2021 02 14

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Sofijos ir Konstantino Vilnius

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su sužadėtine Sofija Kymantaite Vilniuje 1907 m. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.)

„Atsibudau netikėtai ir be galo nusistebėjau – toks didelis vanduo – ramus – tyras – perregimai tyras – tačiau dugno nematyti...

<…>

Perregimos ramios tamsios bangos šlama: supranti?..

Myliu –

Balti paukščiai pradeda irti sparnais – laivelė plaukia.

– Žinai kur? – šlama tamsios perregimos bangos.

Myliu –

Žolynų galvos lenkias prie manęs:

Žinai Kas?..

Myliu…“

(iš Sofijos Kymantaitės literatūrinių užrašų, 1908 m. kovas) 

Portretas.
Sofija Kymantaitė Krokuvoje 1907 m. Fotografija iš knygos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (sudarė ir parengė Vytautas Landsbergis, Vilnius: „Vaga“, 1973 m.)

Tokius žodžius Vilniuje ankstyvą 1908-ųjų pavasarį užrašė Sofija Kymantaitė, jauna, dar tik pradedanti skleistis rašytoja. Neseniai grįžusi iš Krokuvos, kur trejus metus studijavo filosofiją ir literatūrą, pakviesta J. Tumo-Vaižganto apsigyveno Vilniuje ir ėmė dirbti naujai įsteigtoje „Vilties“ laikraščio redakcijoje. Nors mokslus Krokuvos universitete, pritrūkus lėšų, teko nutraukti, ryškus Sofijos literatūrinis talentas jau buvo pastebėtas: ji reiškėsi kaip publicistė, knygų recenzentė, aktyvi negausios lietuviškosios inteligentijos veikėja.

K. Čiurlionį, kurio paveikslai amžininkams kėlė daug diskusijų, ji pirmą kartą tik iš tolo pamatė Pirmojoje lietuvių dailės parodoje. 1907-ųjų rudenį, paraginta bičiulės Felicijos Bortkevičienės, parašė jam laišką į Druskininkus, pakviesdama atvykti į rengiamą V. Kudirkos minėjimą. Susitikimas bus lemtingas – žvelgiančią į Čiurlionį Sofiją užlies nuojauta: „Tai Jis.“

Tame minėjime, įvykusiame Treskino mokyklos salėje, pranešimus skaitė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė, Joana Griniuvienė, referatu žodinę dalį užbaigė Sofija. Vėliau savo kūrinius skambino M. K. Čiurlionis. Po koncerto, prisėdęs prie Sofijos, pasakė: „Pani bardzo piękne mówiła…“ (liet. „Tamsta labai gražiai kalbėjote“) Ir paprašė išmokyti lietuvių kalbos.

„Yra gyvenime tokių žodžių, tokių frazių, kurių niekas atmintyje neužtemdo, neišdildo; ne tik tie žodžiai lieka gyvi, bet skamba balso tembras ir akyse stovi akių žvelgesys – lūpų lengvutė šypsena.“ Toks įspūdis Sofijos Kymantaitės atmintyje išliks po daugelio metų.

***

Palikęs Varšuvos muzikos ir meno sūkurius, M. K. Čiurlionis tvirtai apsisprendė likti Vilniuje. Čia organizavo „Vilniaus chorą“, būrė dainininkus ir dainininkes. Mažame Sofijos kambarėlyje Uosto g. nr. 4 prasidėjo lietuvių kalbos pamokos. „Žiemos vakaras, žibalinė lempa – ant stalo Kriaušaičio gramatika, Juškos dainos, Rėza, „Žiupsnelis“. Pamokos, šiandie pasakyčiau, be jokios sistemos. Ne pamokos, o kažkokia improvizacija. Mokytoja sakė: „Klausykite, kaip gražu!“ Tai skaitoma kokia daina iš Rėzos, tai įsigilinama į „Sėjau rūtą“, tai vėl įmantrus padalyvių lyčių vartojimas Kriaušaičio gramatikos surinktuose pavyzdžiuose. „Kaip gražu, – kartoja mokinys. – Skaitykite dar sykį. Ir „mokytoja“ skaito…“ (Iš S. Čiurlionienės atsiminimų)

Tą žiemą ir mokinys, ir mokytoja paniro į Antrosios lietuvių dailės parodos organizavimo rūpesčius. Čiurlionis išvyko į Varšuvą litografuoti parodos plakatą, Sofija parašė apie ją lietuviškoje spaudoje. „Lietuvoje pradeda rasties dailė, – tai pirmas prirodymas, kad Lietuvoje pradeda rasties kultūra. Dvasia auga.“ („Viltis“, 1908 m. vasario 13 d.)

Pasak Sofijos, tas parodos atidarymas sukėlė daug nuovargio, daug susijaudinimo ir džiugesio. Gal trečią dieną po atidarymo, parodą jau palikus lankytojams, Sofija ir Konstantinas sėdėjo prie lango. „Taip dabar norėčiau muzikos…“ – ištarė Sofija. „Einame pas mane, aš jums paskambinsiu“, – pasiūlė Konstantinas.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Operos „Jūratė“ dekoracijos eskizo fragmentas (1908 m.).

Nusileidę pro Rotušės rūmus žemyn pasuko į kažkokį skersgatvį, senų namų tarpuvartę, į nešvarų prieangį. Praėjus šeimininkės valgomąjį pakliuvo į kambariuką su žemu langu į gatvę. „Prie lango stovėjo kanapa, prieš ją apvalainas stalas, prie sienos iš dešinės pianinas. Atsisėdau ant kanapos, užmerkiau akis, Konstantinas improvizavo. Kiek laiko praėjo – pusė valandos, valanda… – nežinau. Muzika nutilo – vakaro prieblanda pripildė kambarį – toje prieblandoje vis dar, atrodė man, sukosi muzikos tonai. Atsikėliau – neišpasakyta laimė ir begalinis liūdesys užėmė man tiesiog kvapą. Atsikėliau iš vietos ir, stovėdama už jo nugaros, ėmiau glostyti atloštą galvą, ir užsilenkus pabučiavau lengvai išdidžią kaktą.“ (Iš S. Čiurlionienės atsiminimų)***

Antroji lietuvių dailės paroda buvo išgabenta į Kauną. Sofija, „Dainos“ draugijos pakviesta skaityti paskaitą apie „Aušros“ įkūrimo 25-metį, išvyko kartu su Konstantinu ir skulptoriumi Petru Rimša padėti parodą rengti. Plūkėsi abudu, susitepė drabužius, rankas ir net veidus. Sužinoję, kad į parodą atvyks gubernatorius, pabėgo į Aleksoto kalnus, palikę, pasak Sofijos, „kauniškį beau-mond‘ą tancevoti apie gubernatorių“. Čiurlionis be galo nemėgo aiškinti savo darbų, jei tik pavykdavo, stengdavosi pabėgti nuo tokios nemalonios pareigos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Grįžęs iš Kauno į Vilnių, Konstantinas vasaros atostogų kraustėsi į Druskininkus, pas tėvus, pirmiausia siuntė pianiną. Paskutinį vakarą kartu su Sofija nutarė pasitikti aušrą ant Gedimino kalno. Pasak jų proanūkio Roko Zubovo, kalbėta, kad tais laikais kalnas nakčiai buvęs rakinamas, tad Sofijai su Konstantinu teko atrasti būdą, kaip ant jo pakliūti: gal per tvorą lipti, gal vakare pasislėpus sulaukti nakties.

„Vilnius vasaros naktį, Vilnius auštant stebėtas nuo Gedimino kalno! Tai buvo lyg jam sukurta. Ne veltui MKČ paveiksluose taip daug fantastingų miestų. Ir Vilnius tą naktį buvo lyg gražiausia pasaka. Grįždami ėjome pro Šv. Kotrynos bažnyčią. Bažnyčia auštančios dienos rūkuose skleidė nepaprastą žavesį.

– Žiūrėk, koks nuostabus siluetas.

– Tu pati siluetas.

Taigi taip buvau praminta siluetu…“ (Iš S.Čiurlionienės atsiminimų) 

Pagal „Laiškai Sofijai“. Mikalojus Konstantinas Čiurlonis. Vytautas Landsbergis. Leidykla „Baltos lankos“. 2011 m.