Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 29

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Spektaklį Holokausto tema kuriantis S. Loznica: mums reikia modelio, kuris pažadintų mąstymą

Režisierius Sergejus Loznica. Gretos Skaraitienės / „BNS Foto“ nuotrauka

Jaunimo teatras ir jo vadovas Audronis Liuga rugpjūčio 29-ąją surengė spaudos konferenciją, kurioje pristatė garsaus ukrainiečių kino režisieriaus Sergejaus Loznicos pirmąjį darbą teatre pagal amerikiečių kilmės prancūzų rašytojo Jonathano Littello romaną „The Kindly Ones“ („Eumenidės“). Į lietuvių kalbą leidyklos „Alma littera“ verčiamame romane nagrinėjamos Holokausto ir atminties temos, kurios yra ir S. Loznicos tyrimų objektas.

Spektaklio premjera numatoma šių metų gruodžio 9-ąją.

Pakviestam kurti Valstybiniame jaunimo teatre S. Loznicai sumanymas statyti spektaklį pagal šį romaną gimė maždaug prieš metus – režisierius yra asmeniškai pažįstamas su J. Littellu.

Nors rašytojo J. Littello pavardė Lietuvoje nėra plačiai žinoma, jį išgarsino pasauliniu bestseleriu tapęs romanas „Eumenidės“ (Les Bienveillantes, 2006 m.), pelnęs Gonkūrų premiją ir Prancūzijos akademijos pagrindinį apdovanojimą. Knyga parašyta kaip SS karininko pasakojimas ir apima laikotarpį nuo „Barbarosos“ plano pradžios 1941-aisiais, kai pagrindinis veikėjas atsiduria Vakarų Ukrainoje ir dalyvauja kuriant Holokausto mašiną, iki nacistinės Vokietijos žlugimo 1945-ųjų gegužę. Knyga išversta į 20 kalbų. Kritikai J. Littello romaną įvardija kaip absoliučiai istoriškai tikslų, o dienraštis „The Times“ jį pavadino „didžiu literatūriniu reiškiniu, kurį skaitytojai ir tyrinėtojai analizuos dešimtmečius“, negana to – įtraukė knygą tarp penkių reikšmingiausių meninių kūrinių apie Antrąjį pasaulinį karą.

J. Littellas yra ir vienas ryškiausių Europos intelektualų, rašantis apie Rusijos totalitarinio režimo karo nusikaltimus Čečėnijoje, Sirijoje, Ukrainoje.

„Tai, kad pasirinkau būtent šį kūrinį, manau, jokia staigmena – su Jonathanu Littellu susipažinome gana seniai. Mudviejų tyrimų lauke – tos pačios problemos, su kuriomis susiduria visuomenės kritinėse situacijose. Aš su dideliu susidomėjimu skaitau jo publikacijas, o Jonathanas seka tai, ką darau aš, – kalbėjo režisierius S. Loznica. – Kitą savaitę mudu susitiksime Venecijoje, kur vyks mano naujo filmo „Kyjivo procesas“ premjera. Jis, beje, taip pat šiuo metu kuria savo filmą.“

S. Loznica jau dešimtmetį tyrinėja Holokausto Ukrainoje temą, konkrečiai – įvykius Babij Jare. Apie žudynes Babij Jaro dauboje, kur 1941 m. rugsėjo 29–30 d. buvo sušaudytas 33 771 žydų tautybės gyventojas, pasakoja S. Loznicos filmas „Babij Jaras. Kontekstas“ (Babi Yar. Context, 2021 m.). Šiuo metu režisierius stato ir vaidybinį šiai temai skirtą filmą.

Rež. Sergejaus Loznicos filmo „Babij Jaras. Kontekstas“ („Babiy Yar. Kontekst“, 2021 m., Nyderlandai, Ukraina) kadras

Prisiminė I. Veisaitės žodžius apie artėjančios negandos nuojautą

„Prisimenu susitikimą 2020-ųjų lapkritį su bičiule Irena Veisaite ir jos ištartus žodžius – ji sakė, kad jaučia ore artinantis tai, ką yra patyrusi praėjusio šimtmečio ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje–penktojo pradžioje. Ji kalbėjo apie nuojautą, kad artėja kažkokia beprotybė. Tam, kad bent suvoktume, kokiuose įvykiuose dalyvaujame ir kokios jėgos mus veikia, ne pro šalį apžvelgti tai, kas jau patirta. Kad turėtume modelį, kuris pažadintų mąstymą.

Štai taip aš žvelgiu į savo kūrybą – kaip modelį, kuris skatina mąstyti, kokiuose įvykiuose dalyvavo mūsų seneliai, tėvai ir kokiuose dalyvaujame mes. Iš Jonathano romano paėmiau man svarbią vieną liniją, patraukdamas į šalį herojaus asmeninius santykius su motina, tėvu, seserimi, jo meilės reikalus. Palikau tik tuos įvykius, kuriuose jis dalyvauja kaip liudininkas, stebėtojas ir reflektuojantis žmogus.

Littello romanas įtraukia herojaus pokalbiais su įvairaus rango Vokietijos nacių struktūrų atstovais. Taip pat diskusijomis su mokslininkais ir asmenimis, kurių profesijos lydi karinius veiksmus, pavyzdžiui, gydytojais. Taip pat diskusijomis su herojaus alter ego, kuris paimamas į nelaisvę Staliningrade ir kuris atstovauja kitam totalitariniam režimui. Visa tai mums padeda įsisąmoninti tuos tragiškus, katastrofiškus procesus, tuo metu vykusius buvusioje Sovietų Sąjungoje“, – apie tai, kaip pasitelkė J. Littello romaną savo spektakliui, pasakojo S. Loznica. Jis pabrėžė, kad savo idėjai bando sukurti neutralią meninę terpę.

Dalindamasis mintimis apie dabar vykstantį karą Ukrainoje ir jį sąlygojusius procesus, S. Loznica sakė, kad dabar vykstantis karas yra Antrojo pasaulinio karo tęsinys. Karo, kuris šioje teritorijoje, deja, nebuvo nuodugniai išanalizuotas ir įsisąmonintas. Įvykus Niurnbergo procesui ir pasmerkus Trečiojo reicho režimą, tarp teisėjų buvo ir Sovietų Sąjunga, ne ką mažesnis totalitarinis režimas.

„Dėl politinių aplinkybių ir Stalino sugebėjimų visi karo pradžios aspektai ir sovietų nusikaltimai nebuvo įvertinti. Bet tai nereiškia, kad jų nebuvo, ir tai nereiškia, kad jų nebus padaryta ateityje. Šis totalitarinis režimas tebegyvuoja, išplito užgrobtose teritorijose, tarp jų – ir Rytų Europos valstybėse. Išskyrus permainas 1991-aisiais, šio režimo esmė liko nepakitusi, jis reiškiasi pastaruosius 18 metų, pradedant pirmojo sukilimo Ukrainoje užgniaužimu. Nors iš tiesų tai prasidėjo gerokai anksčiau, dar Čečėnijos karo metu. Be kita ko, nepamenu, kad būtų kilusi kokia didesnė diskusija šiuo klausimu, bet karo nusikaltimai, įvykdyti Čečėnijos karo metu, yra ne ką mažesni už tuos, kuriuos dabar matome Ukrainoje“, – kalbėjo S. Loznica.

S. Loznica: daugumos žmonių sąmonė yra reaktyvi

Režisieriaus manymu, nenuostabu, kad tokie dalykai vyksta dabar, – nes istorijos šaknys ilgos, tai, kad kažkas buvo sustingę, dar nereiškia, kad neatgis ateityje.

„Ir problema čia – kad daugumos žmonių sąmonė yra reaktyvi, o ne aktyvi. Reaktyvi sąmonė reaguoja į erzinančius signalus iš išorės, o aktyvi sąmonė veikia savaime. Ir tam, kad veiktum savarankiškai, būtina jėga ir suvokimas, kad veikti privalu. Problema, su kuria susidūrėme, – ji visada egzistavo, ji snaudė, mes tiesiog negaudavome signalų, – svarstė S. Loznica. – Gerai pamenu, kaip pristačiau savo pirmąjį filmą „Mano laimė“, kuris kalbėjo apie tai, kad visuomenėje agresija kyla iš niekur, tai yra momentaliai, ir ji nukreipta prieš visus. Ir kad tokia agresija neturi priežasties.

Kai šis filmas buvo parodytas Rusijoje, mane išvadino „rusofobu“, bet geriausiai viską paaiškina man tada priklijuota etiketė – „mizantropas“. Žmogus, kuri nemyli žmonių. Kodėl? Nes kam kapstytis problemose, jei tai tiesiog problemos, sukurtos to, kuris nekenčia žmonių? Ir tada, kai kažkas kyla, pavyzdžiui, kaip dabar karas, tada ta šalis parodo savo tikrąjį veidą. Ir visi stebisi. Išskyrus tuos, kurie buvo įdėmiai įsižiūrėję į tos šalies veidą.“ 

Kaip elgtis susidūrus su neįsisąmonintomis problemomis, svarstė S. Loznica. Kaip elgtis tokiose situacijose, kai veikia labai rimtas dirgiklis, o mūsų reakcijos štampai mus visus būriu stumia elgtis vienodai? Kai neturime laiko mąstyti, nes patiriame šoką, kai veikti reikia dabar pat ir dėl to tampame šio srauto aukomis? „Būtent mąstymas – ramus mąstymas – padeda mums suprasti situacijas, su kuriomis, tikėtina, dar susidursime. Ir šiuo atveju – kaip matematikoje: nėra krypties, į kurią negalėtume leistis. Nes ten, kur ėjimas negalimas, – ten veikia reaktyvi sąmonė. O ten, kur visi ėjimai galimi, – ten turime visišką veikimo laisvę, ir mūsų sąmonė aktyvi. Ir jeigu susidūrėme su tokia problema, vadinasi, mes turime ją išsinagrinėti – be baimės ir be priekaištų“, – kalbėjo režisierius S. Loznica.

Režisierius Sergejus Loznica ir profesorius Vytautas Landsbergis filmuojant „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Povilo Baltino / Uljanos Kim studijos archyvo nuotrauka

Sergejus Loznica – 30-ies dokumentinių ir vaidybinių filmų autorius. Jo darbai skirti sovietinės praeities traumoms, bolševikinio režimo nusikaltimams ir jų apraiškoms posovietinėje dabartyje. Filmai apkeliavo Kanų, Venecijos, Berlyno ir daugelį kitų kino festivalių, pelnė prestižinių apdovanojimų. 2014 m. S. Loznica Kanų kino festivalyje pristatė dokumentinį filmą „Maidanas“, nufilmuotą Kyjive Orumo revoliucijos metu. Jo 2018 m. vaidybinis filmas „Donbasas“ pasakoja apie visuomenės žlugimą prasidėjusio Rusijos ir Ukrainos karo fone. S. Loznicos 2021 m. filmas „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ pasakoja apie Lietuvos žmonių kovą už nepriklausomybę; apdovanotas pagrindiniu Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio IDFA prizu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.