2020 12 24

Paulius Šironas

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Spindulio belaukiant

Pauliaus Širono nuotrauka

Vaikystėje didžiąją Kūčių dienos dalį praleisdavau miške svajodamas, brisdamas žvėrių pramintais takais ir žvalgydamasis eglutės namams. Galvą apsukantis užsiėmimas, kai po sniego apsiaustu kiekviena jų atrodydavo pati gražiausia ir pasiruošusi tapti tuo vieninteliu Kalėdų medeliu. Skruostus spigindavo šaltis, o tylą kartais pagyvindavo netikėtas stirnos stryktelėjimas, duslus genio stuksenimas ar nuo šakų pabirusio sniego šlamesys. Šie garsai pažadindavo nekantrumą, kad tik rasčiau, ko ieškau, ir spėčiau iki saulėlydžio grįžti į senelių sodybą laukti, kol danguje sušvis pirmasis žibintas.

Nors pastarosiomis vasaromis dažnai keliaujame į vienkiemį, tačiau žiemomis jis lieka tuščias. O šiandien pirmą kartą po 20 metų Kūčios vėl kaime… Sniego kieme mažiau nei kadaise, keliauti į mišką jau nebereikia, nes sodybos gilumoje prie kūdros žaliuojanti eglė taip dailiai nuaugo, kad ir vienos jos šakos užtenka šventės nuotaikai sukurti. Užtat padabinom ją žaisliukais, kuriais pirmąkart savo eglutę puošė vos šešerių sulaukusi mama, vėliau kasmet per žiemos atostogas gėrėdamiesi jais užaugome ir mudu su sese… Mano mylimo apuoko galva įskilo ir pilve jau žioji šiokia tokia skylė, bet praėję dešimtmečiai nepritemdė žaisliuko spindesio.

Šiltuose namuose pakvipus džiovintiems baravykams, prisimenu Nepriklausomybės priešaušryje šioje troboje švęstas Kūčias: virtuvėn susirinkę namiškiai komentuodavo per Lietuvos radiją transliuojamas „Amerikos balso“ žinias, vėliau programoje skambėdavo vaikų choro atliekamos Kalėdų giesmės. Kartais prie dainininkų tylomis prisijungdavo ir senelis… O kai lauke pritemdavo, vienas ar su kuriuo iš suaugusiųjų traukdavom per kiemą apžiūrėti ūkės.

Pauliaus Širono nuotrauka

Prieš atidarydamas sunkias tvarto duris būtinai pasiklausydavau dunksėjimų, ūžesių ir plazdėjimų, sklindančių iš vidaus. Tokį darnų garsą gali tik jausti, jo nenupasakosi – tai gyvybės garsas, kaip ir bičių avilio, prie kurio priglaudęs ausį supranti, kad tai ne paprasta medinė dėžė, bet namai. Peržengus aukštoką slenkstį pro balzganą dulkių debesį pasitikdavo mėlynai spindinčios besiilsinčios karvės akys… Ji sunkiai atsistodavo, giliai atsidusdavo, o aš tuoj čiupdavau kibirą ir vargais negalais nutempdavau prie senosios „juodžkės“. Kaip godžiai ji gerdavo tą šaltą vandenį, prisipešusi šieno! Tvarte laukdavo ir avys su šunimis, katės būdavo mieguistai abejingos, vištos su gaidžiu kažko įtariai žiūrėdavo nuo laktų, bet tik kol pripildavau grūdų lovelin…

Dabar tvarte tylu, kaip ir visoje pamiškėje. Kadaise už lango boluodavo sniegas, o pastaraisiais metais jį pakeitė tiršta migla, tvyranti nuo neįprastai ilgai tebealsuojančios žemės. Užtat sodyboje šią žiemą šeimininkauja ne vėjai, o tėvai, apsigyvenę atgijusių namų šviesoje. Tėtė mikliai užkuria krosnį – vėl pleška beržinės malkos, kambarys netrukus jaukiai sušyla, mama pro garus lyg rūką eina puošti Kūčių stalo. Darbai tirpo močiutės rankose, lygiai taip tirpsta ir mamos…

Paulius Šironas. Asmenonio archyvo nuotrauka

Ir kai uždegus žvakutę po maldos tėtė pradės dalinti kalėdaitį, laikas ir erdvė tarsi nustos egzistavę, nes visi, kurie dabar toli ir net tie, kuriuos paprastai laikome išėjusiais, bent akimirką susirinks drauge: štai arčiausiai matysiu susikaupusius šeimos narius, toliau už stalo kukliai besišypsančius ir mąslius senelių veidus, girdėsiu jų trumpą prakalbą, linkint visiems gero, kviečiant prie Kūčių stalo jungtis ir biteles… Mamos rūpesčiu, valgysime patiekalus, pagamintus pagal receptus, išlikusius dar nuo tada, kai Kūčias ruošė tėvų tėvai. Šventą vakarą netils istorijos, kaip gyventa, ko tikimės, gražiais žodžiais palydėsime savam kelyje sutiktus žmones. Paskui ataidės vaikystė: mintyse grįšiu į vėliausią vakaro akimirką, kai sutilindžiavus varpeliui lėkdavom su sese į naktį sode ieškoti dovanų! Maišas po obelimi jau pūpsodavo, o kad už jį turim būti dėkingi Kalėdų Seneliui, paaiškėdavo tik iš pusnyse įmintų didelių pėdų, vedusių iš tolių į tolius…

Tais laikais ankstų Kalėdų rytą traukdavom į Mišias Pašušvio Visų Šventųjų bažnyčioje. Nors dabar ji taip pat visapusiškai atsinaujinusi, o ir mes vėl galėtume atkeliauti, tačiau šiemet, kaip ir visiems, neteks tuo pasidžiaugti. Todėl dar Kūčių vakarą maldos tarsi šviesūs dūmai ramiai kils į dangų iš sodybų abipus Šušvės slėnio. Kai mažas būdamas matydavau savojo kaimo bendruomenę kartu besimeldžiančią ir giedančią nedidelėje bažnyčioje – tokį ir įsivaizduodavau Kūčių vakarą Betliejuje prieš 2000 metų. Besiklausydamas pamokslo, sekdavau ir kunigo gestus, tyrinėdavau jo drabužio spalvas, raštus, akimis stabteldavau prie Kryžiaus kelio paveikslų. Paskui žvilgsnis nukrypdavo į žvakių apšviestus parapijiečius, lėtai žengiančius priimti Ostijos. Mąstydavau, kas įvyksta jiems ištarus „Amen“? Kas bus su manuoju gyvenimu? Neišlaikęs tyliai prunkštelėdavau, kai šalia giedanti senyva choristė nepataikydavo į natą… Ir dar daugybė visokių vaikiškų ir nevaikiškų pagalvojimų kildavo.

Pauliaus Širono nuotrauka

Per šios žiemos šventes mintyse aprėpiu jau ne tik artimiausiųjų ratą, bet galvoju ir apie pandemijos išsekintą pasaulį: apie tuos, kurie užgeso ir tuos, kurie atsigavo, tuos, kurie nepailsdami gelbėja sergančiuosius ir tuos, kurie prarado brangius žmones ar priversti Kūčių vakarą leisti vienumoje, apie tuos, kurie laukia nežinioje dėl tėvų, brolių, vaikų sveikatos, savo darbo. Bandau įsivertinti, o ką aš galiu šioje akivaizdoje ir kada mano veikimas yra pagalba, o kada – kliūtis?

Panašu, kad žmonijos pastangos išlikti tampa ir vienu iš didžiausių tikėjimo išbandymų. Pirmąsyk praradome galimybę aplankyti prakartėlę, kad išvystume ėdžiose mojuojantį kūdikį, tačiau gal esmės tai nekeičia, juk užaugęs Jėzus ištars: „Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20, 29) Dievas lieka vienu iš nedaugelio, jeigu ne vieninteliu, kuris net šiuo varginančiu metu be nuotolio išklausys ir supras širdį atvėrusį tikintįjį. Tai turėtų nuraminti tuos, kurie, saugodami mylimus žmones, šiemet jų neaplankys, lygiai taip turėtų paguosti tuos, pas kuriuos niekas šįvakar neužsuks. Kada giliau negu šiomis savaitėmis, kai tapome tokie pažeidžiami, būtume labiau supratę, kokie mums reikalingi kiti žmonės?.. Galiausiai ir pandemija gali būti ženklas primiršusiems, kad ištikimybė Dievui gyva tik mylint artimą.

Mūsų šeima laiminga, kad per patį viruso siautėjimą, tegul ir nelengvai, pavyko atkurti senelių namus ir kad per Kūčias čia rusens ugnelė. Tai kelis dešimtmečius trukusi svajonė ir dabar išsipildžiusi galbūt už mūsų meilę jiems?.. Ir aš tikiu, kad kiekvienas, kuris iš tikrųjų myli, anksčiau ar vėliau pasieks džiaugsmą, nes ir pandemija praeis, o meilė liks amžinai. Ko gero, atsisveikindami su sunkiais 2020 metais turėtume laikytis romiai, kad ir mus išvydęs Kūdikis ne pravirktų, bet nusišypsotų. Norisi palinkėti visiems būti tvirtiems priimti gyvenimą su visa jo didybe ir ribotumu, liūdėti su liūdinčiais ir džiaugtis su besidžiaugiančiaisiais, būti pagarbiems paslapčiai, o kritus į bedugnę skubėti vėl kilti aukštyn ir su negęstančia viltimi ieškoti, ieškoti… Ieškoti savosios žvaigždės.