Sopranas I. B. Juozapaitytė: „Kai matome pasaulio sužvėrėjimą, būtina išsaugoti tyrą širdį“

Europoje „Mano puikioji ledi“ pasirodė 1960–1961 m. ir pelnė vis augantį pripažinimą. Pastatytas Londone miuziklas viršijo visus iki tol rodytus scenos meno kūrinių žiūrimumo rekordus. Visame pasaulyje miuziklą itin išgarsino 1964-aisiais sukurtas to paties pavadinimo kino filmas, režisuotas George‘o Cukoro; pagrindinius vaidmenis atliko Audrey Hepburn ir Rexas Harrisonas.

Kaip minėta, KVMT „Mano puikioji ledi“ kuriamas jau trečią kartą. Savo interpretaciją rugpjūčio 29 d. žiūrovams pristato režisierė Viktorija Streiča, kūrybinė trupė: muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, dirigentai Virgilijus Visockis bei Julius Geniušas, choreografas Dainius Bervingis, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, vaizdo projekcijų autorius Arvydas Strimaitis, chormeisterė ir dirigento asistentė Rasa Vaitkevičiūtė.

Sopranas IEVA BARBORA JUOZAPAITYTĖ kuria pagrindinį Elizos Dulitl vaidmenį. Kalbamės su ja apie miuziklą ir puikiąją ledi – kas ji tokia ir kaip ja tampama.

Ieva Barbora, KVMT miuziklas „Mano puikioji ledi“ turėjo pasirodyti dar kovo 27 d., tačiau dėl COVID-19 pasaulinės pandemijos, karantino, sustabdžiusio visą įprastą žmonijos gyvenimą, rodomas vasaros pabaigoje. Pasidalinkite, kaip visa tai išgyvenote ir vertinate šiandien.

Išties buvo labai įdomi patirtis sužinoti, kai, likus vos savaitei iki premjeros, viskas sustabdoma. Nežinia ir nerimas – tai jausmai, kurie lydėjo tuomet… Tačiau sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera… Šie tylos mėnesiai leido susigulėti muzikinei medžiagai ir man susigyventi su šiuo personažu. Turiu prisipažinti, kad toks pastatymas, kuriame dalyvaučiau nuo pat spektaklio pirmųjų žingsnių iki premjerinių spektaklio pasirodymų, yra antrasis mano gyvenime, tad šis laikas, praleistas su visa kūrybine komanda, buvo mano didžioji mokykla ne tik profesine, bet ir asmenybės brandos prasme.

KVMT miuziklą „Mano puikioji ledi“ publikai pristato jau trečią kartą. Koks Jūsų santykis su šiuo scenos meno kūriniu?

„Mano puikioji ledi“ ir KVMT – tai lyg laimės grandinė mano šeimai. Mano tėvelis, profesorius Vytautas Juozapaitis, prieš trisdešimt vienus metus debiutavo būtent šiame teatre Fredžio vaidmeniu, nuo kurio prasidėjo visi kiti žymiausi jo vaidmenys.

Mano mamytė Eglė Juozapaitienė prieš gerą dešimtmetį taip pat debiutavo šio teatro scenoje koncerte „Nuo baroko iki roko“ dainuodama Elizos dainelę… O dabar ir manęs laukia šis debiutas vos už kelių dienų. Tikiu, kad tai bus sėkmės ženklas ir man, tik šį kartą režisierės V. Streičos pastatyme, kurį, neabejoju, žiūrovai pamils iš pirmo žvilgsnio. Tikiu, kad spektaklis sulauks didžiulės sėkmės, nes ši miela režisierė leido pažinti ir skleistis Elizai, kurią mes visos turime savyje. Šis estetiškai švarus ir tuo pat metu gilus pastatymas tikrai turės savo ištikimų gerbėjų.

Moteris visų pirma – tai protas, grožis, išmintis ir gėris. Tai ugnis ir vanduo, moteryje telpa visas pasaulis. Deja, kartais kovojant už savo žodį šiek tiek primirštamas moteriškumas, kurio visuomet turime ir galime mokytis.

Eliza Dulitl – kokia ji Jums?

Eliza Dulitl – tai lyg kiekvienos moters vidinis virsmas. Pradžioje nemokyta, gan vaikiška mergina, leidžianti sau pažinti pasaulį be taisyklių, atvirai siekia savo svajonių. Tai stipri moteris, kuri, nepaisant kritiško ir ne visada draugiško pasaulio, sugeba iš paprastos gatvių gėlių pardavėjos virsti tikra ledi. Tai žavingas vaidmuo, kuriame galima pražysti visomis gražiausiomis pasaulio spalvomis.

Kokie buvo esminiai iššūkiai kuriant Elizą, įkūnijant tą puikiąją ledi?

Esminis iššūkis – tinkamai išsidėlioti tiek fizines, tiek emocines jėgas. Spektaklis gana ilgas, ir virsmas su kiekviena scena vis ryškesnis ir aiškesnis, tad reikia būti pasiruošus įveikti šiuos iššūkius su šypsena bei pasitikėjimu veide. Taip pat reikėtų prisiminti, kad tai yra miuziklas, o aš baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje klasikinį-operinį dainavimą profesoriaus Vladimiro Prudnikovo klasėje… Tačiau gal ne visi žino, kad prieš studijas akademijoje man teko garbės pažinti miuziklo teatro aktoriaus specialybę Vilniaus kolegijoje, kur mano pirmoji dainavimo dėstytoja buvo doc. Eglė Juozapaitienė. Taigi tikiuosi, kad tuomet įgyta miuziklinio dainavimo, scenos judesio ir šokio patirtis man padės įveikti visus iššūkius šiame spektaklyje.

Kas sufleruoja Jums virstant Eliza? Ar ieškojote buvusių pastatymų įrašų, minėtas G. Cukoro kino filmas ir puikioji ledi A. Hepburn, kiek Jums tai buvo pažįstama dar iki repeticijų?

Žinoma, juk tai toks populiarus miuziklas, o dar tas nuostabus filmas, kuriame Audrey Hepburn yra tikrų tikriausia Eliza Dulitl. Kiekvienas susitikimas su šia istorija lipdo mano pačios Elizą. Turiu pasidžiaugti ir dėl to, kad šiame pastatyme dalyvauja labai daug žmonių, kurie turėjo didžiulę patirtį anuose pastatymuose, tad jų patarimai veda mane tik į priekį stengiantis sukurti savitą ir kitokią – mano Elizą.

Didžiulės pagalbos sulaukiu iš savo tėvelių. Jau tradicija tapo mano siunčiami įrašai kas kartą, kai tik sugebu užfiksuoti savo vaidinimus ar dainavimus, per išmaniąsias technologijas galiu išklausyti jų nuomonę bei patarimus. Bet, žinoma, pagrindinė šio vaidmens įkvėpėja yra režisierė Viktorija Streiča, kuri, pati būdama puiki aktorė, kaip tas skulptorius pašalina visa, kas yra nereikalinga, ir padeda išgryninti vaidmenį, jį adaptuojant mano asmeninei patirčiai.

Įdomu, kaip vertinate miuziklo žanro gyvavimą Lietuvoje – stokojama ar pakankama galimybių patirti?

Manau, kasmet šis žanras Lietuvoje vis tobulėja ir įgauną tikrą spalvą, kaskart atsiranda vis daugiau galimybių, jaučiasi profesionalus darbas šioje srityje, o KMVT, jau užauginęs ne vieną kartą miuziklo gerbėjų, tapo šio žanro flagmanu ir duoda toną kitiems profesionalams.

Ieva Barbora, ar jaučiatės artima šiam žanrui? Ko norėtumėte, linkėtumėte sau ateityje atlikdama miuziklo kūrinius?

Man likimas lėmė prisiliesti prie visų sceninių-muzikinių žanrų: debiutavau Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje kaip operos solistė, ten pat vaidinau ne vienoje operetėje, Klaipėdos muzikiniame teatre dalyvavau ir šiuolaikinės operos pastatyme. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę išmėginti ir miuziklo žanrą, ir būtent čia, KVMT, turinčiame unikalias tradicijas ir keliančiame ypatingus profesinius reikalavimus, kuriuos stengiuosi įvykdyti iš visos širdies. Sau linkėčiau nepasiduoti ir visada tikėti savimi. Visuomet priimti naujoves ir žinoti, kad labai norint viską galima pasiekti.

„Mano puikiojoje ledi“ labai reikšmingas kalbos dalykas. Kaip vertinate lietuviškąjį libreto variantą, kiek ir kokių iššūkių jis meta Jūsų Elizai, Jums, kaip operos solistei?

Manau, kad šis variantas yra puikus, nes priartintas prie šių dienų aktualijų, o išmokti taisyklingai kalbėti tikrai buvo rimtas iššūkis, tačiau su visų statytojų pagalba įveikiamas.

Palietus kalbos dalyką, kaip regite lietuvių kalbą, pirmiausia kokia ji Jums, ją ir ja dainuojančiai, ja kalbančiai, kiek ir kokių pavojų, grėsmių, o gal kaip tik jos stiprybės ženklų pastebite?

Lietuvių kalba man gimtoji, o todėl – pati geriausia! Žinoma, manau, kad kitaip ir negali būti, tačiau ji turi savų pliusų ir minusų. Turiu galvoje kai kuriuos vokalinės technikos niuansus, kai, pavyzdžiui, italų kalba yra palankesnė tiems niuansams atskleisti. Tačiau, be jokios abejonės, dainuodamas gimtąja kalba gali atsiskleisti visomis įmanomomis jausminėmis spalvomis, o svarbiausia – žiūrovas kur kas artimiau priima spektaklį, dainuojamą būtent lietuviškai. Mane žavi taisyklinga kalba ir kiekvienos jų žavūs ypatumai: tarmės, patarmės, šnektos ir dialektai. Kiekviena kalba yra lyg raktas į pasaulį.

Sugrįžtant prie miuziklo – šiame kūrinyje esminė tema yra moters tapsmas laisva asmenybe. Jūsų įžvalga, pajauta, kiek Eliza yra pradžioje ir pabaigoje iš tiesų unikali?

Taip, Eliza – tai laisvos moters, vėliavnešės prototipas. Tai moteris, siekianti svajonių ir niekuomet nepamynusi vidinių įsitikinimų, o tai ir yra viena pagrindinių teisingos moters savybių.

Jums asmeniškai kas ir kokios yra asmenybės būtinosios savybės šiuolaikiniame pasaulyje? Kas steigia ir kaip įprasmina, byloja jos autentiką?

Šiomis dienomis, kai matome pasaulio sužvėrėjimą, būtina išsaugoti tyrą širdį. Kova už būvį yra šiandienos neišvengiamybė, tačiau nevalia lipti per kitų galvas, kenkti kitiems. Reikia atsiminti, kad blogu nieko nepasieksi, tyra, atvira širdis vienaip ar kitaip bus įvertinta.

Šiandien daug kalbama, įvairiai, plačiai mąstomas moterų laisvių raiškos dalykas. Kas Jums asmeniškai steigia moteriškumą?

Moteris visų pirma – tai protas, grožis, išmintis ir gėris. Tai ugnis ir vanduo, moteryje telpa visas pasaulis. Deja, kartais kovojant už savo žodį šiek tiek primirštamas moteriškumas, kurio visuomet turime ir galime mokytis.