome įdarbinti nuteistuosius, o jau po metų mūsų ėmė ieškoti verslininkai, darbdaviai prašydami, gal turime nuteistųjų, kurie neturi darbo ir jo norėtų. Tuomet ir nuteistieji pradėjo kitaip jaustis, kai pamatė, kad juos vertina, kviečia. Tada jie pasirenka darbą, o ne vagystes ar kitus neteisėtus būdus užsidirbti.

Bausmių vykdymo sistemoje dirbu septintus metus. Dabar Lietuvos kalėjimų tarnyboje socialiniai darbuotojai dirba jau visose laisvės atėmimo vietose. Iš pradžioje įdarbintų buvo 16 darbuotojų, šis skaičius išaugo iki 60.

Anksčiau bausmę atlikęs žmogus išeidavo, galima sakyti, į gatvę, o dabar jis rengiamas gyvenimui laisvėje. Beveik 100 procentų išeinantieji aprūpinami asmens dokumentais, jiems padedama susirasti gyvenamąjį būstą, pasirūpinti sveikatos apsauga ir kita.

Socialinis darbas – tai tokia profesija, kurios rezultatai dažniausiai nėra apčiuopiami ir tikrai retai matomi plika akimi. Dėl šios priežasties sulaukiame pastebėjimų, kad nieko neveikiame arba kad pokalbiais mėginame pakeisti pasaulį. Vis dėlto mes, kaip savo srities profesionalai, mokame džiaugtis ir mažais pasiekimais, pastebime vidinius žmonių pokyčius. Viskas vyksta po truputį.

Lietuvos kalėjimų tarnybos informacija