Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Sopranas J. Gedmintaitė: „Scena – antras gyvenimas“

Operos solistė Joana Gedmintaitė. Tomo Kaunecko / LNOBT nuotrauka

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro koncertų ciklas „Avanscena“, kuriame operos solistai atlieka skirtingų operų, operečių arijas, skambant fortepijono akompanimentui, kol žiūrovų salė vis dar skendi tamsoje, teatras taip kviečia patirti meną. Su sopranu JOANA GEDMINTAITE kalbamės apie šiandieną, ypatingas patirtis, dabarties metą ir apskritai, norint pažinti ją – operos meno asmenybę.

Vaidmenys

Ciklo „Avanscena“ kontekste, kas, gerbiama Joana, Jums yra scena? Ką reiškia galimybė atskleisti kitą personažą dainuojant?

Turbūt kiekvienam dainininkui, operos solistui, aktoriui scena yra tarsi antras gyvenimas, kuriame patiri visai kitus dalykus negu tikrovėje. Vaidinant spektakliuose tenka ir numirti, ir įsimylėti ne kartą ir vis kitaip, taip pat būti piktai, valdingai, atskleisti savo tamsiąją pusę. Šios patirtys praturtina realųjį, asmeninį gyvenimą. Kitų specialybių atstovai neturi tokios galimybės išbandyti vis kitus gyvenimo scenarijus, o mes, scenos žmonės, turime labai įvairių emocinių ir jausminių patirčių, išplečiančių mūsų pasaulius. 

Ypač dabar, karantino laikotarpiu, kai net ir mane aplanko liūdnos mintys, kurios paprastai labai retos viešnios, akivaizdžiai pajunti, kaip trūksta buvimo scenoje, kaip reikia tos galimybės realizuoti ir išsikrauti emociškai scenoje. Iš tiesų labai norisi, kad kuo greičiau viskas grįžtų į įprastas vėžes. Nors veikiausiai tikrai nebegyvensime, kaip gyvenę anksčiau… Tačiau pandemijos patirtis leido dar labiau suvokti, koks reikalingas ir svarbus, be galo brangus buvimas scenoje, tai suteikia pilnatvę, išpildo svajones.

Nusakykite plačiau savo dainavimo talentą – galią balsu įkūnyti personažus, sukurtus kompozitoriaus ir teksto autoriaus.

Dainavimo talentas yra ta duotybė, kuri skiria mus, dainininkus, ir aktorius. Dainuodamas turi ne tik balsu visa perteikti, bet dar ir vaidinti. Žmogus turi būti labai universalus, vienu metu atlikti daug užduočių. Aktorius turi platesnę erdvę laike, o dainininkas yra apribotas muzikinio tempo, ritmo – muzikinės linijos laiko dimensijoje.

Mes atiduodame save, bet taip pat ir labai daug gauname. Todėl ypač svarbus ir be galo reikalingas atgalinis ryšys – jausti žiūrovų kvėpavimą, jų dėmesį ir tikrą buvimą kartu. Kaip sakoma, niekados neįbrisi į tą pačią upę, taip ir niekados nepadainuosi taip pat. Viskas priklauso nuo tavo nuotaikos būtent tą dieną, nuo tavo emocijų. Kiekvieną personažą galima išgyventi labai įvairiai. Vieną vakarą jį jauti ir supranti vienaip, kitą – kitaip. Netgi ir balsu, nors, atrodo, viskas užrašyta partitūroje, žodžiai – tie patys, bet vienąkart kažkurioje vietoje norisi išreikšti mintį kita emocine spalva, perteikti kitu muzikiniu atspalviu.   

Kai statomas naujas šiuolaikinių kompozitorių spektaklis, viena vertus, labai sudėtinga, nes kūrinys dar nėra gimęs, vyksta procesas, kita vertus, turima unikali galimybė susitikti gyvai su autoriumi. Klasika jau turi savų standartų, kurių daugiau ar mažiau, bet vis dėlto laikomasi, siekiama tų geriausių, visuotinai pripažintų atlikimo variantų, paisoma ilgaamžės tradicijos. Todėl labai sudėtinga pateikti ką nors naujo, savitą interpretaciją.  

Dainuoti operoje man yra tarsi lengviau, nes jau su pirmuoju žingsniu į sceną imi įsigyventi į vaidmenį ir jame gyveni iki paskutinio akordo, kol nusileidžia uždanga, žiūrovai palieka salę. Atliekant dainą ar vokalinį ciklą – kur kas sudėtingiau, nes viskas turi įvykti per trumpesnį laiką. O jeigu dainuoji keletą ir skirtingo žanro dainų ar įvairių operų arijas, turi labai greitai persiorientuoti ir susikoncentravęs kiekvieną jų perteikti kaip ištisą operą.

Iš tiesų po spektaklių, koncertų valandą–tris tarsi koks mazgelis užrištas, negali ir net nesinori nei valgyti, nei gerti, gyveni tomis emocijomis. Tačiau visada stengiesi kuo greičiau sugrįžti į tikrovę. Uždariusi teatro pastato duris palikti meno pasaulį ir savo vaidmenį ten, o pati leistis pas šeimą. 

Gerbiama Joana, kaip gimsta Jūsų personažai? Pasidalinkite, kurie iš dviejų dešimčių sukurtų vaidmenų yra Jums artimiausi, rodos, geriausiai pavykę, o kurie – tolimesni ir dar iki galo neatrakinti? 

Turbūt visados didžiausią įspūdį palieka pirmasis vaidmuo, aš dainavau Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Don Žuanas“ Doną Anną. Atrodo, kad visos svajonės, kurios regėjosi tokios tolimos, nepasiekiamos, staiga išsipildo. Ši opera ypatinga ir galimybe dirbti su jau amžiną atilsį dirigentu Jonu Aleksa. Tai išliks atmintyje visam gyvenimui. Tąkart patirta ir nusivylimo momentų, ir džiugaus atradimo ašarų. Būtent šis pastatymas yra mano operos atsiminimų padangės aukštumoje.

Tapatintis su kokiu vaidmeniu – sudėtinga, nes kiekvienas jų – labai skirtingas. Galbūt Giacomo Puccini „Bohemos“ Mimi artima man gamtos, grožio meile, tikėjimu. Nors ir labai sudėtingas buvo pastatymas, tačiau be galo myliu Fromentalio Halévy operą „Žydė“. Mano vaidinta Rachelė savo pasiaukojimu, dvasios tvirtybe atliepė mane. 

Pradėjęs mokytis naują operą visados pirmiausia imi gilintis į libretą, stengiesi išnagrinėti istorinius įvykius, nes labai sudėtinga pajusti personažą, jeigu nežinai jo priešistorės, jeigu nepažįsti jo charakterio. Naujojoje Gaetano Donizetti operoje „Anna Bolena“ teko gerokai padirbėti pačiai su savimi, tarsi įveikti prigimtinį charakterį ir tapti griežta, valdinga asmenybe. Ruošdamasi Annos Bolenos vaidmeniui, peržiūrėjau visus šios operos pastatymus, taip pat kino filmus, perskaičiau daugybę literatūros, nes tai yra istorinė asmenybė, kuri nevienareikšmiškai traktuojama skirtinguose spektakliuose. Norėjau atrasti savąją personažo interpretaciją, išjausti ir perteikti Anną Boleną, kokia ji yra būtent man.

Iš tiesų sudėtinga, nes šis vaidmuo tikrai kitokio tipo, negu esu aš, todėl teko pakovoti pačiai su savimi. Turi pažvelgti į save iš šono, pamatyti, kaip atrodai kitų akimis, nes žiūrovai turi patikėti, kad vaidindama esu personažas jo realybėje.

Balsas yra labai trapus instrumentas, ne smuikas, nepaimsi ir nepakeisi stygų. O juk net ir kiekvienas smuikas yra skirtingas, tad kalbėti apie kiekvieno žmogaus išskirtinumą, unikalumą – net ir nereikia.

Likimo patirtys kelyje į operą

Gerbiama Joana, prisiminkite savo vaikystę. Kas paveikė, suformavo Jūsų asmenybę? Turėjo likimo įtakos pasirinkti operos meną?

Nuo pat mažens lydėjo noras dainuoti. Galbūt tai lėmė, kad mano mama dainavo lopšines, įvairias liaudies dainas. Sesuo taip pat turi labai gražų balsą. Taigi augau dainavimo apsuptyje. Tačiau turbūt nulėmė tai, kad, nepamenu, kelerių metų būdama, per televiziją atsitiktinai išgirdau Vincenzo Bellini operoje „Norma“ dainuojant Ireną Milkevičiūtę. Tas visiškai kitoks dainavimas man paliko neišblėstantį įspūdį. I. Milkevičiūtės Norma mane tiesiog pakerėjo. Atsimenu, kad dainavimas man atėmė žadą ir aš tiesiog sustingusi stebėjau tą stebuklą televizoriaus ekrane. Gal būtent tai mane ir pastūmėjo?.. 

Anksčiau muzikos mokytojai ateidavo į mokyklas ir rinkdavosi mokinius, kviesdavo juos būtent į muzikos mokyklą. Taigi daugelis bendraklasių ėjo į perklausą, o paskui ir lankė muzikos mokyklą. Aš taip pat norėjau eiti į perklausą, bet tėvai pasakė, kad negalės manęs leisti į muzikos mokyklą. Kaip dažnai būna, vaikai prieštarauja ir elgiasi priešingai, negu jiems pasakyta, tad nuėjau į perklausą, ir mane priėmė į muzikos mokyklą. Įstojusi nežinojau, ką pasirinkti, klasės draugė ėjo į akordeono specialybę, ir aš pasirinkau akordeoną, nors visiškai neįsivaizdavau, ką ir kaip reikės mokytis… Bijodama tėvų reakcijos, kad jų nepaklausiau, visą mėnesį lankiau paslapčia. 

Akordeonas – labai gražus instrumentas, sunkus (juokiasi)… Melo kojos trumpos, kaip visada būna, tiesa išaiškėjo. Ačiū Dievui ir ačiū mano tėveliams, kad jie visados sakydavo: ką pradėjai, turi pabaigti. Todėl muzikos mokyklą ir toliau lankiau. Veikiausiai muzika jau buvo užkoduota manyje, o kai pamačiau Normą dainuojant I. Milkevičiūtę, tai tapo mano svajone, kuri vedė į Stasio Šimkaus konservatoriją. Į ją įstojau irgi praktiškai be didelio pasiruošimo, po to į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o galiausiai gyvenimas atvedė į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą.  

Prisiminkite mokymosi patirtis Stasio Šimkaus konservatorijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Stasio Šimkaus konservatorijoje įstojau mokytis pas Rūtą Kociūtę-Agafonovienę, su ja ir baigiau mokyklą. Buvau antroji jos mokinė, tad ir jai buvo savotiška pradžia. Manyta, kad aš – mecosopranas, tačiau mokytoja suabejojo. Kai apsilankiau pas gydytoją, ši pasakė, kad mano balso diapazonas platus, tačiau aš tikrai – ne mecosopranas. Taigi pusmetį pabuvusi mecosopranu perėjau į sopranus.

St. Šimkaus konservatorijos pedagogai davė labai daug. Neišvardysiu visų, bet kiekvieną, net ir tuos, kurie man nedėstė, prisimenu labai šiltai. Konservatorija buvo tarsi antri namai. Iki mokymosi joje nebuvau kur nors išvažiavusi, todėl, atvykus į Klaipėdą, ji man prilygo Paryžiui ar kitam užsienio šalies miestui.  

Per ketverius mokymosi konservatorijoje metus ne kartą teko vykti į Vilnių, dalyvauti renginiuose, seminaruose, tačiau Vilnius neišgąsdino taip, kaip Klaipėda pirmąkart… Vilniaus įspūdį susidariau per stojamuosius egzaminus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Buvau pripratusi prie drėgno, vėjuoto, vėsesnio oro Klaipėdoje, o tuo metu buvo patys karščiai, ir man atrodė, kad Vilniuje oro nėra. Buvo taip karšta ir taip sunku dainuoti, galvojau, kad tikrai neįstosiu. Po egzamino sutiktas profesorius Vladimiras Prudnikovas, pas kurį prieš stojamuosius konsultavausi, pasakė: „Su tokiu diapazonu, tokiu balsu, o per egzaminą išėjai papypsėjus. Kur dingo balsas?“

Tuo metu man atrodė, kad nuo to karščio visa sutinau, ir toks stresas – taip baisu buvo, kad net balsą praradau (juokiasi).  

Vis dėlto įstojau, atėjusi rugsėjo mėnesį taip pat gerokai nustebau, nes prie visų įstojusiųjų pavardžių buvo parašyta, pas kurį pedagogą jie studijuos, o prie mano pavardės – tik brūkšnelis. Būsiu studentė pati sau, mokysiuosi savarankiškai? – svarsčiau. Prof. V. Prudnikovas paaiškino: „Mes nenorėjome bet kam atiduoti, bandyk eiti pas Ireną Milkevičiūtę, jeigu ji tave priims, būsi jos studentė.“

Taip tarsi gavau antrą šansą, ir dargi – pas I. Milkevičiūtę. Susitikimas su ja išliko visam laikui. Taip nedrąsiai, su širdimi kulnyse įėjau… Kai matai žmogų per televiziją, jis atrodo vienaip – su makiažu, su visais gražiais papuošimais… Tiesa, ir per stojamuosius ją mačiau, bet tada mintys buvo visai kitur, nelabai ką ir matai… Taigi nuėjusi tada, rugsėjį, išvydau labai paprastą žmogų, tokį žemišką, tikrą, tiesiog žmogišką. Iš tikrųjų sutikau be galo šiltą būtybę. Tačiau net paklausti, ar mane priims studijuoti, buvo nelengva. 

Iš pradžių ji atsiprašė sakydama, kad yra labai užimta, tuo metu jos žvaigždė žibėjo ryškiausiai, daug gastroliavo, o su manimi reikėjo nemažai padirbėti, todėl ji, nenorėdama, kad mano studijos nukentėtų, atsisakė. Tačiau ilgai ir atkakliai prašant – priėmė. Tokiu būdu patekau pas I. Milkevičiūtę, pas ją baigiau visas šešerių metų studijas – bakalaurą ir magistrantūrą. Išties labai džiaugiuosi, kad studijavau būtent pas I. Milkevičiūtę. Tarsi svajonė išsipildė. 

Gerbiama Joana, ką reiškia mokytis dainavimo meno? 

Balsas yra labai trapus instrumentas, ne smuikas, nepaimsi ir nepakeisi stygų. O juk net ir kiekvienas smuikas yra skirtingas, tad kalbėti apie kiekvieno žmogaus išskirtinumą, unikalumą – net ir nereikia. Viskas: talentas, charakterio ypatybės, žinios, sueina į vieną. Būna, kad žmogus visą gyvenimą dainuoja vieno balso tipu, o galiausiai paaiškėja, kad tai visiškai ne jo balso tipas, tiesiog jį klaidingai mokė. Todėl sakyčiau, kad pedagogo profesija yra pati sudėtingiausia, ypač vokalo pedagogo. Tarsi turi įlįsti į žmogaus vidų, kad viską sudėliotum į reikiamas vietas. Bet pats to nepadarysi, turi atrasti būdą, kaip perteikti mokiniui technikos subtilybes, turi įduoti jam savojo instrumento valdymo reikmenų rinkinį ir išmokyti naudotis. Todėl tikrai labai džiaugiuosi, kad patekau pas profesorę Ireną Milkevičiūtę.

Tačiau operos solistas mokosi visą gyvenimą. Atrodo, kad jau kaip ir viską žinai, išmanai vokalo meną, moki dainuoti, bet vis susiduri su naujais dalykais, atrandi daugybę ypatybių ir suvoki, kad vis dėlto labai daug ko nežinai. Tikrai nėra taip, kad baigei studijas, įgijai diplomą, ir viskas, esi profesionalas, kuriam nebereikia mokytis. Iš tikrųjų nuolat atrandi, ką dar turi tobulinti. Kas kartą dirbi su savimi, klausai pats savęs, ieškai profesionalo, kuris paklausytų tavo dainavimo ir padirbėtų kartu. 

Yra toks posakis, kad kai tau reikalinga pagalba, ji atsiranda. Labai džiaugiuosi sutikta operos soliste Romute Tomuliauskaite, su kuria iki šiol bendraujame. Ji nuolat rūpinasi mano balsu, ypač dabar, karantino metu, kai negalime kartu dirbti, ji vis teiraujasi ir duoda patarimų siekdama, kad viską daryčiau teisingai, galėčiau ilgai dainuoti, mano balsas išliktų jaunas ir skambėtų.  

Kalbėdama apie vaidmens kūrimą, repetavimą, sakyčiau, kad muzikinis pasiruošimas yra pats svarbiausias. Privalai viską išmokti labai tiksliai, be jokių klaidų, nes nėra nieko blogiau, negu taisyti, mokytis iš naujo. Todėl nuo pirmo žodžio ir natos siekiu preciziškai laikytis ritminio, muzikinio tikslumo.

Patirtys scenoje

Nusakykite, kas yra repeticija. Kaip ji vyksta ir išsipildo?

Tikrai labai daug įvyksta procesų, kol spektaklis išvysta rampų šviesą. Pirmiausia pradedi skaityti libretą – kas, apie ką, aiškiniesi, ką ir kaip norėjo kompozitorius perteikti. Išsiverti libretą, nes kiekvienas žodis yra labai reikšmingas, turi savo emociją ir muzikinę išraišką. Tai – pati pradžia, pasiruošti darbui. O jau tada prasideda juodas darbas – sėdi prie pianino, mokaisi kiekvieną natą. Išmokęs dirbi su pianistu, sieki, kad viskas būtų tikslu, ritmiška, harmoninga. Žinoma, daug lengviau, kai opera yra melodinga.

Pavyzdžiui, rugsėjį LNOBT numatyta Richardo Strausso operos „Rožių kavalierius“ premjera. Atsivertus pirmą kartą klavyrą, norėjosi apsiverkti. Esu dainavusi R. Strausso dainas, bet ne operą. Taip, yra melodija, harmonija, bet šioje operoje nėra tokių žymių arijų, daugiau vyksta ištisinis monologas. Todėl tikrai reikalingas labai stiprus pianistas, gerai pasiruošęs, nes jis turi žinoti ne tik savo grojamą muziką, bet ir solisto personažo muzikinę liniją, kad gebėtų padėti. Darbas vyksta savaičių savaitėmis, žingsnelis po žingsnelio, kol išmokstame muzikinę medžiagą, tada imame repetuoti su dirigentu, kuris suveda ansamblius, duetus.

Galiausiai prasideda režisūrinės repeticijos, kai jau viskas išmokta, sudėliota galvoje. Tada gali laisvai judėti, turi įsisavinti geografiją – žinoti, kada ir kodėl eisi į dešinę ar į kairę, darysi taip ir ne kitaip. Tai režisieriaus darbas – dainininkui išdėstyti personažo geografiją, įsiliejančią į bendrą operos vyksmą, kuris turi būti darnus, harmoningas ir vientisas, išpildantis būtent šio režisieriaus statomo kūrinio idėją. Dažniausiai pastatymas trunka apie mėnesį. O iki spektaklio režisūros dirbame ne vieną ir ne du mėnesius. Nors kartais nutinka ir kitaip. Pavyzdžiui, yra tekę Giuseppe Verdi „Traviatoje“ Violetos vaidmenį išmokti per dvi savaites. Tačiau, kaip pastebėjau, greitas darbas išlieka neilgam. Greitai išmokusi taip pat greitai ir pamiršau. Tai patyriau, kai 2020 m. rudenį, statant naująją „Traviatą“, pasijutau tarsi ir nebūčiau kūrusi šio vaidmens, labai daug kas tiesiog išsitrynė iš atminties.

Kalbėdama apie vaidmens kūrimą, repetavimą, sakyčiau, kad muzikinis pasiruošimas yra pats svarbiausias. Privalai viską išmokti labai tiksliai, be jokių klaidų, nes nėra nieko blogiau, negu taisyti, mokytis iš naujo. Todėl nuo pirmo žodžio ir natos siekiu preciziškai laikytis ritminio, muzikinio tikslumo.   

Gerbiama Joana, kaip vertinate operų sušiuolaikinimą?

Tikrai būna labai gerų pastatymų, kai talentingas režisierius sugeba istorinius laikus perkelti į dabartį. Bet man asmeniškai istoriją norisi matyti tokią, kokia ji buvo kuriamuoju laiku. Aš gal konservatyvi, bet man priimtiniau laikytis kompozitoriaus idėjos ir pastatymuose perteikti būtent tai, ką jis norėjo pasakyti ir parodyti žmonėms, todėl mieliau atlieku vaidmenį taip, kaip jis yra sukurtas, išgyvendama to meto tikrovę. Perkeliant istoriją pasitaiko, kad nesutampa tekstu išsakomos mintys ir veiksmas scenoje. Perkėlimas kūrinio istorijos, interpretacija yra didelis iššūkis režisieriui, nes sugadinti galima labai greitai.   

Pasidalinkite asmeniškai patirtais iššūkiais operos scenoje.

Ach… Didžiausi iššūkiai, sakyčiau, patirti F. Halévy „Žydėje“. Šiame pastatyme scenos grindys yra grotuotos ir nelygios, pasvirusios į orkestro ložę. Praktiškai kiekvienas spektaklis kėlė įtampą. Scenoje stovi kėdės, padėtos lėkštės su macais, peilis. Ne kartą teko pačiai gaudyti kėdes ir lėkštes, kad neįkristų būtent į orkestro ložę pas muzikantus. Žiūrovui, manau, tai yra kvapą gniaužiantis reginys, kai matai skriejant scenovaizdžio elementus, tačiau atlikėjams širdis į kulnis nukrinta matant, kaip skrenda kėdė, o tu vaidindamas ir dainuodamas turi pagauti… 

Ši opera pasižymėjo ekstremalumu. Kartą pati nukentėjau: spektaklio metu scenoje prietema, o, kadangi opera labai emocinga ir vaidybine, ir muzikine prasme, užvaldžius emocijoms, nepastebėjau stovinčios kėdės ir susižalojau raumenį. Kraujo nebuvo, bet mėlynė – didžiulė. Taip pat ir gastrolėse Lenkijoje su „Žyde“ patyriau traumą. Visados prieš spektaklį apžiūriu sceną, pabūnu joje iki vaidinimo, bet tąkart nepavyko, ir nepamačiau, kad scenoje šalia šoninės sienos likęs plyšys. Per spektaklį, kaip įpratusi vaidinti LNOBT scenoje, bėgu prie sienos ir jaučiu, kaip mano viena koja prasmenga plyšyje, kita užsikabina batelio kulniuku, o kairiu petimi iš inercijos taip trinktelėjau sieną, kad net aplinkiniai girdėjo, kaip suskambėjo… Man žiežirbos iš akių pažiro, skausmas – nerealus, galvoju: aš dar gyva, ar negyva?

O tuo metu jau turiu dainuoti meilės duetą . Akyse temsta… Kažkaip susiėmiau, atsisukau į sceną ir sudainavau. Batelio kulniukas sulūžo, petį žiauriai skaudėjo, bet adrenalinas daro savo, spektaklio vyksme pamiršau apie visa tai. Tik per pertrauką pajutau, kad smūgis tikrai buvo, ir stiprus. Gerai, kad į gastroles kartu vyksta medicinos personalas, bemat apšaldė man petį, ir pabaigiau spektaklį. Tačiau, pasirodo, trauma paliko pasekmių mano stubure – pasislinko slankstelis. Apie tai sužinojau vėliau.  

Wolfgango Amadeus Mozarto „Užburtojoje fleitoje“ sukurta Nakties karalienė balsui irgi buvo iššūkis. Turėdama platų diapazoną, turbūt, kaip ir kiekvienas sopranas, noriu atskleisti savo balso galimybes ir pademonstruoti aukštas natas. Be to, Nakties karalienė yra blogasis personažas, ji visiškai priešinga mano prigimčiai. Norėjau išbandyti save, ar sugebėsiu ją sukurti ir išgyventi. Šį vaidmenį laikau iššūkiu, kurį mečiau pati sau, siekdama įrodyti, kad galiu įveikti ir išpildyti. Todėl vaidmenį, nors jis ir gan nedidelis, bet turintis labai sudėtingas arijas, pavadinčiau tikriausiu iššūkiu ir vienu svajonių vaidmeniu.  

Palietus Nakties karalienę W. A. Mozarto „Užburtojoje fleitoje“, klaustina apie „bohemiečių“ trupę, kurios įkūrėja ir vadovė Dalia Ibelhauptaitė režisavo šią operą. Su „bohemiečiais“ Jūs nuo Ruggero Leoncavallo „Pajacų“, sukurtų 2003 m., kur įkūnijote Nedą. Gerbiama Joana, kaip vertinate „bohemiečių“ trupę ir „Vilnius City Operą“?

Išties labai geros patirtys ir smagus laikotarpis. Taip, su Dalia Ibelhauptaite susitikome anksčiau, negu susikūrė „bohemiečiai“, būtent R. Leoncavallo „Pajacuose“. Dalyvaudama perklausoje mažai tikėjau, kad pasirinks būtent mane. Tai man buvo tarsi laimingas atsitiktinumas. Nedos vaidmuo tikrai nelengvas, kaip man atrodė tada, dar ne visai mano balsui. Tąkart labai patiko dirbti su režisiere Dalia Ibelhauptaite ir maestro Gintaru Rinkevičiumi. Pažintis paliko ryškų pėdsaką, labai vertinau galimybę dirbti su jau gan pripažintais menininkais.

Po to sekė „bohemiečiai“, pirmoji jau viso jauno kolektyvo opera. Dainininkai, dar, galima sakyti, niekam nežinomi, tačiau vienijami jaunatviško entuziazmo, tikrai visi degėme noru dainuoti, kurti. O sąlygų Vilniaus kongresų rūmuose niekada neturėjome tokių, kokios yra LNOBT. Tačiau mūsų tai nestabdė, gal net priešingai – įkvėpė dar labiau. Dabar, kai mintimis sugrįžtu į kūrybines patirtis su „bohemiečiais“, tikrai užplūsta šilti ir gražūs prisiminimai.

Ta pati „Užburtoji fleita“, kiek ten aukso daug buvo (juokiasi)… Veidai, nuo blizgučių nuvargę. Paskui juokiamės, kad kovojome su Juozu Statkevičiumi, sakiau: „Viskas! Aš tų blizgučių nesidėsiu – Papagena nebebūsiu!“, nes labai subraižo veidą. Jis rado išeitį – auksinę bronzą, ir ja buvome išdažyti. O pradžioje nubarstydavo blizgučiais, kurie taip sunkiai nusivalo… Nepaisant to, šiandien prisimenant vien pačios geriausios emocijos. Labai džiaugiuosi šiomis patirtimis ir apskritai, kad šalia LNOBT atsirado niša būtent jaunajai kartai.  

Jūsų manymu, kaip grimas, kostiumai scenografija veikia, keičia vaidmenų kūrybą? 

Žinoma, labai keičia. Kartais, atrodo, vaidmenį kuri vienaip, o aprengia kostiumą, ir staiga viskas pasirodo visai kitaip. Pavyzdžiui, „Traviata“, kurios pastatyme nedalyvavau, o per dvi savaites buvau įtraukta į jau sukurtą spektaklį. Buvo labai sudėtinga dainuoti, vaidinti. Atrodo, nuogą į dilgėles išleido… O naujasis pastatymas, kurio publika dar taip ir neišvydo, kurio pavyko tik generalinę repeticiją surengti ir tai be orkestro, be choro, be mimanso artistų, vien tik su fortepijono akompanimentu, – visiškai kitoks. Rūbai yra būtent to laikotarpio, prabangios, puošnios suknelės, ištaigingų rūmų dekoracijos, ir jausmas, kuriamas aplinkos, įkvepia, imi visai kitaip dainuoti, vaidinti.

Pirmame veiksme Violeta turi du skirtingus kostiumus, tad vienu metu tenka netgi dvi sukneles vieną ant kitos apsivilkti. Gan juokinga savijauta… O dar aukštakulniai bateliai… Nėra paprasta. Repetuodama dėvėjau medicininę kaukę, kuri dainuojant, kai įkvepi oro, lenda į burną, todėl nuolat turi ją išsitraukti. Generalinei repeticijai gavau skydelį, išeinu į sceną, pradedu dainuoti ir staiga matau vien tiktai savo lūpas, nes, pasirodo, skydelis atspindi nuo šviesos mano veidą. Suvokiu, kad nematau dirigento, nematau savo partnerio, tuo metu vilkiu dvigubą suknelę, aviu aukštakulnius ir turiu dainuodama ariją šokti… Jaučiu, kad galiu neišlaikyti pusiausvyros ir nukristi… Laimė, taip nenutiko. 

Būna įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, su „bohemiečiais“ per Giacomo Puccini „Bohemos“ pastatymą, ačiū Dievui, kad gavome kostiumus anksčiau – generalinės repeticijos metu suplyšo Asmik Grigorian suknelės sijonas. Jai reikėjo labai greitai bėgti laiptukais, o sijonas – siauras siauras… Tame pastatyme visi turėjome būti labai grakštūs, todėl vaidinome vilkėdami rūbus su korsetais. Juokdavomės: „Na įkvepiame ir nebekvėpuojame“… Taip, visko pasitaiko, ypač kol dar nesusigyventa, o paskui įpranti ir netgi atrodo, kad kitaip ir būti negali. Tačiau bet kuriuo atveju labai daug kas priklauso nuo kostiumų, grimo, šukuosenos, pačios scenografijos. 

Kartais, kaip man pačiai nutiko per televiziją išgirdus Normą dainuojant I. Milkevičiūtę, tai gali pakeisti – nulemti – gyvenimą, padovanoti svajonę ir įkvėpti jos siekti. Todėl kas kartą mes, operos solistai ar dainininkai, aktoriai, jaučiame didelę atsakomybę skleisti gėrį, dovanoti jį žmonių sieloms.

Geroji tėkmė

Gerbiama Joana, esate jau pelniusi, ko gero, visus Lietuvos operos meno apdovanojimus: 2002 m. Metų operos viltis; 2004 m. už aptartą Rachelės vaidmenį F. Halévy operoje „Žydė“ išrinkta Metų operos solistė; 2010 m. už Siuzanos vaidmenį W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“; „Operos švyturių“ apdovanojimuose – Metų operos solistės vardas; 2014 m. Metų operos solistė; 2015 m. Auksinis scenos kryžius už Rozinos vaidmenį Gioachino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir Violetos – Giuseppe Verdi operoje „Traviata“. Pelnyta daugiau įvertinimo ženklų dalyvaujant tarptautiniuose konkursuose. Jūsų patyrimu, apdovanojimai įkvepia, skatina ar įpareigoja daugiau?

Visados yra malonu sulaukti įvertinimo, išgirsti pagyrimą turbūt ne tik mūsų profesijos atstovams, bet ir kiekvienam žmogui. Kai stengiesi, dirbi, atiduodi save ir tave pastebi, įvertina, tarsi gauni patvirtinimą, kad esi savame kelyje ir eini teisinga linkme. Tai kartu ir įpareigoja, su kiekvienu apdovanojimu kartelė kyla vis aukščiau – suvoki: neturi teisės mažiau dirbti, kažką prasčiau atlikti; jauti tikėjimą ir pasitikėjimą tavimi, tad ir toliau stengsiesi, mylėdamas savo profesiją. Tai yra paskata dar labiau stengtis ir siekti, kad žiūrovas iš spektaklio ar koncerto išeitų emociškai pakylėtas.

Kartais, kaip man pačiai nutiko per televiziją išgirdus Normą dainuojant I. Milkevičiūtę, tai gali pakeisti – nulemti – gyvenimą, padovanoti svajonę ir įkvėpti jos siekti. Todėl kas kartą mes, operos solistai ar dainininkai, aktoriai, jaučiame didelę atsakomybę skleisti gėrį, dovanoti jį žmonių sieloms. Iš tiesų didžiausias apdovanojimas šiuolaikiniame pasaulyje, kai yra įvairių technologijų, būdų susisiekti, po spektaklio grįžti ir sulaukti iš nepažįstamo žmogaus padėkos, taip gyvai patirti, kad jis tą vakarą pamiršo savo rūpesčius ir patyrė džiaugsmą.      

Gerbiama Joana, esate operos solistė, sukūrusi šeimą, turinti dvi dukras. Vis dar įprasta, kad karjera operos mene ir šeima, ypač moteriai, yra labiau neįmanoma. Žinoma, yra ir kitokių pavyzdžių, vienas jų esate Jūs. Pasidalinkite savo patirtimi, įžvalgomis apie šeimos ir karjeros operos scenoje dermę.

Manau, tai yra tikrai suderinama, tiesiog turi labai to norėti, ir, žinoma, antra pusė turi norėti, kad šalia esantis žmogus dainuotų. Būtent tokia yra mano patirtis. Džiaugiuosi turėdama mylintį, palaikantį vyrą, kuris padeda kiek tik galėdamas. Abi dukros muzikalios. Vyresnioji aštuonerius metus lankė Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, tačiau pasirinko kitą kelią. Dabar studijuoja užsienyje, gyvena jau savarankiškai, tačiau grįžusi visados mielai groja pianinu mėgstamus kūrinius.

Jaunėlė – antraklasė, lanko Balio Dvariono menų mokyklą, mokosi groti fleita. Išties esu labai laiminga ir džiaugiuosi, kad turiu šeimą. Ypač dabar, karantino laiku, kuris toks sudėtingas, tiesiog neįsivaizduoju, ką daryčiau, kaip jausčiausi būdama viena tarp keturių sienų. Teatre repetuoti galima labai ribotai, spektakliai nevyksta, koncertų nėra… Tikrai būtų daug sunkiau negu dabar, kai esu su savo šeima. Būdama žmona, mama ir turėdama mylimą darbą, esu apdovanota gyvenimo pilnatve. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pokalbio pabaigoje Jūsų linkėjimas operos menui, kai ir vėl meno, kultūros pasaulis skambės aukštosiomis gyvenimo natomis.

Išties dar tokioje situacijoje turbūt negyventa, vykdavo karai, bet tada žmonės emigruodavo į kitas šalis ir skleisdavo kultūros, meno gėrį; o dabar visas pasaulis išgyvena šį sunkų laiką. Ypač kultūrai dabar be galo sudėtinga ne tik Lietuvoje, bet apskritai visose šalyse. Linkiu visiems stiprybės ir kantrybės – reikia išlaukti. Tikiu, kad visa tai pasibaigs ir mes sugrįšime, gal truputėlį kitaip, daugiau saugodami vieni kitus.

Tačiau juk sunkius laikus išgyveno mūsų proseneliai, seneliai, ir kultūra išliko, ji negali žūti, nes be kultūros, be švietimo, meno nėra tautos. Kultūra yra mūsų šaknys. Turime tuo tikėti, būti stiprūs, kantrūs ir viltingi. Tik viltis, norai ir svajonės veda į priekį. Žmogaus, meno, kūrybos meilė įkvepia ir stiprina. Niekas negali pakeisti tiesioginio gyvo žmogiško kontakto, todėl tikrai tikiu, kad, net ir turėdami ir atradę įvairias bendravimo platformas, sugrįšime ir vėl dainuosime, vaidinsime regėdami publiką, susitiksime teatruose, koncertų salėse ir būsime kartu. Gyvenimas tekės gerąja tėkme.   

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu