2021 11 03

Aušra Pociūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Spektaklis „Miegantys“ – pirmoji lietuviška distopija apie nerimą keliančią mūsų ateitį

Režisierius Oskaras Koršunovas. Ingos Juodytės nuotrauka

Lapkričio 3 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko spektaklio „Miegantys“ spaudos konferencija. Premjera LNDT Naujojoje salėje vyks lapkričio 4–7 dienomis. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas, dramaturgas Marius Ivaškevičius ir aktoriai pasakojo apie spektaklio temas ir nelengvą kūrybinį procesą.

„Šio spektaklio kūrimas – tai visa epopėja. Ji prasidėjo nuo spektaklio „Išvarymas“, aš vis kalbinau Marių parašyti naują pjesę. 2016 metais susitikome Maskvoje viešbutyje „Standart“, kur labai įdomus interjeras – ant sienų kabo 3D hologramos kosmine tema, aptarnaujantis personalas vaikšto su skafandrais. Marius man sako, kad yra parašęs pjesę apie netolimą ateitį, apie žmonių gyvenimą pamainomis, apie totalinę ekologinę katastrofą, apie moterišką ir vyrišką pasaulius, apie lemiamą karą tarp liberalaus pasaulio ir diktatūros.

Galvoju, kas yra: ar jam su galva negerai, ar jį tas interjeras taip paveikė. Bet atėjo toks laikas, kai mes visi pabudome ir nereikėjo eiti į darbą. Pasaulinis karantinas…“ – pasakojo spektaklio režisierius ir naujas LNDT meno vadovas. Tada, pasak O. Koršunovo, iš letargo jį pažadino Jevgenija Šermeniova, garsi rusų teatro veikėja, disidentė, gyvenanti Latvijoje. Ji pasakė, kad turi unikalią M. Ivaškevičiaus pjesę „Miegantys“, ir pasiūlė daryti jos skaitymą per „Zoomą“, sukvietė unikalią tarptautinę garsių aktorių komandą. Buvo aptarimas, į kurį surinkti intelektualai, dramaturgai, kritikai. 

„Aptarimas tęsėsi labai ilgai. Buvo akivaizdu, kad pjesė palietė esmines aktualijas, neartikuliuotas, bet juntamas, keliančias nerimą. Marius paklausė, ar galima pastatyti pjesę Maskvoje. Atsakymas vienareikšmiškas – neįmanoma. Ne tik dėl to, kad ji kritikuoja totalitarizmą, bet kad joje yra daug nuorodų į patį Putiną. Aš širdyje džiaugiausi, nes galvojau, kad štai Maskvoje negalima, bet Vilniuje galima. Ačiū Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui, kad patikėjo. Spektaklio kūrimas vyko labai sunkiomis sąlygomis. Viena premjera neįvyko dėl karantino, kita buvo perkelta dėl rekonstrukcijos vėlavimų. Atidėti spektaklius, kurie jau pribręsta ir yra paruošti rodyti, labai sudėtinga. Tai reikalauja didelės ir aktorių, ir kitų darbuotojų ištvermės.

Pagaliau turime tą spektaklį. Esu įsitikinęs, kad tai bus įvykis, labai žiūroviškas kūrinys, sukelsiantis daug diskusijų. Temos vejasi spektaklį, ir dėl to yra truputį baisu. Štai ir dar viena skaudi aktualija – pabėgėlių tema, kuri irgi labai svarbi „Miegančiuose“.

Kai kalbėjau su Mariumi tame viešbutyje, negalėjom nė įsivaizduoti, kas laukia visuomenės, kokia ji gali būti, kokių gali imtis veiksmų. Dabar spektaklis skamba kaip šios dienos duotybė. Todėl tikrai galima sakyti, kad 2016 metais parašyta pjesė buvo pranašiška. Matome, kad liberalios šalys silpsta, tokios šalys kaip Kinija tampa dominuojančios“, – teigė O. Koršunovas.

Režisierius pasakojo, kad spektaklyje labai svarbi feministinė, moteriško pasaulio tema. Yra ir naujo žmogaus-kiborgo tema, naujoji visa apimanti kontrolė, kai kiekvienas mūsų skambutis ar žinutė amžinai išlieka duomenų debesyse. Taip pat kartų atskirties ir nesusikalbėjimo temos, karo baimės linija. 

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ scena. Ingos Juodytės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ scena. Ingos Juodytės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ scena. Ingos Juodytės nuotrauka

„Šioje Mariaus distopijoje jaučiasi visų kultinių tokio pobūdžio kūrinių (pavyzdžiui, filmų „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, „Matrica“, „Penktas elementas“) atgarsiai. Taip pat jaučiami Orwelo „1984“ ir šiuolaikiškos filosofijos, tokios kaip Beliozo, kontekstai, vis dėlto Marius kaip visada sugebėjo sukurti labai originalų ir savito turinio kūrinį, nesulyginamą su niekuo“, – teigė „Miegančių“ režisierius.

Labai geri aktoriai, pasak O. Koršunovo, verti atskirų aprašymų. „Visi labai kolektyviškai dirba ir kartu kuria individualius vaidmenis. Susidūrėme ir su dideliais iššūkiais. Futuristinė tema – nelengva. Bandymas įsivaizduoti, kokia gali būti ateitis, kurti scenografiją, kostiumus, vaizdo projekcijas, muziką, šviesas – tai buvo milžiniškas iššūkis. Tai nuostabūs darbai, kuriuos sukūrė Gintaras Makarevičius, Gintaras Sodeika, Artis Dzērve, Dainius Bendikas, Vilius Vilutis, Vesta Grabštaitė, kuriant režisūrą labai padėjo Eglė Švedkauskaitė“, – kūrybinę spektaklio „Miegantys“ komandą pristatė O. Koršunovas.

Dramaturgas Marius Ivaškevičius: „Man šiandien labai svarbi diena. Ilgai ta pjesė ėjo iki žiūrovo. 2016-aisiais buvo parašyta, dėl tam tikrų priežasčių jos pastatymas neįvyko Rygoje, vėliau neįvyko Maskvoje. Ir Lietuvoje sunkiai vyko repeticijos – pradėjome repetuoti vasarį „Zoome“, kai viskas buvo uždaryta, net judėjimas tarp savivaldybių uždraustas. Spektaklis gimė kaip vaikas, devynis mėnesius išnešiotas. Šiandien yra malonus jaudulys ir laukimas pirmo žiūrovo premjeroje. Beje, tai tikriausiai bus pirma distopija Lietuvos teatre, sukurta Lietuvos kūrėjų. 

Viskas prasidėjo nuo to, kai susapnavau sapną, kad žmonės gyvena dviem pamainom ir aš gyvenu toje budrioje pamainoje. Tada nebuvo jokių spalvų, pamainų savybių. Ilgai nešiojausi tą sapną. Latvijos nacionalinis dramos teatras mane su Serebrenikovu pakvietė statyti spektaklį, aš prisiminiau tą sapną, jam idėja patiko. Pradėjau ją plėtoti, apauginti personažais, spalvomis. 

Sukūriau personažus, bet supratau, kad jų dar nematau, tada važiavau į Latvijos nacionalinį teatrą, žiūrėjau spektaklius, dariausi sau kastingą, rinkausi, kas galėtų vaidinti vieną ar kitą veikėją. Kai kuriems personažams suteikiau tikrus Latvijos nacionalinio dramos teatro aktorių vardus.“

Žurnalistei pasiteiravus apie po išankstinės peržiūros nuskambėjusias diskusijas apie naująją etiką, apie moters vaizdavimo pasirinkimus, ar jie liks, O. Koršunovas atsakė, kad tie sprendimai išliks. „Jau minėjau, kad šis spektaklis turi koreliacijų su naująja etika, iš esmės savo humaniškumu jis atspindi naująją etiką. O tokių žodžių kaip „kalė“ vartojimas yra visai kitame kontekste. Ta naujoji etika giliąja prasme susijusi su žmogiškumu, o cenzūros prasme – su labai paviršutinišku dalykų supratimu. Čia yra visai kita konotacija. Spektaklyje pačios moterys viena kitą taip vadina, pabrėždamos stiprumą, tai neturi pažeminančio konteksto.“

M. Ivaškevičius: „Taip, teisingai. Turime nemiegančią pamainą, tai labai feministinė, laisva pamaina, kurioje dominuoja moterys. Kas yra susidūręs su vakarietišku feminizmu, žino, kad moterys ten vartoja leksiką, kokios nugeibusi vyrų visuomenė nė nesapnavo. Tai stiprios moterys, negailinčios viena kitai stiprių žodžių. Žodis „kalė“ šiandien LGBT, tarp lesbiečių yra vienas pagrindinių kreipinių. 

Čia tikriausiai gali atsitikti kaip su „Išvarymu“, kai žmonės per keiksmažodžius neišgirdo esmės. Šiame spektaklyje irgi per kai kuriuos terminus jie gali neišgirsti žodžio spalvos. Veiksmas vyksta po šimto metų, todėl reikėjo sukurti ir tam tikrą kalbą. Tarkim, yra žodis „parma“, kuris reiškia nuostabą, „wow“, ir tikrai nereiškia Italijos miesto ar panašiai.“

Spektaklio „Miegantys“ spaudos konferencija. Aktorė Aistė Zabotkaitė, režisierius Oskaras Koršunovas, dramaturgas Marius Ivaškevičius. Ingos Juodytės nuotrauka
Dramaturgas Marius Ivaškevičius. Ingos Juodytės nuotrauka
Režisierius Oskaras Koršunovas. Ingos Juodytės nuotrauka
Aktorė Alvydė Pikturnaitė. Ingos Juodytės nuotrauka
Aktorė Aistė Zabotkaitė. Ingos Juodytės nuotrauka
Aktorius Vytautas Anužis. Ingos Juodytės nuotrauka
Aktoriai Rytis Saladžius ir Algirdas Dainavičius. Ingos Juodytės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ spaudos konferencija. Ingos Juodytės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ spaudos konferencija. Ingos Juodytės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ spaudos konferencija. Ingos Juodytės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ scena. Ingos Juodytės nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Miegantys“ scena. Ingos Juodytės nuotrauka
Režisierius Oskaras Koršunovas. Ingos Juodytės nuotrauka

Aktorė Aistė Zabotkaitė: „Majos vaidmuo man reiškia labai daug. Dabar supratau, kad jis man reiškia gal net daugiau nei Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimas, nes suteikia progą daryti tai, ką labai mėgstu ir leidžia pažinti save. Aš labai myliu Mają ir labai daug ten savęs įdėjau. Jaučiau, kad pati su ja labai užaugau. Jaučiu, kad dideliais žingsniais einu į priekį. Tokie vaidmenys mane labai stipriai augina. Aš tikiu Majos filosofija, ją labai palaikau. Supratau, kad daug dalykų, kuriuos pažinau Majoje, yra manyje.“

Aktorius Vytautas Anužis: „Aš esu iškrypėlis, transgenderis. Jūs mane pakenčiate, ar aš prašiau, kad Jūs mane pakęstumėte? Gal mane žemina tas Jūsų pakantumas?“ Tokia citata. Ji aiškiai nusako to vaidmens sudėtingumą man. Labai aštri forma – personažas su ryškiu charakteriu. Jame įdėtas totalitarinio ir liberalaus pasaulio konfliktas. Peti yra tam tikra prasme antiherojus, jis palaiko totalitarizmą. Jis siekia, kad būtų ramu, kad nebūtų karo, kad nebūtų suirutės, tebūnie tai totalitarinis pasaulis, tebūnie suvaržomos žmogaus teisės, bet teišlieka stabilumas. Tokia mano personažo pozicija. O šiaip dirbti labai įdomu, geras laikas buvo.“

Aktorius Kęstutis Cicėnas: „Labai gera pjesė. Kai perskaičiau pirmą kartą, galvojau, kad tai grandiozinė komedija, satyra, balsu juokiausi. Bet kai pradėjom repetuoti, ji pradėjo gilėti. Kiekvienas aktorius įdėjo didelį indėlį. Tai greičiausiai režisieriaus nuopelnas – jis pjesę sugilino, suteikė daugiau prasmių. Pjesė labai daugiasluoksnė, visos jau išvardintos temos joje yra. Man asmeniškai buvo įdomiausia jaunosios kartos tema. Man atrodo, kad dramaturgas tiki jaunąja karta, kaip ir „Išvaryme“, jis sprendžia pasaulio ateitį per susitaikymą. Man tai labai patinka.“

Aktorė Kamilė Petruškevičiūtė: „Nesinori kartotis, taip, pjesė gera, režisieriaus darbas atrakina visus gilesnius sluoksnius. Čia net nėra ką pridurti. Labai džiaugiuosi aktorių komanda, su kai kuriais man dar nebuvo tekę dirbti. Visi kūrėme kaip didelė šeima. Smagu dirbti ir dalyvauti, visada įdomiausias yra procesas, kai atrakinėji kūrinio spynas. Liūdna, kai procesas pasibaigia, bet šiuo atveju gal ir gerai, nes jau nesinorėtų trečią kartą perkelti premjerą.“

Nelė Savičenko: „Tiesiog noriu sau ir kolegoms palinkėti, kad spektaklis būtų gyvas. Jis turi išlaikyti ansamblio statusą. Buvo nuostabiausios repeticijos, kai jautiesi ansamblio dalimi, ne atskiru personažu. Buvo gera dirbti, ir ačiū jums visiems.“

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė: „Aš kuriu labai mažą vaidmenį, daug stebėjau repeticijų iš šalies. Linkiu kolegoms būti atsipalaidavusiems, tuomet geriausia būna žiūrėti. O aš kuriu miegančios Europos vaidmenuką.“

Rytis Saladžius: „Aš vaidinu Penį – Peti prodiuserį. Labai džiaugiuosi tuo, nes buvimas kartu šiame spektaklyje man kelia nuotaiką, gera būti, linksma, bet kažkuria prasme ir liūdna, nes suvokiu, koks yra pasaulis. Kaip mes gyvename, ne visada atsakingai, dažnai lengvabūdiškai. Man labai patiko pjesė – tai nepažabojama fantazija. Kai pradėjau skaityti – galvoju, kur dar galima nuvažiuoti? Gražu, kad viskas puikiai suvaldyta Oskaro ir labai geras aktorių ansamblis.“

Alvydė Pikturnaitė: „Pirmiausia tai labai malonu sėdėti šiame sutvarkytame teatre. Jį uždarė rekonstrukcijai, kai aš pradėjau studijuoti pas Oskarą Koršunovą, tad buvo įdomu, kaip čia viskas bus po permainų. Stebuklinga čia būti. O mano vaidmuo – tai yra „per kančias – į žvaigždes“. Per išankstinę premjerą man lūžo riešas, bet dabar, kai jau galiu pažiūrėti į tai iš nuotolio, suprantu, kad mano personažei Nastiai yra įrašytas šis aukos ir valios elementas.“

Spektaklyje taip pat vaidina Algirdas Dainavičius, Toma Vaškevičiūtė, Elzė Gudavičiūtė, Miglė Polikevičiūtė, Rimantė Valiukaitė.

Spektaklio „Miegantys“ premjera – lapkričio 4–7 d. LNDT Naujojoje salėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien