2021 06 30

Kun. Andrius Končius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Šokis Dievui – tai malda ar šventvagystė?

Unsplash.com nuotrauka

Šis straipsnis yra objektyvus atliepas į vis iškylančius aktualius klausimus dėl maldos šokiu. Vis tenka susidurti su tam tikra parapijų, maldos grupių ir bendruomenių bei Bažnyčios vyresniųjų kritika. Tikiu, šis mažytis tyrimas / refleksija pasitarnaus vienybei ir tarpusavio supratimui.

Taigi, klausiu: Ar katalikams pridera šokiu melstis Dievui? Ar galime melsdamiesi šokti kartu su žydais? Ar šokis liturgijos metu yra šventvagystė? Šie klausimai tampa aktualūs šiandienos Bažnyčios horizonte, taip pat ir Lietuvoje.

Tenka girdėti kalbant, kad Romos Katalikų Bažnyčios tradicijoje liturginiai šokiai yra nepriimtini. Ir iš tiesų pagal oficialias Vatikano nuorodas šokis katalikiškoje liturgijoje yra leidžiamas kai kuriuose pasaulio kraštuose (Afrikoje, Azijoje, rečiau Pietų Amerikoje), tačiau Vakarų kultūros liturgijoje yra nederamas. Pagal Vatikano dokumentų indikacijas, to priežastis – skirtingi socioreliginiai kontekstai – šokių elementų įtraukimas į liturgiją Vakarų kultūroje galėtų lengvai pavirsti profanacija (šventų dalykų paniekinimu). Šios nuorodos turi svarų pagrindą.

Vakarietiškame mentalitete šokis reiškia pasilinksminimą arba pasirodymą. Tiek liaudies tradicijose, tiek klubų kultūroje, vestuvėse ar kituose susibūrimuose šokti reiškia gerai praleisti laiką, atsipalaiduoti,„išsikrauti“, ieškoti mylimųjų ar būti su jais; neretai žmonės šoka vieni kitiems, kad taip išreikštų savo meilę ir prieraišumą.

O kaip su šokiu Dievui? Ar tai gali būti tinkamas būdas Jį garbinti ar taip Jam išreikšti, kad Jį mylime? Ar šokdami galime tarti: „Myliu Tave, Abba, Tėve, garbinu Tave!“; „Šlovinu Tave, Jėzau, mūsų prisikėlęs Gelbėtojau!“; „Garbinu Tave, Šventoji Dvasia, mūsų sielų Šventintoja!“?

Šokėjai Šv. Petro aikštėje. EPA nuotrauka

Žydų tautos tradicijoje šokiu šlovinamas Jahvė: „Šlovinkite jį būgnelio žvangučiais ir šokiu, šlovinkite jį stygomis ir trimitais!“ (Ps, 150); „Dovydas ir visi Izraelio namai šoko VIEŠPATIES akivaizdoje, lydimi giesmių ir skambių instrumentų: lyrų, arfų, būgnelių su žvangučiais, tarškynių ir cimbolų. […] Dovydas šoko iš visų jėgų VIEŠPATIES akivaizdoje.” (2 Sam 6, 5; 14). Paschos (Perėjimo), Sukotų (Derliaus) ir Šavuot (Toros gavimo) šventėse žydai liturgiškai šoka Viešpačiui džiūgaudami Jo akivaizdoje ir garbindami Jį. Taip pat Jahvę šlovinantys šokiai išlieka ir Izraelio liaudies tradicijose.

Istoriniai tyrinėjimai atskleidžia, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais Bažnyčia buvo išskirtinai žydiška; iš turimų rašytinių šaltinių taip pat akivaizdu, jog krikščionys bendruomenėse ir šokiu garbindavo Dievą bent iki V amžiaus. Tuomet iš pagonybės atsivertusių krikščionių skatinta supersesija judaistinės krikščionybės atžvilgiu šokių elementus galutinai išstūmė iš Bažnyčios maldos būdų. Tačiau šokiai iki tol buvo praktikuojami judėjo-krikščioniškame liaudies pamaldume.

Bažnyčios tėvų raštuose randama indikacijų apie maldą šokiu. Šv. Bazilijus Didysis rašė: „Atmename tuos, kurie dabar kartu su angelais šoka angelų šokį aplink Dievą, visai taip, kaip būdami kūne, jie šoko dvasinį gyvenimo šokį, ir kaip čia, žemėje, šoko dangišką šokį.“ Šv. Metodijus Olimpietis ragino: „Linksmai prisijunkite prie dangaus kareivijų, kurios iškilmingai švenčia jūsų išganymą. Ką darė Dovydas priešais Dievo Skrynią, tą ir jūs darykite – prieš nekaltųjų sostą džiaugsmingai veskite šokį.“

Žemaičių Kalvarijos atlaidai, procesija

Šventasis Tomas Akvinietis kalbėjo apie angelų ir šventųjų šokį Dievo akivaizdoje danguje, šventoji Teresė Avilietė šokdavo Dievui. Taip pat ir šventasis Pilypas Neris. Tad galime daryti išvadą, jog šokis gali būti dangaus džiaugsmo išraiška Dievą garbinant ir Jam tarnaujant.

Būtų netikslu teigti, kad šokio elementai neegzistavo lotyniškoje liturgijoje – viduramžių laikais kai kuriuose kraštuose šokis būdavo procesijų dalis.

Kaip jau minėta, šiandien kai kuriuose kontinentuose Katalikų Bažnyčioje Dievo garbinimas šokiu yra visuotinai priimtas liturgijoje. Vatikano dokumentai kalba apie Kristaus mokymo inkultūracijos skirtumus įvairiuose regionuose. Taigi šiame globaliame amžiuje katalikams tenka mokytis gerbti ir priimti kitokias kultūrines / religines išraiškas. Su afrikietiško maldos šokio elementais Bažnyčioje žmones Lietuvoje vienas pirmųjų supažindino misionierius kun. Hermanas Šulcas.

Nuotrauka iš asm. kun. Hermano Šulco archyvo.

Kalbant apie šventųjų Mišių liturgiją, čia esmingas visai kitas dėmuo nei maldos formos ir tradicijos – kiekvienose šventosiose Mišiose vyksta realus Kristaus aukos sudabartinimas, Jo prisikėlimo vyksmas bei Šventosios Dvasios išliejimas. Eucharistinė liturgija – tai Pascha – Tėvas per Kristaus išganingą darbą įveda bendruomenę į Pažadėtąją žemę – malonės gyvenimą Šventojoje Dvasioje.

Šventosios Mišios yra katalikiškos maldos ašis ir kulminacija. Todėl Mišiose deramas dėkingas susikaupimas, ypač per atgailą ir aukos liturgiją, taip pat džiūgavimas dėl Dievo suteikiamo išganymo. Iš popiežių vizitų Afrikos kraštuose matyti, kaip šokio elementai suderinami švenčiant šv. Mišias. Tačiau čia būtinas perspėjimas! Šventoji liturgija perteikia išganomąją malonės jėgą, todėl išoriška maldos forma jos nei papildo, nei sumažina.

Šv. Velykos Skopjė Šv. Klemenso ortodoksų bažnyčioje, 2020 m. EPA nuotrauka

Teko dalyvauti  graikų katalikų „Dieviškojoje liturgijoje“ bei indų Syro-Malabar „Qurbana“ liturgijoje. Šios patirtys paliko tokį pat dalyvavimo Eucharistijos aukoje pojūtį, kaip ir dalyvaujant Romos katalikų Mišiose, nors liturgija labai skirtinga. Tuo tarpu visoje Katalikų Bažnyčioje Apaštalų Sosto yra aprobuota apie penkiolika skirtingų liturginių tradicijų. Nors kiekviena jų yra savita, tačiau malonės atžvilgiu lygiavertė.

Daugelis teologų su Karlu Rahneriu priešaky yra kalbėję apie Bažnyčioje iškylančias paprotines arba ideologines stabmeldystes, kada išorinė maldos ar liturgijos tradicija padaroma absoliučiu etalonu Dievo garbinimui ir tuo pagrindu reiškiamas nepakantumas ar net panieka kitokioms tradicijoms.

Tik savo patirtimi ir išmokta maldos forma apribotas tikėjimas gali tapti rigidiško, inkliuzinio, net elitiško – savo išskirtinumą virš kitų pabrėžiančio – charakterio. Vienas liūdnų istorinių pavyzdžių yra katalikų ir ortodoksų abipusė ekskomunika XI amžiuje. Šioje schizmoje nemažą vaidmenį turėjo skirtingos liturginės tradicijos, tai yra abipusis nepakantumas liturginės išraiškos kitoniškumui.

Toliau kalbame apie maldą šokiu anapus liturginio konteksto. Katalikų Bažnyčios santykyje su protestantų, evangelikų ir sekmininkų Bažnyčiomis situacija kitokia – kompleksiškesnė. Skirtumai yra ne vien tradicijų, tačiau ir dogminiai, todėl kelia daugiau iššūkių. Čia aktualūs tokie katalikams svarbūs klausimai kaip ryšys su Palaimintąja Motina Marija, Popiežiaus sukcesija ir pan.

Protestantiškų Bažnyčių tikėjimo pažinimo šaltinis yra Biblija (be apaštalinės Tradicijos), todėl pripažįstama tik tai, kas Šventajame Rašte paraidžiui randama. Kadangi Dievo Žodis aiškiai pasisako už Dievo garbinimą šokiu, toks maldos būdas daugelyje šių bendruomenių yra priimtinas, kai kur visiškai normatyvus. Net suprasdami mūsų skirtumus, tačiau gerbdami kitokį žvilgsnį ir atsisakydami prozelitizmo (siekimo patraukti kitus į savo konfesiją), galime kartu ekumeniškai melstis tomis formomis, kurios mūsų bendruomenėse priimtinos; viena iš jų gali būti šokio malda.

Šiuo metu kultūrinės ir krikščioniškos tradicijos Bažnyčioje yra susipynusios – daugeliu atveju šios patirtys praturtina – pavyzdžiui, ekumeninių ryšių vaisiai – Katalikų Bažnyčioje plintantis ikonų gerbimas, Dievo Žodžio svarbos akcentas, išėjimas evangelizuoti į gatves, šlovinimo malda giesmėmis. Šios ir kitos tradicijos pasiekia Katalikų Bažnyčią, nors nėra gimusios pas mus, tačiau Dievo ir visuotinės Bažnyčios žvilgsniu yra tinkamos ir nepeiktinos.

Šiame kontekste telpa ir žydiškų šokių, maldos šokiu ar šokio su vėliavomis (Evangelinių Bažnyčių žvilgsniu tai Kristaus viešpatavimo prieš tamsybių kunigaikštystes skelbimas – plg. Iš 17, 14-16) tradicijos. Šios maldingumo raiškos ypač branginamos mesijinių žydų bendruomenėse, taip pat daugelyje „krikšto Šventojoje Dvasioje“ (patirtinės Dievo artumo malonės) – charizminio atsinaujinimo – paliestų bendruomenių, tiek katalikų, tiek kitų krikščionių. Popiežius Pranciškus kalbėjo apie savo patirtį: „Klausiate mane apie charizmino atsinaujinimo judėjimą? Pasakysiu jums štai ką. Anksčiau, septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje, jiems neturėjau laiko. Kartą kalbėdamas apie juos pasakiau: „Šie žmonės sumaišė liturginį šventimą su samba pamokomis.“ Aš tikrai taip pasakiau. Dabar to gailiuosi. Pasimokiau. Taip pat tiesa, kad vedamas gerų lyderių šis judėjimas puikiai progresuoja. Dabar manau, kad šis judėjimas visumiškai duoda daug gero Bažnyčiai.“ (Šaltinis: Reginald Alva, The Spirituality of the Catholic Charismatic Renewal Movement. New Delhi: Christian World Imprints, 2014, 25. Aut. vert.)

Kiek teko susidurti, Lietuvoje šokiu meldžiamasi „Pakūtoje”, Gyvųjų Akmenų organizuojamose atsinaujinimo dienose, ir įvairiose krikščioniškose bendruomenėse, stovyklose, renginiuose.

Parapijų lygmeniu svarbu išmintis ir nuolankumas! Jėzus sakė: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina“ (Lk 17, 1–4).

Čia Jėzus kalba pirmiausia apie kitų pastūmėjimą į sunkią nuodėmę, tačiau šie Jėzaus žodžiai tinka ir mūsų temai. Kiekvienoje bendruomenėje būtina atsižvelgti, kad savo veiksmais kitų nepastūmėtume į pasipiktinimą.

Apaštalas Paulius taria: „Jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad tik nepapiktinčiau brolio“ (1 Kor 8, 1–13). Jei žinau, kad mano šokis Viešpačiui kitiems parapijoje sukels pasipiktinimą, jau geriau suklupsiu prieš Jį ar kitokiu įprastiniu būdu jį pagarbinsiu.

Evangelikų liuteronų bažnyčia. Abromaičio nuotr.

Tik, žinoma, galime susidurti su žmonėmis, kurie ir šiaip viskuo ir visada būna nepatenkinti. Už šių nuostatų dažnai slypi psichologinis ar dvasinis bagažas, rigidiški įsitikinimai, polinkis teisti kitus. Todėl svarbu suprasti, kad nebūtinai esame atsakingi už kitų žmonių jausmus – neigiamos reakcijos gali palydėti ir teisingus bei gerus, net šventus mūsų veiksmus. Tiek mūsų sovietizmo paliestoje visuomenėje, tiek ir Bažnyčioje, laisvas, iniciatyvus, linksmas žmogus kažkodėl kartais atrodo pavojingas. Darau prielaidą, jog toks yra sovietinis palikimas, kadangi Italijoje, Jungtinėse Valstijose ar Prancūzijoje su tokiomis nuostatomis neteko susidurti.

Ir vis dėlto, kalbant apie Lietuvos Bažnyčiai netradicinius elementus, dera padėti šauktukus (!). Kunigų ir vyskupų pareiga saugoti kaimenę: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo“ (1 Jn 4, 1). Katalikams tiesiog privalu vengti bet kokios rūšies sinkretizmo (skirtingų religijų elementų suliejimo), ezoterinių, okultinių, šamaniškų, pagoniškų, New Age praktikų, o šios neretai būna užmaskuotos už išoriškai maldingai atrodančių, sveikatingumą skatinančių ir tariamai katalikams tinkančių formų, tuo tarpu turinys ir praktikų kilmė esmingai nesuderinami su Kristaus mokymu, pavyzdžiui, jogos, rytietiškų meditacijų, energetinio gydymo ir pan.

Už šių ekspresijų slypi demoniškos įtakos. Šokis egzistuoja daugelyje religijų ir netradicinių (turinčių sektantiškų elementų) religinių judėjimų. Todėl katalikams yra priimtinà tik sąmoninga, valinga ir natūraliai tvarkinga maldos šokiu išraiška – visiškai kontroliuojama! Bet koks transas, ekstazė, pasidavimas kūną judinančioms jėgoms, energijoms krikščionims nepriimtina.

Apibendrinant norėtųsi pasakyti, kad Dievo išrinktosios tautos istorija, kurioje augo, mirė ir prisikėlė mūsų Išganytojas Jėzus Kristus – tikras Dievas ir tikras Žmogus – yra visų krikščionių, taip pat ir Katalikų Bažnyčios gyvoji Tradicija. Izraelitas meldžiasi Dievui visa siela ir visu kūnu! Tai jis daro ir šokiu.

Taip pat esame kviečiami Vakarų Bažnyčioje gerbti ir kitų kontinentų katalikiškas kultūrines bei religines išraiškas. Nėra būtina jas kopijuoti, bet privalu gerbti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Romos Šv. Kazimiero popiežiškojoje kolegijoje kartu gyvena kunigas iš Ganos (centrinės Afrikos sritis).

Teko ne kartą drauge melstis Mišiose. Kai prasideda giesmė, jis tuoj linguoja, juda ir įvairiais šokio judesiais meldžiasi. Jis sako, jam taip įprasta. Kartą pasidalijo, kad jam sunku suprasti, kaip mes, vakariečiai, galime giedoti Dievui, bet savo kūno judesiais neišreikšti garbinimo, o stovime kaip įbesti. Iš jų kultūros žvilgsnio išorine ramybe ir susikaupimu dvelkianti lotyniškoji liturgija atrodo tiesiog keista. Tačiau kartu – įvairovė papuošia ir praturtina.

Evgenios Levin nuotrauka

Tad apibendrinimas būtų toks:

  1. Turėtume atsižvelgti į Apaštalų Sosto direktyvas dėl šokio elementų šventųjų Mišių metu ir nekurti „liturginių šokių“, kadangi tokių Katalikų Bažnyčioje oficialiai ir nėra, tačiau paskirų tikinčiųjų ar grupių iš kitų kultūrų perimtus šokius esame kviečiami gerbti ir priimti.
  2. Žydiški šokiai yra integrali krikščioniškos Tradicijos dalis, todėl jais teisėtai galima šlovinti Viešpatį.
  3. Kitokios meldimosi šokiu išraiškos yra bibliškai ir istoriškai „legalios“. Jomis galima melstis, vengiant bet kokios rūšies sinkretizmo ar spiritualizmo sąsajų.
  4. Jei malda šokiu vyksta bažnyčioje ar šventoriuje, būtina gauti klebono leidimą ir atsižvelgti į vietos bendruomenės įsitikinimus.
  5. Kitose vietose tikintieji yra laisvi garbinti Dievą šokiu, kaip ir kada jiems norisi. Gal tik butuose po vidurnakčio gali kilti nepageidaujamų pasekmių, priklausomai nuo kaimynų kantrybės.

Pabaigai dalinuosi epizodu iš savo mobiliojo „archyvo“. Tai šventųjų Mišių atnašavimas Chemin Neuf bendruomenės festivalyje „Welcome to Paradise“ (2019) Prancūzijoje. Jį veda svečiai, atvykę iš Kongo.