Spektaklį Vilniuje statantis režisierius J. Butusovas: „Teatras karo nesustabdys, tačiau jis gali išgelbėti žmogų“

Prasidėjus karui Ukrainoje, jis paliko Rusiją ir keletą mėnesių gyveno Prancūzijoje. Svarstydamas, kaip Rusijos sukelto karo Ukrainoje metai jį pakeitė kaip žmogų, kaip kuriančią asmenybę, J. Butusovas kalba labai atvirai: „Aš tik galiu pasakyti, kad labai ilgai verkiau. Labai ilgai. Verkiau iš siaubo, pažeminimo ir bejėgystės, apimtas jausmo, kad viskas, kas nuveikta per gyvenimą, bus sunaikinta. Tai labai asmeniški dalykai, jie suniokoti. Suniokotos mūsų širdys. Lyg tau į vidurius, tau į širdį kažkas būtų įspraudęs ranką… Tai slegia. Ir baisu.“

Interviu „Bernardinai.lt“ teatro režisierius pasakoja apie savo santykį su Lietuvos teatru, naują Vilniaus senajame teatre statomą spektaklį, savo mėgstamą dramaturgą Williamą Shakespeare’ą ir tai, kaip pastarieji karo Ukrainoje metai apvertė aukštyn kojomis gyvenimą.

J. Butusovas geba skausmingas žmogiškas patirtis ir sudėtingus teatro procesus įvardyti nedaugžodžiaudamas, bet tiksliais, nuoširdžiais, emocijas ir jausmus atveriančiais žodžiais. Režisierius yra pastatęs daugiau kaip penkias dešimtis spektaklių, daugiausia Maskvos ir Sankt Peterburgo teatruose. Spektakliai sėkmės sulaukė Europoje, taip pat Brazilijoje, Kinijoje. Išgarsėjo savo diplominiu darbu „Belaukiant Godo“ (1996 m.) pagal Samuelį Beckettą. J. Butusovo sąskaitoje – šeši „Auksinės kaukės“ apdovanojimai ir daugybė kitų teatro prizų. Prasidėjus karui Ukrainoje, J. Butusovas ėjo vyriausiojo režisieriaus pareigas Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatre (nuo 2018 m.), 2022-ųjų lapkritį savo noru jas paliko.

Sakykite, ar Jums ši viešnagė Vilniaus senajame teatre pirmoji?

Ne, jau esu lankęsis šiame teatre, prieš trejus su puse metų čia vedžiau meistriškumo paskaitas. Tada ir susipažinau su didžiąja dalimi šio teatro trupės. Tai buvo išties turiningas, produktyvus, įdomus, gražus laikas, šis teatras, jo trupė man paliko labai gerą įspūdį. Ir kai pastaruoju metu vėl buvau susitikęs su trupe, kai su kiekvienu aktoriumi kalbėjausi atskirai po pusvalandį, dar sykį įsitikinau, kokia stipri, perspektyvi yra Vilniaus senojo teatro trupė.

Ir taip išeina, kad būtent Jūsų minimų meistriškumo paskaitų metu teatro vadovė Olga Polevikova Jums pasiūlė čia statyti spektaklį?

Taip, galima sakyti, kad mūsų bendradarbiavimas prasidėjo būtent tada. Tačiau tuomet užklupo pandemija, viskas kurį laiką sustingo, planai pasislinko, ir tik dabar atėjo tas laikas, kai vėl sugrįžome prie šios minties. Išties mane labai masina idėja darbuotis šiame teatre.

Ar daug laiko turėsite repeticijoms? Ir kada tikėtis premjeros?

Su Olga dar neaptarėme konkrečių datų, tačiau repeticijoms bus skirtas gana ilgas laikas – apie keturis mėnesius. Ir tai labai svarbu. Nenorėčiau niekur skubėti.

Esu skaičiusi, kad aktoriams labai patinka su Jumis dirbti. Ar galėtumėte trumpai pristatyti savo bendravimo, darbo su jais metodą?

Manau, viena vertus, su manimi labai sudėtinga repetuoti. Kita vertus, viliuosi, kaip sakote, kad aktoriams patinka su manimi dirbti. Mano užduotis – ne pastatyti spektaklį, bet nueiti su aktoriais kelią. Atverti juos. Atverti tas jų puses, kurias jie galbūt neįtaria turintys. Talentingas žmogus yra paslaptis, ir jeigu būsi jam atidus, jeigu sukursi tinkamą atmosferą, tinkamą tonaciją, jeigu užduosi teisingą klausimą, – tuomet galima patirti nuostabių atradimų.

Su aktoriais repetuojame daug ir ilgai. Daug šnekamės ir kartu – mažai, galime valandomis tylėti, pasinerdami į ypatingą atmosferą, kurią sukuria pjesė. Aktoriai daug improvizuoja. Mano, kaip režisieriaus, užduotis – sukurti išskirtinę repeticijų terpę, buvimo šeima atmosferą, kuri, jeigu elgsimės teisingai, mus atves į teisingą kelią. Ir kitaip dirbti negaliu – man reikia įgyti visišką aktorių pasitikėjimą, supratimą. Žinoma, visko pasitaiko. Jeigu to supratimo nebūna, vadinasi, mūsų keliai išsiskiria. Bet taip nutinka gana retai, nes man atrodo, kad žmonės iš prigimties geba suprasti vienas kitą. Ir kai visi degame viena tema, jeigu atrandame tinkamus žodžius, užčiuopiame tinkamas emocijas, viskas išeina. Bet pabrėšiu – tai ir darbas, didžiulis darbas.

Žinote, aš su didele įtampa ir dideliu troškimu atvykau į Vilniaus senąjį teatrą dirbti, nes man atrodo, kad čia įmanomi principai, kuriais noriu gyventi.

Koks autorius būsimam spektakliui sukasi Jums galvoje? Jūsų mėgstamas Shakespeare’as, galbūt Beckettas?

Su Beckettu nebūtų dabar taip paprasta… Manau, norėčiau imtis Shakespeare’o. Nes tai dramaturgas, kuris atsako į visus klausimus, iškylančius žmonijai. Nes jo kūrybos centre – žmogus su visomis savo problemomis, sudėtingumais.

Kokią sąsają su Jūsų noru kurti spektaklį pagal Shakespeare’ą turi sudėtingas dabarties laikas – karo laikas? Kokią atsvarą tam gali suteikti Shakespeare’o kūryba, konkrečios jo pjesės?

Įprasta sakyti, kad Shakespeare’as turi viską: iškiliausią poeziją, filosofiją ir kartu šiurkštumą, vadinamąjį žmogaus dugną, problemas, susitvenkusias žemiau juosmens. Tačiau kalbant apie dabartį, man atrodo, Shakespeare’as savo šviesa gali pasipriešinti karui. Pasipriešinti tam dabar tvyrančiam košmarui. Ir, man regis, mums visiems reikia tokio pasipriešinimo. Mums būtina rasti jėgų atsverti blogį, agresiją, tamsą. Mes turime tam priešintis, turime atrasti šviesą.

Man galvoje sukasi keletas: „Makbetas“, „Titas Andronikas“ – kruviniausia Shakespeare’o pjesė. Ir kartu tuo pat metu mintyse iškyla šviesios jo pjesės. Šviesios sudėtingąja prasme, pavyzdžiui, „Romeo ir Džuljeta“ – tai šiurpi pjesė, tačiau joje akivaizdus pasipriešinimas blogiui.

Ruošdamasis šiam darbui aš tarsi turiu pagimdyti konkretų pavadinimą, dėl to man reikia pabūti tarp teatro sienų, pajausti teatro dvelksmą. Ir tas pavadinimas – tada jis ateis. Žinote, man atrodo, būnant režisieriumi labai svarbu, kad tas pavadinimas ateitų. Pavadinimas mus pasirenka, o ne mes jį. Dėl to reikia būti labai dėmesingam, atviram, išgirsti tą pavadinimą.

Koks jūsų Shakespeare’as, kas Jums yra jo kūrybos visatos branduolys?

Taip, žinoma, Shakespeare’as yra visata. Mano Shakespeare’as – aistringas, mano Shakespeare’as – draskantis žmogų ir ištraukiantis iš jo pačias gelmiškiausias, esmingiausias prasmes. Ir tai visada gimsta santykyje su aktoriais, su vieta, kur tai vyksta. Šia prasme esu prietaringas žmogus.

Taip, turiu didelę Shakespeare’o patirtį. Esu pastatęs visas jo tragedijas, esu statęs ir „Karalių Lyrą“ dusyk, ir „Hamletą“ dusyk, ir „Matą už matą“, ir „Vasarvidžio nakties sapną“. Man regis, jaučiu stiprius ryšius su juo. Tikiuosi, jis man atsako tuo pačiu. Ta jo ypatinga poetinė prigimtis ir kartu kažkas joje pirmykštiška man kelia asociacijų ir su Lietuvos teatru, Lietuvos teatro dvasia. Ne veltui Eimunto Nekrošiaus spektakliai pagal Shakespeare’ą yra tokie iškilūs. Prie jų visada norisi prisiliesti. Kai pamačiau Peterburge jo „Hamletą“, šis spektaklis sujaukė man sąmonę. Mane iki šiol maitina jausmai, patirti tuomet.

Kaip apibūdintumėte savo santykį su Lietuva, su Lietuvos teatru? Ar turite istorijų, siejančių Jus su Lietuva?

Jaučiu, kad esu labai susijęs su Lietuvos teatru. Žinoma, reikia pradėti nuo to, kad Lietuvos teatras – tai vardai iškilių režisierių, suformavusių jį tokį, koks yra dabar. Tai ir Miltinis, ir Nekrošius, ir Tuminas, ir Vaitkus. Režisieriai, padarę įtaką pasauliniam teatrui. Sukūrę giliausią teatro kultūrą – įstabią, galingą, ir tai man profesiškai nepaprastai svarbu. Buvome bičiuliai su amžinatilsį Faustu Latėnu – jis man irgi padarė didelę įtaką. Didžiulė nelaimė, kad Fausto Latėno nebėra su mumis, jis kūrė muziką keletui mano spektaklių. Labai svarbus man buvo žmogus. Draugas.

Kadaise dar būdami studentai į Vilnių (atrodo, tai buvo 1997-aisiais) atvežėme mano pirmą studentišką spektaklį „Belaukiant Godo“ pagal Becketto pjesę. Jis sulaukė daug žiūrovų, kritikų dėmesio, jį lydėjo sėkmė. Mums, studentams, tai buvo labai svarbus įvykis, mano tokia pirmoji didelė teatrinė, atleiskite už nekuklumą, – sėkmė. Kai buvau susitikęs su Vilniaus senojo teatro aktoriais, žinoma, ne visi jie, bet vyresnieji iki šiol prisimena tas gastroles. Maždaug prieš aštuonerius metus Vilniuje buvo rodomas ir mano spektaklis, kurį pastačiau Rusijos teatro meno institutе – GITIS, „Plėšikai“ pagal Schillerio pjesę. Jis taip pat buvo labai šiltai sutiktas Vilniuje.

Būdamas Lietuvoje, matyt, jaučiu kažką ypatinga tvyrant ore. Kažką ypatinga, kas susiję su pirmykšte žmogiška prigimtimi, atrandančia savo išraišką teatre. Lietuviškas teatras labai gilus. Jis labai metaforiškas. Toks teatras, kokį aš myliu, iš kurio mokausi, mokiausi iš Nekrošiaus ir tebesimokau. Toks teatras, kokį ir pats kuriu.

Vilniaus senojo teatro vadovė Olga man užsiminė apie istoriją, kaip lietuviškas briedis atsidūrė viename Jūsų spektaklyje.

Šis atsitikimas, galima sakyti, mane mazgu surišo su Lietuvos kraštu. Tai atsitiko kaip tik prieš trejus su puse, ketverius metus, kai atvykau į Lietuvą vesti meistriškumo paskaitų. Važiavome naktį keliu Trakai–Vilnius ir netikėtai susidūrėme su automobilio nutrenktu leisgyviu briedžiu. Jis plūdo kraujais. Didžiulis, kvėpuojantis… vos nepasakiau – žmogus. Žvėris, iš kurio upeliais sruvo kraujas. Jis žvelgė į mus bejėgis. Ir mes su mano žmona, su Olga ilgai stovėjome ir galvojome, kad tuoj kaip nors mums pavyks jį išgelbėti. O paskui kažkurią akimirką tapo aišku, kad nieko šioje situacijoje negalime padaryti. Aš kažkodėl dažnai atsimenu šį atsitikimą, ši istorija netgi pateko į vieną naujausių mano spektaklių – „R“ pagal Gogolio „Revizorių“, ir gyvena jame.

Tas įvykis man daug ką apvertė gyvenime ir tą akimirką, kai stovėjome kelyje apsupti kitų žmonių, tos vienybės, ir vėliau. O automobilyje tuo metu miegojo mažylis Serafimas… Aš visą tą laiką bijojau, kad jis nubus ir tai išvys. Bijojau – kaip jam reikės paaiškinti, kad nieko nebeįmanoma padaryti…

Štai tokia keista ir stipriai mane paveikusi tragiška istorija.

Ar aš pasikeičiau kaip žmogus? Nežinau. Man visada buvo atgrasi agresija, jėgos kultas. Visada žinojau, kad tai blogis. Visada tikėjau, kad gerumas, gailestingumas yra įgimtos rusų tautybės žmogaus savybės. Dabar aš nieko nebesuprantu. Aš nesuprantu, kaip galima nematyti akivaizdžių dalykų, kaip galima kalbėti, kad ne viskas taip vienareikšmiška.

Kaip apskritai apmąstote teatro fenomeną? Kaip tyrinėjate jo būsenas, pokyčius XXI amžiuje? Ar teatras tebegali būti didelis, ar tebegali būti stebuklo patyrimo vieta?

Man teatras visada buvo laimės ir laisvės vieta. Teatras susijęs su žaidimu, su vaikyste. O vaikystėje mes visada būname laimingi. Ir, svarstant filosofiškai, žmogus ateina į teatrą laimės, kurios gyvenime ne tiek ir daug. Ir čia jo didžiausia vertė: teatras – tai vieta, kur žmogus gali būti laimingas. Ir kartu teatras – viena svarbiausių institucijų žmogaus gyvenime, kur jis gauna atsakymus į šiandien iškylančius klausimus. Teatras gali pasakyti žmogui, kur blogis, kur tiesa ir kokį reikia padaryti pasirinkimą, kaip reikia permąstyti istoriją, vertybinius klausimus. Teatras kreipiasi ne tik į intelektą, bet ir svarbiausia – į žmogaus širdį. Ir būtent ši sąjunga man kelia troškimą būti, dalyvauti teatre.

Kita vertus, teatras yra labai pavojingas dalykas. Nes gali sugriauti bet kokį melą. Todėl norėdamas juo užsiimti turi sakyti tiesą.

Žmogų, kuriam gyvenime kultūra neatsiejama, karo akivaizdoje slegia klausimas – ar kultūra, ar teatras pajėgus kažkokiu būdu sustabdyti karą? Ir jeigu ne, kur tada ta išeitis iš beviltiškumo? Kaip sau atsakote į šį klausimą?

Manau, teatras negali sustabdyti karo. Tačiau, suprantate, Shakespeare’as, teatras plačiąja prasme yra tai, kas žmogų daro žmogumi. Kas kelia aukštyn. Į tai, be ko žmogus negali. Ir jeigu tai iš žmogaus atimsi, tada liks tik karas. Tai mano tikėjimo simbolis. Nors teatras karo nesustabdys, tačiau jis gali išgelbėti žmogų. Žinoma, kai dirbi, tu apie tai negalvoji, bet dabar šis klausimas, kurį keliate, – jis labai skausmingas, aštrus, sudėtingas. Dabar, deja, tai neatsiejama – kultūra ir toks baisus karas. Staiga tai suaugo.

Kaip manote, ar atvykus į Lietuvą Jums spektaklius bus kurti lengviau nei Rusijoje? Ar jausitės laisvesnis, laimingesnis?

Gerai, kad priminėte. Kai kalbėjau apie teatro filosofiją, ši mintis išsprūdo iš galvos. Yra dar vienas su tuo susijęs man svarbus dalykas. Man teatras, be laimės, prasmės ir atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus, yra, be jokios abejonės, laisvės teritorija. Net jeigu tu apie laisvę kalbi netiesiogiai, didieji dramaturgai tau visada suteikia galimybę kalbėti apie žmogaus laisvę. Nes laisvė – tai visada apie orumą, vertybes, apie pasirinkimą, apie žmogų kaip visatos centrą. Žmogų kaip visa ko prasmę. Žmogus yra pasaulio pagrindas, visų dalykų matmuo – ne valstybė, ne kokie nors politiniai dalykai.

Ar man bus lengviau Lietuvoje? Tai, kas dabar vyksta Rusijoje, neprideda lengvumo… Žinote, aš su didele įtampa ir dideliu troškimu atvykau į Vilniaus senąjį teatrą dirbti, nes man atrodo, kad čia įmanomi principai, kuriais noriu gyventi. Penkis mėnesius nebegyvenu Rusijoje, nes negaliu ir nenoriu. Negaliu ir nenoriu cenzūros, veidmainystės. Man reikia laisvės. Viliuosi, kad ji man suteiks naujos energijos dirbti.

Ar fiksuojate, kaip karo Ukrainoje metai pakeitė jus kaip žmogų, kaip rusų tautybės pilietį, kaip režisierių? Kaip karas veikia jūsų kūrybą – ar norite grįžti prie tam tikrų senų dalykų, ar galbūt kalbėti visiškai naujai?

Ar aš pasikeičiau kaip žmogus? Nežinau. Man visada buvo atgrasi agresija, jėgos kultas. Visada žinojau, kad tai blogis. Visada tikėjau, kad gerumas, gailestingumas yra įgimtos rusų tautybės žmogaus savybės. Dabar aš nieko nebesuprantu. Aš nesuprantu, kaip galima nematyti akivaizdžių dalykų, kaip galima kalbėti, kad ne viskas taip vienareikšmiška.

Dabar jaučiuоsi atsidūręs naujame pasaulyje. Kalbant apie profesiją, gali būti, kad kai pagaliau pradėsiu repeticijas, o aš nerepetuoju jau pusmetį, gali būti, kad ims keistis mano režisūrinė kalba. Dabar sudėtinga tai suformuluoti, tačiau tikėtina, kad kažkas gyvenime pasikeis. Grįžimo prie seno būti negali. Juk mus per gyvenimą veda mūsų jausmai. Ir staiga apima jausmas, kad pasaulis griūva. Tą pačią vasario 24-ąją. Tą vasario 24-ąją aš tapau kitoks. Tą pačią dieną.

Jūs sakėte, kad kurį laiką prasidėjus karui dar likote Rusijoje. Kaip apmąstote šią tragediją? Ir savo šalies tragediją?

Apie tai labai skausminga kalbėti, nes tai nesiliauja, tai tęsiasi. Labai ilgai nebuvo įmanoma patikėti tuo, kas atsitiko – ir netgi visa dar dabar neįmanoma patikėti – kad šitaip galima sugriauti tokios daugybės žmonių laimę, atimti iš jų perspektyvą, prasmę. Kurį laiką mes buvome tokios būsenos, kai nesupratome, ką daryti. Bet kai tik atsirado tokia galimybė, mes išvykome. Išvykome kovo pabaigoje, po to grįžome, bet dėl techninių, buitinių dalykų, ne dėl to, kad grįžtum pažiūrėti, kaip ten žmonės laikosi, ir kažką spręsti. Viskas buvo aišku iš karto.

Ką čia kalbėti, nelengva skirtis su artimaisiais, su žmonėmis, su kuriais dirbai… Aš viską pamenu. Nakties po vasario 24-osios aš niekados nepamiršiu.

Ar galite papasakoti, jeigu, žinoma, galite apie tai kalbėti?

Aš tik galiu pasakyti, kad aš labai ilgai verkiau. Labai ilgai. Verkiau iš siaubo, pažeminimo ir bejėgystės, apimtas jausmo, kad viskas, kas nuveikta per gyvenimą, bus sunaikinta. Tai labai asmeniški dalykai, jie suniokoti. Suniokotos mūsų širdys. Lyg tau į vidurius, tau į širdį kažkas būtų įspraudęs ranką… Tai slegia. Ir baisu.

Paskutinis klausimas – ar yra Dievas Jūsų gyvenime?

Nesu praktikuojantis tikintysis, tačiau aš tikiu. Kai gyvenime ištinka sudėtingos akimirkos, aš žinau, kad savo viduje aš į kažką kreipiuosi.