Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Sopranas L. Dambrauskaitė: „Svarbu nebijoti rizikuoti ir stumti save į priekį“

Operos solistė Lina Dambrauskaitė. Teodoro Biliūno / „BNS Foto“ nuotrauka

„Daug ką lemia sėkmė – tai tarsi loterija. Kai kurie žmonės praranda tikėjimą, nes loterijoje pasiseka ne visiems, o puikių dainininkų pasaulyje labai daug“, – sako operos solistė LINA DAMBRAUSKAITĖ, kovo 27 d. atsiėmusi pirmąjį savo gyvenime Auksinį scenos kryžių.

Interviu su sėkmės lydima dainininke, kažkada svarsčiusia tapti kriminalistikos psichologe. 

Muzikų vaikų kelias dažnai būna numatytas iš anksto. Vieniems tai atrodo natūralu, jie sutinka rinktis panašią į tėvų gyvenimo kryptį, o kiti protestuoja. Kokia Tavo patirtis renkantis profesinį kelią? 

Aš buvau tas antrasis variantas – priešinausi. Tėvai manęs niekada labai nespaudė nei eiti į muzikos mokyklą, nei šiaip turėti ką nors bendra su muzika. Žinoma, mūsų namai visuomet skambėdavo: mano sesuo taip pat labai muzikali, ji grodavo fortepijonu, mudvi kartu dainuodavome, rengdavome nedidelius šeimyninius koncertus.

Neseniai peržiūrėjome senus šeimos archyvus, kuriuose užfiksuoti mūsų koncertėliai. Tada dar nelankiau choro, man tebuvo penkeri metukai, o sesė jau lankė Balio Dvariono muzikos mokyklą, tad išmokusi dainelių mokydavo ir mane. Dainuodavome dviem balsais, sakyčiau, net visai neblogai. Beje, dainuodavome prancūziškai, vokiškai, angliškai – ir vėliau dainavimas padėjo gana lengvai draugauti su kalbomis, net tokiomis egzotiškomis kaip airių ar norvegų. 

Į muzikos mokyklą tėveliai mane nuvedė sulaukusią penkerių, bet jau tada buvau patyrusi muzikos klausytoja. Vaikiški prisiminimai apie Operos ir baleto teatro spektaklius išliko ryškūs, labai mėgau baletą, na, o Filharmonijos koncertai… Buvau tikra nenuorama, tad gerai prisimenu, kaip sunku buvo išsėdėti koncertuose, į kuriuos mane dažnai vesdavosi nuo pat kūdikystės. Šeimoje sklando istorija, kaip per vieną koncertą „įjungiau sirenas“ pačioje gražiausioje ir subtiliausioje Wolfgango Amadeus’ėjaus Mozarto koncerto pianissimo vietoje.

Gal tokiu būdu jau tada norėjai pranešti apie save kaip apie būsimą operos solistę? 

Gal ir taip (šypsosi). Buvau labai aktyvus, gal net pernelyg neramus vaikas, koncertai mane erzindavo. Paaugus charakteris suminkštėjo. 

Operos solistė Lina Dambrauskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Esu girdėjusi, kad scenoje, ypač siekiant operos solisto karjeros, šiokio tokio akiplėšiškumo, drąsos greta kitų savybių labai reikia. Ar tai tiesa? 

Sakyčiau, tikro akiplėšiškumo reikia labai nedaug. Kartais pasiilgstu tos savo vaikiškos drąsos, ypač kai būna baisu, nedrąsu, kai kyla klausimų. Pamenu, kažkada net mama yra paklaususi, kur dingo tas mano vaikiškas akiplėšiškumas. Matyt, išliko maža jo sėklytė, bet laikui bėgant apaugo kitomis charakterio savybėmis, tapau daug minkštesnė, švelnesnė.

Buvau labai drąsi, impulsyvi, mėgstanti ir nebijanti rizikuoti. Tai buvo beribė drąsa negalvojant nei apie pasekmes, nei apie kitus žmones, kaip juos gali paveikti mano poelgiai. Žvelgdama į save vaikystėje, suprantu, kad kartais labai svarbu nebijoti rizikuoti ir pastumti save į priekį. Žinoma, to negalima tapatinti su lipimu per galvas – niekada netoleravau tokio būdo siekti karjeros ir pati sau neleidau taip elgtis.

Man atrodo, kad toks dainininko portretas – aršus, arogantiškas, dėl visko konkuruojantis, lipantis kitiems per galvas – yra pasenęs. Tokia nenorėčiau būti, o retkarčiais susidurdama su tokiais kolegomis stengiuosi išlikti neutrali. 

Tikėjimą sėkme ne kartą buvau praradusi. Bet turbūt tai yra kelio dalis – negali žinoti, kaip bus. Čia turbūt vadovavausi taisykle: belsk, kol atsidarys kokios nors durys.

Drąsą galima užauginti iš Tavo minėtų sėklyčių. Svarbu, kad greta būtų išmintingų mokytojų. Ko svarbiausia nepamiršti ne tik mokantis amato, bet ir norint užtikrintai eiti savo keliu? Juk jau subrendęs ir iš lizdo išstumtas žmogus ne visada geba savimi toliau pasirūpinti.

Visi pripažįstame šeimos ir mokyklos vaidmenį ugdant žmogaus vertybes. Aš mokiausi gana netradicinėje, katalikiškoje mokykloje – Jėzuitų gimnazijoje. Ir nors negaliu pasakyti, kad ją baigus tapau religinga, bet mokykloje daug dėmesio buvo skiriama vertybių ugdymui, ir už tai esu labai dėkinga.

Manau, būtent ten suvokiau gyvenimo prioritetus: šeima ir meilė visada buvo svarbiausi. Tai esminės vertybės, kurias tiek šeima, tiek mokykla gali įdiegti jaunam žmogui. Ir reikia tikėtis, kad, atėjus tinkamam laikui, išspirtas iš lizdo ir patekęs į tikrąjį profesinį gyvenimą, tu galbūt suklupsi, susitrenksi sparniuką, pamesi keletą plunksnų, bet, palaikomas meilės ir tikėjimo tavo jėgomis, sugebėsi atsitiesti, susitvarkyti ir skristi toliau.

Tai ir yra įdomu: žmogui svarbu drąsiai žvelgti į gyvenimą, turėti apčiuopiamų vadybos žinių ir gebėjimų, bet ne mažiau svarbu ugdytis žmogiškumą, dvasingumą, kad gebėtų bendrauti, būti toje terpėje. Ne tik narsiai skintis kelią pirmyn, bet ir gebėti susikalbėti, išgirsti svarbius dalykus. Ar Tavo kelyje pasitaikė, kad balansuojant tarp drąsos ir gebėjimo kalbėtis pavyko atverti reikiamas duris?

Iš prigimties esu labai empatiška, ir kartais sunku nuo to atsiriboti. Artimieji sako, kad jautrumas – ir geriausia, ir blogiausia mano savybė. Tai suteikia mano gyvenimui labai daug spalvų, išgyvenu ne tik savo, bet ir kitų potyrius bei emocijas. Bet jeigu jau skauda, tai skauda stipriai. Kita vertus, lengvai randu bendrą kalbą su įvairiausiais žmonėmis, gana greitai širdis pajaučia, kokie jie, ką išgyvena. O dėl gebėjimo ir mokymosi bendrauti, manau, kad kiekvienos profesijos atstovams be galo svarbu turėti psichologijos žinių. Džiaugiuosi, kad po tokių metų, kokius išgyvenome, žmonės daugiau kalba apie psichinę sveikatą, koks turėtų būti sveikas suaugęs žmogus ir kad kartais negerai jaustis yra normalu. 

Tai, ką matome feisbuke, instagrame, paprastai yra patys įspūdingiausi, gražiausi mūsų aplinkinių kasdienybės momentai. Žmonės rodo, kokie jie laimingi, kiek daug spėja nuveikti ir pasiekti. Mažai kas dalijasi sunkių dienų momentais ar kalba apie nepasisekusią perklausą, koncertą, spektaklį. Visuomenėje vyrauja nuostata, kad visada turime būti motyvuoti ir sparčiai siekti tikslų. Na, o jei nesi toks, tai tau kažkas negerai. 

Smagu matyti, kad per karantiną ir po jo muzikantai pradėjo daugiau kalbėti apie psichinę sveikatą. Tikrai nedaugelio kelias į svajonę tiesus ir be kliūčių. Man ir kitiems muzikantams aktuali motyvacijos stygiaus problema: kaip save paskatinti dirbti, tobulėti, kai negalima koncertuoti. Tada tiesiog kuri, dainuoji dėl savęs ir dėl pačios muzikos, bet negali tuo pasidalyti, negauni emocinio atsako, kurį gautum iš gyvo pasirodymo. Tai stipriai kerta per psichiką, ypač tiems, kurie pripratę prie bendravimo scenoje, energijos mainų, – tai labai didelė kasdienybės netektis. 

Kalbi, kad jautrumas yra ir dovana, ir prakeiksmas. Tai nepaprastai svarbu Tavo srityje – kuriant vaidmenis scenoje, patiriant muzikinius išgyvenimus. Profesijos požiūriu tai tikriausiai taip pat yra ir dovana, ir prakeiksmas, nes, viena vertus, gali kurti fantastiškus personažus, gali juos atskleisti, empatija padeda įsikūnyti į personažus, kita vertus, tai lieka tavyje. Kiek personažų Tavyje apsigyveno, kaip stipriai juos įsileidi ir kiek tam prireikia jėgų? Tai juk ir turtinanti, ir sekinanti patirtis.

Taip, tai tarsi įsileisti į save kitą žmogų. Labai keistas potyris: kurį laiką tavyje apsigyvena kitas žmogus, turintis savo istoriją, patyręs visai kitokių dalykų. Svarbu suprasti, kad tas personažas niekada visiškai ir neišeis iš tavęs. Tam tikra jo dalis visada lieka. Todėl po gero spektaklio ar suvaidinus paskutinį kartą kurį laiką apninka depresyvi nuotaika. Tas laikas skirtas susigyventi su savimi, atsisveikinti su personažu. Taip, tai skamba kiek šizofreniškai (juokiasi).

Operos solistė Lina Dambrauskaitė – Barbarina operoje „Figaro vedybos“. Martyno Aleksos nuotrauka
Operos solistė Lina Dambrauskaitė – Sofi operoje „Rožės kavalierius“. Martyno Aleksos nuotrauka
Operos solistė Lina Dambrauskaitė – Sofi operoje „Rožės kavalierius“. Martyno Aleksos nuotrauka

Primena kino juostą „Skilimas“ (Split) apie asmenybės sutrikimą: viename žmoguje egzistuoja daug nepaprastai skirtingų asmenybių.

Taip (šypsosi). Žinoma, tai nėra taip dramatiška, vis tiek kasdienybėje tu esi tu. Prie personažo kūrimo labai daug kas prisideda: muzika, režisūra, kostiumai, grimas ir pan. Tiems visiems komponentams suėjus į visumą, iš kažkokios kertelės išnyra visa asmenybė, ir tuo metu ji yra tikra. 

Mokydamasi Londone, lankiau įdomias meistriškumo pamokas, vedamas scenos menų psichologės. Dainininkams ir aktoriams ji padeda įveikti scenos baimę, spręsti personažų kūrimo problemas, padeda ir pernelyg neįsijausti į personažą, sugrįžti į kasdienybę. Ji siūlė save kaip dainininką atriboti nuo savęs kasdienybėje. Pamenu, ji kalbėjo taip, lyg tai būtų labai paprasta. Suprantu jos logiką, teoriškai tai skamba nuostabiai, nes leidžia sveikai reaguoti į kritiką, greitai ir sklandžiai po spektaklio grįžti į kasdienybę. Bet man nepavyksta atskirti šių pasaulių, atriboti tos dalies nuo savęs, manyje viskas susipynę. Gal tai ir gerai, ir blogai.

Turbūt reikia ilgai dirbti su savimi. Kartais tokia dviejų pasaulių sampyna leidžia įtaigiai atskleisti personažo charakterį, bet kartu nuo to gali kentėti asmeninis gyvenimas. Kadaise esi sakiusi, kad sieki atriboti darbą nuo asmeninio gyvenimo, o pandemijos iššūkiai padėjo tai dar geriau suvokti. Šeima ir draugai lieka, o scena, profesija yra nestabilus dalykas. Kiek tai svarbu šiandien?

Norisi siekti pusiausvyros, nes mano gyvenime arba viskas labai greitai juda pirmyn profesine prasme, arba mėgaujuosi ramybe su šeima. Lietuvoje pusiausvyrą lengviau sekasi išlaikyti. Kurį laiką per pandemiją, kai galiojo griežti kelionių ribojimai, buvo be galo sunku žinoti, kad negalėsiu savaitgalį grįžti namo, nes privalėsiu karantinuotis. Pandemija visam laikui pakeitė ir požiūrį į keliones. Dabar visada darbus renkuosi taip, kad būtų galima grįžti namo, pas saviškius. 

Negalėjimas rinktis ir jausmas, kad esi įkalintas, – pats baisiausias dalykas. 

Visgi skintis kelią iš namų į pasaulį, kai tik pradėjai kurti savo karjerą, Tau puikiai sekėsi. Iš Lietuvos išvykai į Londono karališkąją akademiją, vėliau atsidūrei Šveicarijoje, Ciuricho operos teatre. Tai buvo aiškūs, logiški sprendimai, o juk ne kiekvienas ryžtasi žengti pirmus žingsnius, dvejoja, renkasi paprastesnį kelią. Kas Tave skatino, kas palaikė, kaip nepraradai tikėjimo, kad pavyks?

Tikėjimą sėkme ne kartą buvau praradusi. Bet turbūt tai yra kelio dalis – negali žinoti, kaip bus. Čia turbūt vadovavausi taisykle: belsk, kol atsidarys kokios nors durys. Tiek Londonas, tiek Ciurichas buvo didžiulė sėkmė, puikiai suprantu, kad ne kiekvienam taip pasiseka. Į Londoną kelius pirmiausia tiesiau mintyse, visada žinojau, kad noriu ten mokytis. O Ciuricho teatras pats mane susirado ir pakvietė į operos studiją. Tuo metu buvau Londone, iš Ciuricho atvykęs atrankos direktorius išgirdo mane vienoje dainavimo pamokoje ir pakvietė į perklausą.

Tiesiog atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu metu. Deja, tokia ir yra didelė mūsų darbo dalis: daug ką lemia sėkmė. Tai tarsi loterija. Kai kurie žmonės praranda tikėjimą, nes loterijoje pasiseka ne visiems, o puikių dainininkų pasaulyje labai daug. Svarbu nepamiršti ir žmogiško ryšio: ar su tavimi lengva dirbti, ar esi draugiškas, kolegiškas, mandagus. Teko girdėti istoriją apie perklausą, vykusią viename žymiame teatre: priimant žmogų buvo atsiklausta net valytojos, kuri tuo metu dirbo, kas su ja pasisveikino, o kas – ne.

Regis, geri duomenys, noras, tvirtas užnugaris turėtų gana aiškiai rodyti, kad galiausiai sugausi sėkmę. Bet jeigu nuolat nebandai ir nebeldi į duris, sėkmė nebūtinai tave aplankys.

Taip. Viena yra turėti užnugarį, bet visai kita – būti motyvuotam, daug ir sunkiai dirbti, neleisti sau netobulėti kaip asmenybei, dainininkui ir aktoriui.

O kas Lietuvoje Tau padėjo labiausiai, kas buvo tos tvirtos kolonos, į kurias rėmeisi?

Profesorė Sigutė Stonytė beveik septynerius metus mane lipdė kaip dainininkę nuo pačių pagrindų. Na, o sceninio tobulėjimo atskaitos tašku tapo darbas su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Tai buvo vienas iš pirmųjų mano spektaklių, ir teko labai sunki užduotis – Claude’o Debussy operoje „Pelėjas ir Melisanda“ vaidinau berniuką Injolį, sudėtingo charakterio paauglį.

Nesu nei berniukiškos figūros, nei mano laikysena tokia, nei eisena, todėl viską teko keisti. Jautėsi įtampa rankose, kojose, turėjau perteikti nelaimingo, skriausto vaiko būseną. Per ašaras ir darbą įvyko lūžis – supratau, ko reikia, kad tai, ką noriu papasakoti, pasiektų žiūrovą. Toks kraštutinis vaidmuo iškart išmokė labai daugelio dalykų. Iki šiol Injolis – vienas įsimintiniausių vaidintų veikėjų. Jis tikrai nepanašus į lengvabūdiškus, šmaikščius, koketiškus personažus, kokie dažniausiai tenka mano balso tipo sopranams. Jie daug paprastesni ir lengvai perprantami: visi pozityvūs, linksmi personažai tarsi užkoduoti mano balse.

O Injolis, taip pat vėliau kurtas Semelės vaidmuo Georgo Friedricho Händelio operoje „Semelė“ nėra herojai ir galbūt nėra tokie patrauklūs žiūrovams. Tai labiau tamsūs personažai, viduje jaučiantys didelį konfliktą. Tai man ir yra įdomiausia – pasinerti į personažo vidų, muzika perteikti jo gyvenimą scenoje. Esu minėjusi ankstesniuose interviu, kad gyvenime neketinau rinktis dainavimo, norėjau stoti į psichologiją – ir ne šiaip sau, o į kriminalinę.

Taigi tokie vaidmenys yra tarsi dovana – gali jungti abi profesijas ir mėgautis sudėtingų charakterių analize.

Taip, dažnai juos nagrinėju, svarstau, kas jiems atsitiko, kodėl jie tokie, kokie buvo anksčiau ir pan. Vienas paskutinių tokios psichologinės analizės pavyzdžių – Boriso Godunovo duktė Ksenija Modesto Musorgskio operoje, kurią Ciuricho operos teatre režisavo Barrie Kosky. 

O kaip kiti vaidmenys, vis dar gyvenantys Tavyje? Ką jie veikia? 

Prisimenu savo Barbariną, tebepuoselėju svajonę suvaidinti Siuzaną toje pačioje W. A. Mozarto operoje „Figaro vedybos“. Buvau pakviesta dainuoti Siuzaną, bet negalėjau atvykti į Lietuvą dėl Ciuriche statomo spektaklio, teko svajonę atidėti. Bet Siuzana gyva, tai man labai įdomus personažas.

Džiaugiuosi ir įdomia darbo su XX a. opera patirtimi: Londone dainavau Leošo Janáčeko operoje „Laputės gudruolės nuotykiai“. Tai unikali muzikos kalba, visiškai kitoks kūno judėjimas, instinktyvios reakcijos. Tai sena čekų pasaka, pateikta aktualiame kontekste, su feministiniu prieskoniu. Pagrindinė veikėja Laputė, drąsi ir stipri, spektaklyje demonstruoja kitokį nei klasikinėse operose požiūrį į moterišką personažą.

Tiesą sakant, ir Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ Sofi išgyvena tikrą transformaciją, charakterio brandą – nuo gležnos, švelnios mergaitės iki stiprios, už save ir savo meilę kovojančios asmenybės: ji nesusitaiko su keliu, kuriuo yra kreipiama eiti, o ryžtasi gyventi savo gyvenimą ir mylėti tą žmogų, kurį nori.

Operos solistė Lina Dambrauskaitė – Tais operoje „Aleksandro puota“. Martyno Aleksos nuotrauka
Operos solistė Lina Dambrauskaitė. Teodoro Biliūno / „BNS Foto“ nuotrauka

Dabar esi Lietuvoje, mūsų teatro užkulisius, darbo kultūrą matai iš arti ir gali palyginti su tuo, ką teko patirti Londone ir Ciuriche. Taip pat šiuose miestuose regėjai klausytojus. Kokių įžvelgi skirtumų? 

Atsakingai galiu teigti, kad esame tikrai labai stiprūs. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre matau aukščiausio lygio muzikantus ir dainininkus, dirigentus, režisierius, kurie stato nuostabius spektaklius. Smagu, kad teatre praktikuojami tarptautiniai projektai – tai neabejotinai suteikia kūrybinį postūmį visam teatro organizmui ir kiekvienam jo dalyviui. Pavyzdžiui, darbas su Damiano Michieletto buvo vienas iš labiausiai įkvepiančių mano karjeros laikotarpių.

O dėl operos kultūros Lietuvoje tai man nuoširdžiai norėtųsi, kad daugiau jaunų žmonių nepabijotų ateiti į teatrą ir pasidomėtų opera. Linkiu būti smalsesniems. Londone labai reklamuojamos paskutinės minutės akcijos jaunimui – jauni žmonės gali įsigyti bilietą vos už dešimt svarų, sėdėti gerose vietose Karališkojo operos teatro salėje ir mėgautis spektakliu. Tačiau ten įdėta labai daug laiko, pastangų, ko gero, ir nemažai lėšų, kad jaunimas būtų kviečiamas į operos teatrą. 

Kaip jauti šią akimirką, ar norėtum įleisti šaknis Lietuvoje? Teko skaityti, kad svajoji tapti laisva kūrėja, dirbti įvairiose šalyse, bendradarbiauti su įvairiais teatrais. Šiuo metu, kai kelionių planai kartais būna migloti, gal pamąstai apie darbą Lietuvoje?

Pastaruoju metu sekasi norus paversti tikrove. Štai dabar buvo keli pastatymai Lietuvoje, laukia išvykos į Ciurichą, kur dainuosiu Johanno Sebastiano Bacho ir G. F. Händelio kūrinius, kitąmet – nauji darbai Lietuvoje, paskui vėl skrisiu į Ciurichą. Atsinaujinus perklausoms, manau, atsiras dar daugiau kelionių. Kol kas sekasi išlaikyti pusiausvyrą ir jaučiuosi laiminga.

Vis dėlto jausmo, kuris apima savo namuose, niekur neįmanoma atkartoti. Gal ir kitur pavyktų gerai jaustis, gal pavyktų namus susikurti ir kitoje šalyje, bet dalis manęs vis tiek visada liks čia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien