Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Spektaklis, pramušęs geležinę uždangą

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“ scena. Iš kairės: aktoriai Šarūnas Puidokas, Rimantė Valiukaitė, Saulius Mykolaitis, Algirdas Dainavičius, Remigijus Bilinskas. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka

Tekstas ir fotografijos perpublikuojami iš „Vilniaus galerijos“

„Vilniaus galerija“ įvairiais autoriniais ir informaciniais tekstais siekia apibendrinti, apžvelgti tam tikrus meno reiškinius, rengia straipsnių ciklus, skirtus dailei, kino menui. Projekto kuratoriams kilo idėja ir teatrą apibendrinti straipsnių ciklu, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė pristato spektaklius bei atskirų teatro menininkų darbus, labiausiai įsiminusius per trisdešimt nepriklausomybės metų. Šį kartą skaitykite apie režiseriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Ten būti čia“.

1990-ieji. Lietuva jau nepriklausoma, bet sovietų kariuomenė dar neišvesta. (Paskutinio Lietuvoje dislokuoto Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinio likučiai Lietuvos sieną pervažiuos tik 1993 m. rugpjūčio 31 dieną, 23 valandą 45 minutės.) Tuos kelerius metus lietuviai gyveno visiškoje nežinomybėje. Vilniuje tvyrojo nežinia, įtampa. Važiuojant troleibusu dažnai būdavo spengianti tyla. Dalis žmonių tuo metu spruko į Vakarus, baimindamiesi sugrįšiančio okupanto, kai kurie bandė prisitaikyti prie laisvos rinkos sąlygų, steigdami įvairias privačias įmones. Lietuva ėmė „skęsti“ metaliniuose kioskuose. (Jų autorius – lietuvis architektas.)

Menininkai išgyveno hipių laikus: ilgaplaukių – pilnas miestas, tapytojai būrėsi į grupes, skulptoriai kalė šedevrus, kompozitorius Algirdas Martinaitis apibendrino visą to meto būseną sukurdamas „Sakmes apie šūdvabalį“ (1990). Teatras taip pat nesnaudė: Valentinas Masalskis su tuo metu geriausiu bičiuliu dailininku Jonu Arčikausku jo virtuvėje repetavo „Vėlines“, o dvidešimt vienų būsimas režisierius Oskaras Koršunovas kažkur Kino studijoje su grupiokais kūrė konceptualiausią savo spektaklį „Ten būti čia“.

Režisierius Oskaras Koršunovas. Vaivos Abromaitytės nuotrauka

Režisierius – šamanas

Daug rašyta apie O. Koršunovo spektaklį „Ten būti čia“, bet jo negali apeiti bandydamas subjektyviuoju būdu pristatyti asmenybes ir jų darbus, suformavusius dabarties teatro istoriją. „Ten būti čia“ tapo revoliuciniu spektakliu, sulaužiusiu tam tikrus teatrinius kanonus. Tai buvo spektaklis, tarytum atrišęs teatrui rankas. Šis jauniausio režisieriaus kūrinys iškart stojo į gretas tų meninių atradimų, kuriuos dar visai neseniai buvo sukūrę Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas.

Šiandien fiksuojame faktą: „Ten būti čia“ – pirmas dramos teatro spektaklis, sukurtas atkūrus Nepriklausomybę. Ar tai sutapimas? Akivaizdu, kad ne. Stiprius menininkus paprastai valdo nuojautos. Jie ieško giminingų sielų, kurios ima ir susitinka. Daniilo Charmso apsakymai į O. Koršunovo rankas pateko per architektą Algimantą Stalgį, kuris tuo metu spausdinimo mašinėle buvo išvertęs kelis apsakymus. Oskaras jų iš rankų neišleido suprasdamas, kad D. Charmsas tiksliausiai atspindi jo vidines būsenas. Pats prisipažino: „Atrodo, lyg Charmsas būtų numatęs dabartinę jaunų menininkų situaciją Lietuvoje. Su ašaromis akyse jis juokiasi iš savęs ir pasaulio. Charmsas yra siaubingai tikroviškas. Jo kūryba – tai doro ir drąsaus žmogaus išpažintis. Tai mano kartos, įstumtos į šią istorinę situaciją, svarbi pozicija – atgaila ir kartu įsitikinimas savo teisumu. Aš priklausau tai kartai, kurios akyse buvo sugriautos santvarkos. Jis mums kaip brolis šiuo metu, kai jau nebėra jokių tiesų.“

Repeticijos vyko naktimis, o dienomis režisierius ir jo pasirinkti aktoriai lankydavo paskaitas. „Mes buvome jauni ir stiprūs – mums miego nereikėjo“, – visai neseniai prisiminė O. Koršunovas. Spektaklis taip ir gimė – ir ten, ir čia: Muzikos akademijoje (mintimis), Kino studijoje, Jaunimo ir Akademiniame teatruose. Spektaklio šaknys apnarpliojo ne vieno žiūrovo sąmonę. Vaidinimas, kurio tikrasis pavadinimas „Paūmėjimai“, per kelerius metus buvo suvaidintas kelis šimtus kartų. Ir mes, žiūrovai, tai šventėme.

Pradžioje – šimtąjį spektaklį, vėliau dušimtasis taip pat praėjo su triumfu. Atsimenu ir šio spektaklio teatralizuotas laidotuves. Su „Ten būti čia“ buvo neįmanoma išsiskirti. Režisierius sušaukė spaudos konferenciją. Buvo sukalta speciali žurnalinio staliuko dydžio dėžė. Į ją buvo pripilta juodžemio, o ant viršaus uždėtos kelios baltų lelijų šakos. Taip teatro „Svečių“ kambaryje, kur paprastai buvo rengiamos spaudos konferencijos, įvyko iškilmingos „Ten būti čia“ laidotuvės. Žurnalistai ilgai tylėjo. Gražiai gimusį, prasmingai nugyvenusį spektaklį reikėjo iškilmingai ir palaidoti.

Tokiais savo mini ir maksi apsisukimais Oskaras ėmė burti aplink save begales jam artimų žmonių. Visas prospektas, ką tik iš Lenino tapęs Gedimino, praktiškai pažinojo Oskarą. „Linksmų plaučių“ berniukas nevengė linksmintis taip, kad jo kiaulės odos portfeliukas dažnai būdavo pristatomas teatro budinčiajam, kuris tuoj pat užnešdavo vienu aukštu aukščiau ir paprašydavo perduoti režisieriui. Kad būtų saugiau, atvertus portfeliuko priekinę dalį, buvo didelėmis raidėmis tušinuku užrašyta OSKARO KORŠUNOVO. Taip Oskaras tapo ne tik teatro, bet ir viso Vilniaus savastimi. Tiesa, kažkada tas portfeliukas vis dėlto buvo negrąžintas.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“ pirmoji programėlė
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“ programėlė
Režisūrinis pjesės egzempliorius (1990 m.)

Oberiutai

Ženklais geriau netikėti, nes visokių „pranašysčių“ būta daug. Nes „Ten būti čia“ įsuko tokį ratą, kad pastačius visą trilogiją („Ten būti čia“, „Senė“ ir „Labas Sonia Nauji metai“; „Senė“ pastatyta net du kartus, su skirtingais dailininkais) buvo bandoma net oficialiai pranašauti, kad Oskaras nieko daugiau nepastatys, nes jis yra tik oberių specialistas. Pats režisierius iki šių dienų tęsia savo dvasinę draugystę su šio XX a. trečiojo dešimtmečio Rusijos literatūrinio susivienijimo žmonėmis. 

Net prieš dvidešimt metų gimusio Oskaro Koršunovo teatro (OKT) simboliu tapo vienas iš šios grupės ženklų. O. Koršunovas apie juos žino daugiausia. Nereikia pamiršti, kad Rusijoje oberiutų rinktinė buvo pasirodžiusi tik prieš kelerius metus. Režisierius pačiu keisčiausiu keliu susirinko medžiagą, kai tuo metu nebuvo nei knygų, nei interneto. Kiekviena žinutė apie juos buvo kaip balsas į laisvę.

O. Koršunovui oberiai – tai „unikalus, galbūt neturintis analogų menininkų susivienijimas („Objedinenije realnogo iskusstva“ – realaus meno susivienijimas), grupė, kurią sudarė XX a. trečiojo dešimtmečio rusų avangardistai – Nikolajus Zabalockis, Nikolajus Oleinikovas, Aleksandras Vvedenskis, Daniilas Charmsas ir kiti. Juos, žinoma, būtų galima lyginti su André Bretono Paryžiuje įkurta siurrealistų grupe. Siurrealistai kėlė arogantiškus skandalus gana demokratiškame Paryžiuje, o oberiai taip pat manę, kad skandalas – tai viena veiksmingesnių meninių priemonių, kėlė juos iš ketvirtojo dešimtmečio Leningrade (kai jau valdė Stalinas). Po kelių skandalingų koncertinių pasirodymų, kur skaitė savo kūrybą ir manifestus, jie beveik visi buvo represuoti, o vėliau ir išžudyti.

Oberių visiškai nedomino politika (skirtingai nuo Paryžiaus siurrealistų), bet juos sunaikino vien todėl, kad buvo keisti, laisvi. Todėl jų likimai man yra ženklai, kategorijos, kuriomis galima mąstyti apie menininko ir apskritai žmogaus laisvės erdvę. Ar ji išmatuojama? Ar ji begalinė? Ar ją absoliučiai nulemia visuomenė, likimas, laikas, mirtis? <…> Mes stengiamės sukurti tokį intensyvų veiksmą, kuris užmuštų laiko pojūtį, siekiame perteikti paradoksaliausias situacijas, šokiruoti, stulbinti, stebinti žiūrovą, kad jis negalėtų nepamatyti to, ką mato.“ (Lietuvos tarptautinis teatro festivalis LIFE, Vilnius, 1993)

Vos gimęs spektaklis pradėjo skrajoti po visą pasaulį ir nuo pat 1990-ųjų susilaukė pripažinimo. Jaunasis režisierius buvo apdovanotas tarptautiniuose Edinburgo, Torunės, Krokuvos, Modenos, Tamperės, Sevastopolio, Avinjono, Peterburgo teatro festivaliuose. „Pasitikėjimo aritmetiką“ išsprendęs sau pačiam netikėtai, režisierius suvokė, kad tik išmone išsilaisvins nuo bet kokių teatro kanonų ir nežvelgdamas į Daniilą Charmsą, kaip į neįkandamą galvosūkį, visus rašytojo klaustukus ir šauktukus žiūrovui pateiks atidžiai, pikantiškai ir todėl – skaniai.

Spektaklis „Ten būti čia“ vadintas įvairiai: absurdišku, siurrealistiniu, ekspresionistiniu, nihilistiniu, anarchistiniu. Bet jis buvo vientisas ir galingas visų pirma dėl to, kad O. Koršunovas turėjo ir iki dabar tebeturi tvirtą ritmo pojūtį. Pirmasis kūrinys buvo dinamiškas ir įtaigus. Jis suvokė, kad tik gyvybe įmanoma pramušti grėsmingą juodą geležinę uždangą, tik aktorinių mizanscenų tempo kaita priverčia spektaklį kvėpuoti intensyviai.

O. Koršunovas sėkmingai žvejojo gabius žmones, ir visi – nuo dailininko iki kompozitoriaus – teatro himną sugiedodavo vienu ypu. Spektakliai buvo tokie energetiški, sutelkti, kad aktoriai kiekvieną kartą su didžiausiu atsidavimu, giliausia koncentracija pradėdavo spektaklį, o žiūrovai, smalsumo vedami, įtemptai laukdavo pradžios. O. Koršunovo teatrui nuo pat pradžių negrėsė žiūrovų badas. Neslėpdamas pozos, nevengdamas priešų, nesnausdamas, dienų dienas visais būdais jis reklamavo save ir savo kūrybą.

Jo personažai mistiški ir rafinuoti, nes jie tiesiogiai ištraukti iš kasdienybės. Jie judėjo kampuotai, trūkčiojamai, nes režisierius kinematografo principu pasitelkė situacijas iš kasdienybės ir pateikė jas kaip normalaus judėjimo absurdą. O. Koršunovo nekankino filosofija, jam rūpėjo priversti žiūrovą mąstyti veiksmu. „Ten būti čia“ – judesio teatras, bet ne baletas. Jono Vaitkaus paruošti aktoriai, vaidinę šiame spektaklyje, išsiskyrė muzikalumu ir paslankumu. O. Koršunovo teatre jie be didesnių pastangų rodė netikėčiausius savo personažų atradimus. Plastika ir mimika čia tapo svarbesnės už tekstą.

Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“ scena. Aktoriai Rimantė Valiukaitė ir Remigijus Bilinskas. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“ scena. Aktoriai Rimantė Valiukaitė ir Remigijus Bilinskas. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“ scena. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“ scena. Gintaro Zinkevičiaus nuotrauka
Rež. Oskaro Koršunovo spektaklio „Ten būti čia“ scenovaizdžio projektas. Dailininkai – Aidas Bareikis, Julius Ludavičius. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spektaklio aktoriai – žvaigždžių paradas. Beno (Remigijaus Bilinsko) karjera tiesiog čia ir prasidėjo. Daugelyje recenzijų aktorius buvo gretinamas su Marceliu Marceau, išskiriamas kaip ryški ir talentinga asmenybė. Arūnas Sakalauskas, nieko bendro neturintis su šiuo spektakliu, iki šiol kai kuriuose tekstuose tapatinamas su pagrindiniu šio spektaklio personažu. Nors ir sunku priprasti prie naujų prieskonių, bet teko: dėl įvairių aplinkybių kai kurie aktoriai turėjo keisti vienas kitą. Rimantė Valiukaitė, Audrius Nakas, Algis Dainavičius, Šarūnas Puidokas, Saulius Mykolaitis, Andrius Žebrauskas, Edita Šakalytė, Lina Budzeikaitė, Vygandas Telksnys, Audrius Žukas – visi jie kilę iš ten, iš „Ten būti čia“. Dailininkai Aidas Bareikis ir Julius Ludavičius, kaip tikri stebukladariai, užsuko sėkmės ratą ir paliko jį sukti režisieriui.

„Ten būti čia“ aktoriai tik scenoje gėrė actą: išvažiavę į šiltuosius kraštus, ypač Australiją, turėjo galimybę saulutėje gydytis savo sulaužytus šonkaulius. Taip „Ten būti čia“ („Paūmėjimų“) spektaklio eskizas tapo lietuvių teatro klasika.

Prieš savaitę pavyko atrasti žmogų, kurio dėka išsaugota „Ten būti čia“ originali scenos danga. Nors ne kartą buvo perpieštos vazareliškos grindys (buvusioms gastrolėms ar pastarąjį kartą MO muziejui, parodai „90-ieji“), pasirodo, kad ne atsitiktinumai, o meilė teatrui padėjo išsaugoti tai, kas, rodos, jau buvo prarasta. Kitas neseniai įvykęs netikėtumas – ant „nereikalingų“ daiktų stirtos, suneštos iš įvairių kampų, gulinti pirmoji kompozitoriaus Gintaro Sodeikos įrašyta šio spektaklio magnetinė garso juosta ir režisūrinis teksto variantas, kuriame – pirmieji O. Koršunovo patikslinimai, išbraukymai.

Prisiminimai nukėlė ir į vieną naktinį pasibuvimą teatre. Buvo atvažiavęs garsiojo Edinburgo teatro festivalio direktorius Richardas Demarco. Jis, aišku, atvažiavo dėl Oskaro. Veiksmas vyko tuometinio vyriausiojo režisieriaus Jono Vaitkaus kabinete. Buvo labai keista atmosfera, nes R. Demarco ilgai kūrė planą, kaip nutiesti geležinkelį nuo Edinburgo iki Vilniaus, kad tik nenutrūktų ryšys su Lietuvos teatru. Jam buvo aiškinama, kad mus skiria dar ir vanduo, tačiau šiam didžiajam idėjų generatoriui tai buvo visai nesvarbu. Ir suprantama, kodėl taip buvo svajojama. Didysis menų propaguotojas R. Demarco, pristatęs kelis tūkstančius meno parodų, spektaklių, koncertų, konferencijų ne tik Edinburge, bet ir visame pasaulyje, bendradarbiavęs su garsiausiais pasaulio menininkais, turėjo puikią uoslę, nuojautą, kad tai yra tik didžiojo kelio pradžia. Juk Škotijoje „Ten būti čia“ pelnė „Fringe First“ prizą, o šis apdovanojimas tapo vienu iš dviejų esminių Oskaro Koršunovo gyvenime.

„Aš tik dabar suvokiu, koks tai buvo įvykis, nežinau, ar tada buvau toks „pasikėlęs“, ar visiškai ne tai rūpėjo“, – neseniai prisipažino režisierius.

Richardas Demarco ir Josephas Beuys 1970 m. „The Demarco European Art Foundation“ nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien