Solistė V. Miškūnaitė apie operą „Žydė“: „Rachelė atskleidė naujų mano charakterio atspalvių“

„Su šiuo „Žydės“ pastatymu Lietuvos nacionalinė opera pasiekė muzikinį triumfą savo repertuare, ir pats pastatymas yra pasaulinio lygio produkcija, kuri būtų laukiama tiek Berlyno ar Vienos teatruose“, – teigė B. Schalleris („Das Opernglas“, 2004 m.). 

Operos libreto autorius – Eugèneʼas Scribeʼas, G. Krämeris pats sukūrė ir spektaklio scenografiją, kostiumų dailininkė – Isabel Ines Glathar. Nepaprastai džiugu, kad efemeriškas scenos meno kūrinys gyvuoja keičiantis kartoms, su nauja solistų sudėtimi įgaudamas unikalių prasmių. Spektaklis tampa LNOBT daugiaklodžiu artefaktu, kurio pažinimas atveria ir byloja jau beveik ištisą teatro istorijos dvidešimtmetį.

Pokalbis su žydaitės Rachelės vaidmenį sukūrusia soliste VIKTORIJA MIŠKŪNAITE.

Viktorija, Halévy opera „Žydė“ – kokia ji Tau? Ką šis kūrinys atskleidžia tiems, kurie nori jį perprasti? 

Turbūt kaip ir visiems Krämerio pastatymams, taip ir šiam reikia besąlygiškai paklusti muzikai, libretui ir režisūrai – visiems tolygiai ir tuo pat metu, tik tada išsipildo šio režisieriaus vizija. Jo nepavyks lengvai apeiti, apžaisti – turi būti ypač tyras bei švarus ir sugerti į save visa. Kaip mėgsta sakyti Günteris, solistai nėra svarbūs, muzika yra svarbi. Ne viską šioje operoje galima logiškai paaiškinti – tiek muzikiniame tekste, tiek režisūroje yra daug impulsyvumo, intuityvumo, dažnai tiesiog nėra laiko galvoti, ką ir kaip daryti, reikia veikti instinktyviai. 

Tai, žinoma, iššūkis atlikėjui, bet kartu ir adrenaliną keliantis nuotykis, reikalaujantis itin lanksčios kūno dinamikos, fizinės ištvermės ir labai gerai apgalvoto jėgų pasiskirstymo, nes visoje operoje yra net kelios stiprios emocinės kulminacijos. Nerekomenduočiau šitos operos atlikti pradedantiems solistams, nes balsui tenka gana solidus krūvis, o veikalas – dramaturgiškai provokatyvus. 

Krämerio pastatytoji „Žydė“ – vienas iš ypatingų LNOBT repertuaro kūrinių. Kokia yra režisieriaus koncepcija, jo autorinė interpretacija? 

Na, kaip ir minėjau, Krämeris nėra besvoris ir purus it bezė pyragaitis – jo matymas yra kur kas klampesnis, daugiasluoksnis, todėl, norėdamas jį pamėgti, turi visur ieškoti prasmių, ypač detalėse. Man iš dalies net patinka gana asketiški kostiumai, niūrios dekoracijos, blausus apšvietimas – tai sukuria nenusakomo paslaptingumo atmosferą viso spektaklio metu.

Apskritai Günteris yra vienas iš tų režisierių, kurie sugeba sugriebti žiūrovų dėmesį ir išlaikyti jį iki pat operos pabaigos. Nesuvokiu, kaip jam tai pavyksta. Ilgiausios scenos dinamiškos, žiūrimos kaip geriausiai sumanyto trilerio, pagardinto aštriais ir netikėtais, kartais net šokiruojančių sprendimų efektais, drauge su jais leidžiamasi į filosofinių monologų gelmes, rodos, kad veiksmas tarytum pakimba ore arba kvapą gniaužia lyg „Matricoje“ sustojęs laikas.

Išskirtinis šio režisieriaus braižas, sakyčiau, – nuolat lydinti vidinė įtampa ar netgi tam tikras nerimo sindromas: personažai jaučiasi tarsi įkalinti daugialypiame persekiojančių grėsmių tinkle, jie mirtiname pavojuje balansuoja tarp žmogiškų jausmų ir pareigos. Vidines dramas dar labiau išryškina nuosaiki scenografija, achromatinės spalvos, dėmesio neblaško papuošalai: jų arba visai nėra, arba vien tik tie, kurių reikia siužetui (jie – tarsi sudedamoji personažo dalis, pavyzdžiui, Eleazaras – juvelyras, todėl Rachelę puošia tėvo nukaldintas vėrinys, auskarai ir apyrankės).

2004-aisiais Krämeris pageidavo, netgi reikalavo, kad Rachelę įkūnytų būtent sopranas Joana Gedmintaitė, vėliau Rachelės vaidmenį sukūrė Sandra Janušaitė, dabar šis vaidmuo – Tavo. Pasidalink, kas ir kokia Rachelė Tau?

Taip, išties galiu paliudyti, kad Günteris – itin išrankus ir reiklus, su juo teko statyti „Don Carlos“. Tiesą sakant, galvoju, kad tai, ko gero, viena lemiamų priežasčių, kodėl jis patikėjo man Rachelę be išankstinės perklausos, – jau buvome dirbę kartu. Žinoma, man tai didelis įvertinimas, bet kartu ir atsakomybė, todėl ruošiausi šiam vaidmeniui nepaprastai kruopščiai ir gana ilgai. Esu dėkinga režisieriaus asistentei Jūratei Sodytei, turinčiai titanišką ištvermę ir kantrybę. Manau, ji savo reiklumu ir atida detalėms tikrai nenusileidžia pačiam Krämeriui. Tarp kitko, net šis spektaklio atnaujinimo procesas nevyko be režisieriaus pastabų – su juo buvo konsultuojamasi internetu, susirašinėjama laiškais, taigi spektaklis ir dabar buvo griežtai prižiūrimas jo kūrėjo. 

Kalbant konkrečiai apie Rachelę, mano pačios interpretacijos buvo nedaug – Günteris mėgsta preciziką ir besąlygišką jo labai konkrečių prašymų atlikimą. Vis dėlto pavyko išsiaiškinti keletą svarbių detalių ir gauti leidimą nuspalvinti savo heroję šiek tiek kitokiais atspalviais, taip užauginant dar vieną vaidmens charakterio rievę.

Kiek Rachelė asmeniškai artima, kiek iššūkis ir išbandymas įkūnijant scenoje?

Jau pripratau neteisti savo herojų. Priešingai, stengiuosi pateisinti, suprasti, kodėl jos tokios, kas lėmė vienokius ar kitokius būdo bruožus, pasirinkimus… Man įdomu gilintis į vidinius personažų pasaulius, kartu svajoti, liūdėti ir juoktis. Su Rachele susigyvenome palyginti nesudėtingai – aš pati augau religingoje šeimoje, kur buvo įprasta prieš vakarienę sukalbėti padėkos maldą, o šeimos galva laužydavo kalėdaitį, pradedant Kūčių vakarienę. 

Dievas ir įvairios religijos mane lydėjo visą vaikystę iki pat studijų metų – analitiškai gilinausi į Bibliją, taip pat ieškojau atsakymų į būties klausimus ir savęs pačios induizme. Galbūt todėl, įkūnijant Rachelę, nebuvo svetimas jos užslėptas smalsumas pažinti kitą ir kartu kurti gerai išauklėtos, paklusnios dukters įvaizdį, nes pati tokia buvau. Pasakyčiau, kad žydaitės Rachelės pasąmonės gelmėse slypi tikriausias uraganas, sužadinamas pirmosios meilės, į kurios sūkurį, pamiršus bet kokias taisykles ir visuomenės nuostatas, ji neria stačia galva. 

Man patiko kurti Rachelę. Ji – gyvybinga, emocionali, aistringa, pasiduodanti kunkuliuojančiam jaunystės gaivalui, tačiau, nepaisant visa to, Rachelė gerbia savo tėvą. Rachelės vidinę būseną suprantu ir traktuoju kaip žmonėms užkoduotą amžiną kartų konfliktą, kai paaugliško šėlsmo akivaizdoje formuojasi, bręsta asmenybė, tampama suaugusiu žmogumi. Kaktomuša susidūręs su gyvenimo tikrove, supranti, kad esama ir melo, ir išdavysčių, ir daug veidmainiškumo, kaip, deja, neretai ir dora, kuria dangstosi šventeivos hipokritai ar davatkos, o tikroji moralė veikiausiai yra tik siekiamas idealas. 

Dar vienas vaidmuo prancūzų kalba, dar vienas perliukas. Tiesą sakant, vienas įdomiausių vaidmenų. Rachelę ruošiau su nepaprastu užsidegimu ir įkvėpimu. Tiesa, vokalui ji nėra smagi, todėl gerai pagalvočiau prieš imdamasi ją dainuoti dar sykį. Nepaisant to, „Žydė“ man nepaprastai patiko. Ji tokia įvairi, guvi ir gyva!

Kalbėtis apie Halévy „Žydę“ dabar, žiaurios Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu, sudėtinga, bet kartu gyvenimo tikrovė sustiprina, pagilina meno realybės prasmę. Operoje „Žydė“ įvyksta dviejų tikėjimų, ištisų kultūrinių pasaulių – krikščionių katalikų ir žydų – akistata, priešpriešos virsmai tiek bendruomenėse, tiek kiekvieno individo asmeniniame pasaulėlyje. 

Viktorija, jau šiek tiek užsiminei, bet kiek paplėtok religijos, gyvenimo nuostatų, vertybinių įsitikinimų, šeimos tradicijų asmeninę reikšmę, taip pat visa to santykį su istoriniu pasauliu, kai žmogus pereina virsmo etapus, sąmoningumo kelią. Pasidalink savo patirtimis ir įžvalgomis. 

Kaip jau užsiminiau, mano vaikystė tekėjo religine linkme. Taip, pradžioje tai buvo padiktuota aplinkybių, močiutės, tėvų, tačiau ilgainiui Dievo ir savęs paieškos tik gilėjo, radosi vidinis poreikis bristi ir leistis į pažinimo vandenis. Būdama aštuonerių perskaičiau „Bhagavadgytą“, kiek vėliau pasinėriau į Biblijos raštus, Kristaus mokymą. Paauglystėje tikėjimas ir religija man išties buvo Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, neleido pasukti klystkeliais, išmokė daugybės dorybių: kantrybės, sąžiningumo, nuolankumo, suteikė atsparumo negandoms ir, dabar galiu sakyti, buvo man Šviesa ir Viltis gyvenimo sutemų periodais. 

Kiek vėliau, jau susilaukusi vaikų, pradėjau skaityti Koraną, gilintis į islamo kultūrą. Paradoksas, bet būtent Koranas padėjo man dar geriau suvokti krikščionybės radimosi priežastis, taip pat Bažnyčios skilimą, pirminį (to meto) Kristaus atmetimą, Marijos, kaip Dievo Motinos ir apskritai moters prototipo, svarbą. Bet taip, visos dvasinės patirtys turi vykti natūraliai, kilti iš vidinio smalsumo ir troškimo pažinti. Kurį laiką man buvo sunku gyventi toli gražu netobulame pasaulyje, ir buvo momentų, kai mano taip puoselėtos dorybės tapo netgi tam tikru kliuviniu karjeroje. 

Vertybiniai prioritetai tada atrodė kaip naivumas arba nepatyrimas, o aš, galima sakyti, nebuvau pasiruošusi susidurti su realybe ir tokio masto apsimetinėjimu, kai vertybės traktuojamos tik kaip neatsiejama romantizmo bei meno atributika: neva neįmanoma jas pasiekti ir jų paisyti, tačiau būtina jomis dengtis, kad žmogus jaustųsi esąs geresnis, nei iš tikrųjų yra. Neretai pagalvodavau, kad šis krikščioniškas „esu labai kaltas“ kodas tarsi įsirašė į žmogaus DNR, ir jis ėmė daryti nuodėmes teisindamasis, kad niekas nėra šventas. Tai tapo labiau priedanga nei nuoširdžia atgaila… 

Apie religiją ir dvasinius dalykus galėčiau kalbėti per naktis – turiu sukaupusi daug žinių, man ši tema itin įdomi – unikalus žmogaus ir kosmoso ryšys, kurio formulė užrašyta įvairiomis pasaulio kalbomis, perkelta į įvairių tautų ir kultūrų tekstus, savaip interpretuojama, įvairiai ir skirtingai aiškinama. Būtent šis Dievo įvairialypis vaizdavimas yra be galo įdomus reiškinys.

XXI amžiaus tikrovė – kosmopolitiško gyvenimo metas. Kaip niekada anksčiau intensyviai ir greitai susipina skirtingos tautos, kultūros, jau nekalbant apie kalbų, meno rūšių, atskirų individų, jų šeimų samplaiką. Kartu kinta ir papročiai, nuostatos, per amžius gyvavę įsitikinimai, tam reikia ypatingos tolerancijos kito pasauliui. Viktorija, kiek pati jautiesi kosmopolite? Kaip lengvai priimi kito pažiūras? Kaip jauti gebanti suderinti savo asmenybę, įsitikinimus ir būti tolerantiška aplinkai?

Sunku suformuluoti glaustą atsakymą. Šia tema taip pat turiu gana plačias filosofines pažiūras. Ilgainiui nustojau save sprausti į kokius nors rėmus ar įvardijimus, man sunku save apibūdinti. Esu itin empatiška – galiu įsijausti ir pateisinti kiekvieno žmogaus poelgius ir pasirinkimus, nes gebu įsigilinti į kito mąstyseną taip, kad pradedu matyti pasaulį jo akimis. Galiu suprasti (bet ne pateisinti!) net visokių keistuolių psichopatų „logiką“. (Juokiasi.) Tai, matyt, profesinis dalykas. 

Kita vertus, net suprasdama kito individo motyvus ir atsisakydama bet kokio smerkimo ar teisimo, vis dėlto esu tradicinių vertybių šalininkė. Galbūt man labiausiai tiktų apibūdinimas „nuosaiki konservatorė“. Griežtai skirstyti nustojau perskaičiusi Carlo Gustavo Jungo „Raudonąją knygą“ bei Svamio Venkatesanandos „Joga Vasištha“. Skaičiau abi vienu metu, ir man buvo nepaprastai įdomu vesti paralelę tarp Mokytojo padiktuoto teksto ir asmeninių, slaptų gyvenimo užrašų, sapnų ir vizijų, piešinių, nepublikuotų ir neviešintų net po jo mirties vien todėl, kad tai buvo tokios paradoksalios įžvalgos, kurios, paviršutiniškai įvertinus, galėjo nubraukti visus to žmogaus pasiekimus! Manau, kad šiuo metu žmonija pereina į kitą sąmoningumo lygmenį ir galbūt jai pagaliau pavyks įveikti Robino Hansono aprašytą didįjį filtrą.

Tavo kūrybinėje biografijoje Halévy „Žydė“ – kas? Kaip apibūdintum patirtis, susijusias su šioje operoje įgytomis savybėmis, pamokomis, teisėmis ir laisvėmis kurti?

Dar vienas vaidmuo prancūzų kalba, dar vienas perliukas. Tiesą sakant, vienas įdomiausių vaidmenų. Rachelę ruošiau su nepaprastu užsidegimu ir įkvėpimu. Tiesa, vokalui ji nėra smagi, todėl gerai pagalvočiau prieš imdamasi ją dainuoti dar sykį. Nepaisant to, „Žydė“ man nepaprastai patiko. Ji tokia įvairi, guvi ir gyva! Kaip ir kiekvienas naujas vaidmuo, taip ir Rachelė atskleidė naujų mano charakterio atspalvių.

Tarp kitko, būtent mokydamasi Rachelės partiją supratau, kad galiu gana greitai ruošti naujus vaidmenis (tai buvo jau trečias debiutinis pagrindinis vaidmuo per vieną ir tą patį sezoną!), galima sakyti, pasiekiau savo asmeninį produktyvumo rekordą. Taip pat, ko gero, pirmą kartą nuoširdžiai pajutau, kad per šiuos metus gerokai kilstelėjau profesionalumo kartelę, ir tai labai džiugina. Kai nebereikia sukti galvos dėl techninių dalykų, prasideda tikroji kūryba. Nepaprastai džiaugiuosi, kad pavyko tą meninę laisvę pasiekti. Vaidmens kūrimas kartu su režisieriumi yra vienas didžiausių scenos ir profesinių malonumų.

Noriu paantrinti Günteriui Krämeriui, kuris teigia, kad menas negali būti apolitiškas, antraip jis tampa beskonis ir frigidiškas tikrovės atžvilgiu. Mes negalime pateikti žiūrovui meno taip užpudruoto, kai nebematoma tikroji esmė – žinia. O kokia ji turi būti? – atvira, aiški, objektyvi. Šimtmečius menas tarnavo ne tik kaip pramoga, bet ir kaip subtilus valdžios kritikavimo būdas, tiesos atvėrimas, tam tikra vizualizacija. Galbūt menas yra savotiška juokdario-pramogų vadovo apraiška, tačiau, kaip žinome, juokdarys vienintelis turėjo privilegiją sakyti viską, ką galvoja, ir išvengti mirties bausmės. Todėl kultūra neturi būti patogi. Ji turi skleisti žinią, tapti šaukle, kelrode visoms kitoms valstybės sferoms. Tikiu, kad kultūra gali suvienyti pasaulį!