2021 03 27

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

„Šokio erdvių“ legenda

Baletas „Gulbių ežeras“. Baleto solistė Loreta Bartusevičiūtė (Odeta). Martyno Vidzbelio nuotrauka

Helmutas Šabasevičius, „Šokio erdvėse. Baleto solistės Loretos Bartusevičiūtės kūryba“. Vilnius: „Krantų“ redakcija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2020 m.

Helmutas Šabasevičius – menotyrininkas, kurio dėmesys sutelktas ir į klasikinio šokio – baleto meną. Daugybė mokslinių ir kritinių straipsnių, reikšmingi vertimai į lietuvių kalbą, periodinių leidinių recenzavimas, bendradarbiavimas rengiant mokslo studijas, atskirų skyrių ir ištisų monografijų autorystė – visas šis tiriamasis darbas tam, kad ateičiai būtų išsaugoti šokio, choreografijos, Lietuvos teatro dailės plačiąja prasme procesai, sudarantys meno gyvavimo ir kūrybos istoriją.

Teatro ir dailės ryšiai, abipusė įtaka, choreografijos, baleto meno dabartis ir raida, žvelgiant istorine perspektyva – tokie humanitarinių mokslų srities menotyros krypties daktaro H. Šabasevičiaus nuoseklaus ir tikslingo darbo laukai. Dėstantis Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, mokslininkas skaito pranešimus, viešas paskaitas, rengia mokslo, kultūros populiarinamuosius straipsnius plačiajai auditorijai.

Meno istorinės atminties ir dabarties reflektavimo bei išsaugojimo užduotis ypač ryški meno kultūros žurnalo „Krantai“ vyriausiojo redaktoriaus pareigomis. 2017 m. H. Šabasevičius apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Naujausias jo darbas – studija „Šokio erdvėse“, skirta baleto solistės Loretos Bartusevičiūtės kūrybai.

Knygos viršelis

Viena svarbiausių XX a. pabaigos Lietuvos baleto solisčių, savo raiška ženklinanti naują Lietuvos baleto istorijos etapą, kuris H. Šabasevičiaus įvardijamas Lietuvos baleto mokyklos raidos, naujos jos techninės ir artistinės kokybės laiku, L. Bartusevičiūtė XX a. Lietuvos baleto istorijos metraštyje įrašyta kaip viena pirmųjų iš Vilniaus baleto mokyklos auklėtinių, pelniusių ne tik Lietuvos žiūrovų, bet ir užsienio baleto profesionalų pripažinimą.

„Ryškus artistiškumas, puiki klasikinio šokio technika, derinanti virtuoziškumą su subtiliais šokio stiliaus niuansais, leido Bartusevičiūtei sukurti pavydėtiną sąrašą baleto personažų. Savo darbu ir kūryba ji įrodė, kad nėra „tinkančių“ ir „netinkančių“ vaidmenų, – svarbu kūrybingai pažvelgti į kuriamo personažo gelmę ir savo prigimtyje atrasti visų įtaigiam vaidmeniui sukurti reikiamų savybių. Humoras ir dramatizmas, komiška bravūra ir lyrizmas, konkreti sceninio charakterio detalė ir apibendrinta filosofinė įtaiga – kryptys, kuriomis skleidėsi Loretos Bartusevičiūtės talentas. <…> Kiekvienas vaidmuo – atskira istorija, atskiras sceninio gyvenimo tarpsnis, nebetelpantis į tradiciškai baleto menui taikomus „grožio“ ir „gėrio“ apibūdinimus. Tai ne tik balerinos Loretos Bartusevičiūtės, bet ir kiekvieno jos spektaklius regėjusio žiūrovo meniškosios patirties dalis – švytinti, viliojanti ir jau nykstanti kaip miražas.“ (p. 5)

Būtent miražas – judesio, šokio, scenos, gyvo atlikimo teatro meno kūriniai apdovanoti ir kartu pasmerkti būti čia ir dabar – gyventi laiko bėgsmo nyksme. Ta efemerija, kas dabar yra, bemat virsta į tai, kas buvo ką tik ir jau nebėra. Dėl to šiuos meno kūrinius ypač reikia bandyti užfiksuoti ir išsaugoti, net ir žinant, kad to nepavyks padaryti, kad bandymas jau iš karto yra pasmerktas, nes bet kokie fiksavimo, išsaugojimo būdai, sustabdę gyvo atlikimo meną, jį nužudo.

Dargi visada gyvo atlikimo meno kūriniai retransliuojami kitų meno rūšių instrumentais ir priemonėmis, tad iš karto savaime tampa naujais ir kitokiais kūriniais, pakeičiama jų kūrybinės būties prigimtis. Tačiau siekis įamžinti yra gyvybiškai svarbus – taip šiandienos kūriniai gali išlikti ateičiai ir manifestuoti dabartį, tad suteikia galimybę retrospekcijai. Tai leidžia gretinti, sieti atskirų įvykių bendrąsias žymes, stebėti kultūrų, dėmesio objekto sričių, atskirų asmenybių raiškos augimą ir įtakas platesniam kontekstui.

H. Šabasevičius moksliškai tikslingai atsiejo gyvenimą ir kūrybą, jo studijoje visas dėmesys – baleto solistei L. Bartusevičiūtei, kuri pastarojo laiko viešojoje erdvėje daugiau žinoma kaip operos solisto Virgilijaus Noreikos žmona. Iš tiesų būtina moksliniu, kritiniu žvilgsniu kalbėti apie kūrėjus ir jų kūrybinę raišką, ypač moteris, žymių asmenybių žmonas. Vėlgi tik taip įmanu mąstyti apie dabartį ir ją išsaugoti ateičiai, deramai dokumentuoti atskirų individų asmenybės žinią, jų darbą kontekstualizuoti, nustatyti jų indėlį kaip įtaką, lėmusią pokytį, raidą, kokybinį virsmą.

H. Šabasevičius „Šokio erdvėse“, išsamiai apžvelgdamas kūrybinę karjerą, pristato baleto solistę L. Bartusevičiūtę ir aptaria jos sukurtus vaidmenis, pasitelkdamas Lietuvos ir užsienio kritikų vertinimus. Autoriaus tikslas – skleisti baleto meno žinią, šiuo atveju – įamžinti dabarties laiko klasikinio šokio legendą, kuri ateityje paliks garsų asmeninės kūrybos palikimą, fizine technikos meistryste ir dvasine charizmos galia savo personažais scenoje atskleis šokio choreografijos tiesą.

Baletas „Silfidė“. Baleto solistė Loreta Bartusevičiūtė. LNOBT archyvo nuotrauka 
Loreta Bartusevičiūtė ir Aleksandras Molodovas. LNOBT archyvo nuotrauka
Baletas „Žizel“. Baleto solistė Loreta Bartusevičiūtė. LNOBT archyvo nuotrauka

Išskirtinis knygos autoriaus H. Šabasevičiaus asmeninio archyvo pasitelkimas. Studijoje cituojami Vitos Mozūraitės (1960–2014), būsimos šokio kritikės, ilgai šokusios klasikinio ir šiuolaikinio šokio kolektyve „Polėkis“, XX a. devintajame dešimtmetyje H. Šabasevičiui rašyti laiškai, „į baletą, baleto artisto asmenybę ir vaidmenis leidžiantys pažvelgti jauno žmogaus, rimtai įsigilinusio į šokio meną, akimis“ (p. 58).

„Kovo 8 dieną buvau teatre, žiūrėjau „Don Kichotą“ su Loreta Bartusevičiūte ir Aleksandru Rumiancevu. Abu šoko puikiai. Labai laisvai scenoje jautėsi jinai. Viskas su šypsena, stipriai, užtikrintai. Bartusevičiūtė puikiai susuko visus 32 fouetté. O antrajame veiksme taip sušoko Dulsinėjos variaciją, kad salė šaukė „bravo“. Tikrai nuostabiai.“ (p. 58)

V. Mozūraitė, dalyvavusi kaip mimanso artistė spektaklyje „Miegančioji gražuolė“, tad galėjusi patirti ir stebėti spektaklį iš vidaus, laiške rašė: „Trečiadienį buvau „Miegančiojoj“. Bet ne kaip žiūrovė, o pusiau dalyvė. Scenoje sėdėjau, atseit, damą vaidinau. Ėjau pirmą kartą, nieko nežinojau. Aprengė mane stipriai per plačiu „balachonu“, kuris vadinasi „suknelė“, bet į ją nepanašus. Ten visokie šleifai, apykaklės, skrybėlaitės kaip kopūsto lapas, kykai ir dar daug panašaus galo. Scenoje mano „kavalierius“ tampė mane kaip lėlę, nes ten masė visokiausių smulkmenų, apsisukimų ir t. t. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – šoko Bartusevičiūtė. Ir kaip šoko! Nuostabiai! <…> į Bartusevičiūtę žiūrėti – vienas malonumas. Rodos, jai šokti visai lengva. Visą laiką su šypsena. Ant pirštų stovi kaip prikalta. Nematyti jokios vaidybos, ji visą laiką laiminga. <…> Kai ji nukrito įsidūrusi pirštą, rodės, visa scena drebėjo nuo jos alsavimo.“ (p. 76)

Prisipažinęs, kad premjerinių „Silfidės“ spektaklių nematęs, nes iki 1985 m. vasaros tarnavęs sovietinėje armijoje, H. Šabasevičius vėlgi pasitelkė V. Mozūraitės laišką, kuriame ji labai vaizdžiai aprašė savo įspūdžius, sudariusius du trečdalius kitą dieną po premjeros parašyto teksto: „Žinai, vakar buvau „Silfidėje“. Gaila, kad tu neatvažiavai. Daug praradai. Silfidę šoko Loreta Bartusevičiūtė, Džeimsą – Jonas Katakinas. <…> Labai labai patiko pati Silfidė. Nelabai tikėjausi, kad Bartusevičiūtė taip sušoks. Ji tiesiog skraidė ore – lengva kaip pūkelis ir laiminga kaip vaikas. Visą laiką su tokia viliojančia šypsena, su tokiu džiaugsmu. Jos kiekvienas šuolis – skrydis. Nepaprastai plastiškos rankos. <…> Kiekvienas jos pirštas, blakstienų judesys, šypsena kalba apie jos lengvumą. <…> Na, tikrai nepaprastai viską suvaidino Bartusevičiūtė. Ji buvo pati kaip muzika, tokia lyg mažutis gėlių elfas. Ji tiesiog visus nustelbė.“ (p. 88–89)

Kaip pastebėta H. Šabasevičiaus, V. Mozūraitės laiškuose išsakyti įspūdžiai iš tiesų yra nesugadinti, jie nepaveikti profesionaliai rašantiesiems keliamų reikalavimų, jie yra gyvi, nuogi ir tikri, todėl bylojantys tikrąją L. Bartusevičiūtės kūrybinės raiškos galią. Būtent tai ir yra vienos esminių meno apsireiškimo priežasčių ir tikslų – pasiekti, sujaudinti ir paveikti kitą, manifestuoti meną ir transliuoti jo žinią. Todėl studijoje pateikti asmeninio archyvo V. Mozūraitės laiškai yra ypač vertingi, tai – ne ti(e)k tekstai, dokumentuojantys istoriją, bet ir artefaktai, per kuriuos galima patirti kūrybinės raiškos poveikį, jo grynumą. Šie laiškai yra ir būtojo meto atvėrimas, leidžiantis suvokti epistoliarijos reikšmę žmonių gyvenime tada, o ir apskritai; galbūt šiandien kitos priemonės, kitos medijos skleidžia mintis, patirtis vienų kitiems, kitais būdais vyksta tarpasmeninė santykio apykaita, bet ji vyksta, ir akivaizdu, kas šiandien galbūt, atrodo, tėra žinia, turinti reikšmės tik asmeniniam bendravimui, rytoj gali virsti kultūrine vertybe.

„Drįstu tvirtinti, kad L. Bartusevičiūtės Marija Magdalietė – ryškiausias balerinos laimėjimas per visą sceninę veiklą. L. Bartusevičiūtė Marijos vaidmeniu atskleidė Moters tragediją, Moters, sąmoningai besiaukojančios ar aukojančios viską dideliam tikslui“ (p. 116) – tai baleto kritiko Žilvino Dautarto teksto ištrauka, bylojanti aktorinę meistrystę, jausminę gelmę, galią šokiu perteikti tragediją. Šias mintis patvirtina rusų baleto kritikės Aleksandros Čižovos straipsnio ištrauka, aprašanti Mariją Magdalietę spektaklyje „A Próba“: „Ji pasirodė ne tik kaip aukšto profesinio lygio balerina, bet ir talentinga aktorė, apdovanota subtilia intuicija, padedančia jai atskleisti jausmų tiesą, psichologinę savo veiksmų motyvaciją. <…> scenoje Bartusevičiūtė sukrečia savo išgyvenimų giliausio dramatizmo organiškumu. Formos požiūriu nepriekaištinga choreografinė kalba balerinai yra tik priemonė atskleisti savo herojės vidinį pasaulį.“ (p. 116–117)

Ypač svarbus L. Bartusevičiūtės sukurtas Eglės vaidmuo Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“, pastatytame Egidijaus Domeikos. H. Šabasevičius apie vaidmenį studijoje rašo: „Bartusevičiūtės talento dramatizmas ypač akivaizdus spektaklio finale – ekspresyviais, emocinės įtampos prisodrintais judesiais artistė tarytum įerdvina muzikoje siaučiančią jausmų dramą, nepriekaištinga šokio technika, sceninė patirtis, galiausiai fizinė ištvermė leidžia jai sukurti visais požiūriais gyvą, jaudinantį baleto vaidmenį, priartėjantį prie aukščiausių aktorystės standartų.“ (p. 123)

L. Bartusevičiūtė Eglę šoko be pamainų, būtent šiuo vaidmeniu ji ir atsisveikino su scena 1998 m., padėdama paruošti savosios Eglės vaidmenį, tarsi jį, o kartu ir karjerą scenoje perduodama jaunai balerinai, dabar jau pripažintai, pelniusiai daugybę apdovanojimų Olgai Konošenko. Paskutinis spektaklis įvyko gruodžio 17 d., pirmajame veiksme šoko O. Konošenko, antrajame ir trečiajame – L. Bartusevičiūtė. 

Tačiau tai – ne pabaiga, simboliškai atiduotas, perleistas vaidmuo tęsiasi repetitorės, pedagogės veikla Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (2005–2008 m.), Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje (nuo 1998 m.), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (nuo 2007 m.). Studijoje publikuojami L. Bartusevičiūtės mokinių asmeninio patyrimo, santykio, įspūdžio fragmentai, prisiminimai, perteikiantys pedagogės įtaką, labiausiai jos, kaip baleto solistės, poveikį, turintį įmagnetinančią galią pritraukti ir įtraukti į šokio magijos pasaulį.

Baletas „Eglė“. Baleto solistė Loreta Bartusevičiūtė. Michailo Raškovskio nuotrauka
Marie Taglioni „Pas de quatre“. Baleto solistė Loreta Bartusevičiūtė. Michailo Raškovskio nuotrauka
Baletas „Pieta“. Loreta Bartusevičiūtė ir Jonas Katakinas. Gedimino Talučio nuotrauka

Viena jų – Anželika Cholina – režisierė-baletmeisterė, sutikusi L. Bartusevičiūtę įvairioje šokio meno patirčių aplinkoje: „[A. Cholina savo tekste pateikia ištraukas iš savo, dešimtmetės, sąsiuvinio, kuriame aprašydavo matytų spektaklių įspūdžius – savotiškas asmenines recenzijas; pastaba – E. B.] Silfidė. Tik Bartusevičiūtė! <…> ji, lengva, kaip plunksnelė. Verkiau, kai sparneliai nukrito. / Pieta. Bartusevičiūtė su Katakinu – kaip skulptūros iš gyvo porceliano. <…> Loreta – tikra Marija. / Kitri. <…> Šoko taip energingai, atrodė, kad dekoracijas nuvers. Graži kokia… Ir šuoliai jos iki dangaus! <…> Tokią Loretą pažinau 1995 m., kai ji su baleto artistu Raimundu Maskaliūnu šoko specialiai jiems kurtą choreografinę miniatiūrą „Apie Karmen“ pagal Rodiono Ščedrino ir Pablo de Sarasatės muziką mano kūrybos vakare – diplominiame darbe Lietuvos operos ir baleto teatre. Loreta man visada asocijavosi su labai stipria asmenybe, todėl vaidmenys, kuriuos jai siūliau, turėjo plačią dramatinę amplitudę – kieta, bejausmė, minkšta, geismą sukelianti Moteris miniatiūroje, dramatiška, moteriška, valdinga ir žiauri Medėja 1996 m. Operos ir baleto teatre pagal Antano Rekašiaus muziką sukurtame dviejų veiksmų balete. / Tai buvo du ryškūs ir reikšmingi mūsų kūrybinio bendradarbiavimo susitikimai. Labai džiaugiuosi dėl šio patyrimo ir esu dėkinga už pasitikėjimą, nes man neaišku iki šiol, kodėl pagrindinė solistė Loreta Bartusevičiūtė taip drąsiai priėmė jai metamus kūrybinius iššūkius – juk man buvo tik 23 metai, ir buvau niekam nežinoma, pradedanti choreografė. <…> Nepaprastai gera, kad mūsų tylus kontaktas paliko ryškią žymę baleto padangėje ir mano širdyje.“ (p. 173–175)

„Šokėjas tampa muzika, žiūrint į jį, širdis užsiliepsnoja. Tai pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, panašus į meilę. Kartais tai vadinama muzikalumu, bet tai yra kur kas daugiau. Tai muzikalumo ir technikos jungtuvės. Publika jaučia, kad šokėjai perteikia kažką esmingo ir tikro, ką suvokiant nereikia žinoti istorijos.“ (p. 186)

H. Šabasevičius cituoja šokio istorikę ir kritikę, George’o Balanchine’o kūrybos tyrinėtoją Elizabeth Kendall. Iš tiesų šokis pirmiausia ir yra pojūtis – dvasinis, išvydęs šokant kitą, siela imi šokti pats. Dvidešimt dveji kūrybos scenoje metai, beveik visi pagrindiniai Lietuvos operos ir baleto teatro repertuaro vaidmenys, raiška su skirtingais partneriais, įvairių choreografų spektakliuose, atskleidžiant savo kūrybinę prigimtį savitais emociniais išgyvenimais, ryškia plastine forma transliuojant šokio meno idėjas – visa tai H. Šabasevičiaus studijoje „Šokio erdvėse“ apie L. Bartusevičiūtės legendą. 

Leidinyje „Šokio erdvėse“ – gausybė L. Bartusevičiūtės asmeninio archyvo nuotraukų, jos šokio akimirkų, įamžintų skirtingų fotografų, taip pat dailininkų sukurtų įstabaus grožio moters portretų. Dauguma vizualiojo meno kūrinių – nespalvoti, ir tai iš tiesų labai paveiku. Puikus nuotraukų redaktorės Nijolės Vilkišiūtės ir knygos dailininko Liudo Parulskio darbas. Kartais pakanka išvysti sustabdytą šokio skrydyje vibruojančios efemerijos stebuklą, kad pajustum – tai yra gyvenimas jos ir jai. Tikėkimės, kad nedidelio tiražo – vos trijų šimtų egzempliorių – knyga pasklis ir bylos legendą, o svarbiausia – pasieks jaunąsias, būsimąsias šokio sielas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien