Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Štai ir aš šiandien dalyvauju didžiajam atgimimo spektaklyje

Poetas Marcelijus Martinaitis. Evgenios Levin fotografija

Štai ir aš šiandien dalyvauju

didžiajam atgimimo spektaklyje.

Esu tas pats, kas pražydus vyšnia.

Kalbinu prie inkilo varnėną.

Mes niekuo vienas nuo kito nesiskiriam,

Lygus esu vabalui, bitei…

Šiandien niekuo nesiskiriu

nuo žemės, kurią laikau saujoje.

Viskas taip ir liks,

kol vėl imsiu kalbėt.

Marcelijus Martinaitis

2021-ųjų balandžio 1-ąją poetas, publicistas, vertėjas, visuomenės veikėjas Marcelijus Martinaitis (1936–2013) būtų minėjęs 85-metį.

Šia proga norisi dar kartą atsiversti puikaus poeto ir įdomaus mąstytojo užrašų rankraščius, sugulusius į literatūrologo Valentino Sventicko parengtą M. Martinaičio užrašų įvairiausiomis temomis knygą „Viskas taip ir liks: 1988–2013 metų užrašai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.).

Trumpai priminsime šios eseistikos knygos atsiradimo istoriją. Po poeto mirties žmona Gražina Martinaitienė sukaupė visus poeto bloknotus ir pabirus užrašus, atrinko nespausdintus kūrinius, surinko juos kompiuteriu, nes M. Martinaičio rašysena nelengvai perskaitoma. Tekstų atspaudus, susegtus kartu su poeto rankraščiais, ji perdavė literatūros tyrinėtojui V. Sventickui.

Pratarmėje sudarytojas rašo, kad šiuose poeto M. Martinaičio užrašuose vyrauja mintys apie literatūros, kultūros, lituanistikos, humanitarų padėtį kintančioje visuomenėje, apie kūrybą, iškilias asmenybes. Daug, kiek netikėtai daug, kalbama apie politines permainas, ypač krizines būsenas, partijų ir asmenybių prisitaikymo grimasas, apie komercializacijos grėsmes ir socialines banalybes. Poeto mąstyta apie Vilnių kaip sostinę, paveldo ir urbanistikos santykius. Įsilieja autobiografinių, žanrinių matyto gyvenimo scenų, aforistiškų posakių, papokštavimų, eilėraščių apmatų.

„Į šią knygą patenkančius tekstus turime suvokti kaip poeto užrašus sau. Nėra ir negali būti jokios žinios, ar jis pats būtų davęs juos spausdinti. Gal būtų gludinęs tai, kas užsirašyta paskubom, ekspromtu, gal būtų slopinęs „aštrumus“ ar keitęs frazeologiją. Šį žanrinį būdingumą – poeto užrašai sau – knygos skaitytojams reikėtų įsidėmėti“, – rašo V. Sventickas.

Skaitykite knygos ištrauką.

Įkvėpimo žemė

Namai ant kapų

(rašyta tikriausiai pažiūrėjus Romualdo Rakausko fotografijų albumą „Įkvėpimo žemė“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998). Red.)

Nemėgstu savo nuotraukų, iš jų sudarytų albumų. Tokie rinkiniai man primena kapines: juo ilgiau gyveni, juo labiau tai jauti, juo labiau praeities vaizdai liūdnėja. Suprantu, kad rinkti nuotraukas, klijuoti iš jų savo gyvenimo istoriją nėra peiktinas dalykas, ypač šeimos žmonėms, įsikirtusiems į ką nors pastovų: vaikus, gimtinę, žemės plotelį, gražiai tvarkomus namus, tarnybą, draugystę.

Kai prireikia nuotraukos, rausiuos sujauktoj krūvoj, kartkartėmis sustodamas ties kokiu paširdžius nusmelkusiu vaizdu, veidu, daiktu. Pajunti kaltę, priekaištą, nuo savęs slapstytą negerumą, skolą, pamatai, kaip mūsų laikas buvo sutraukytas, užlūžęs, visa sumaišyta, laikina, atsitiktina. Tik labai senose nuotraukose žmonės fotografuodavosi ilgam…

Atrodo, kad nuo ankstyvos vaikystės kažkas tave vijo per tas fotografijas, nuolat skubino, varė į kitą gyvenimo pusę. Ten beveik nieko nėra tavo: ne tavo namai, ne tavo gatvė, kažkokia salė, atsitiktiniai žmonės, kažkieno vestuvės, jau mirę… Kažkur skubėjai per kraštovaizdžius, pro kolonas, pro žmones. Kažkas tave užklupo, plykstelėjo šviesa ir paliko praeityje.

Joks kitas menas neturi tokios galios, tokio sugebėjimo perteikti laiko tekėjimą iš pradžios į pabaigą – be grįžtamojo ryšio. Dėl to albumai ir yra tokie liūdni. Mintimis gali gyventi keliuose laikuose, bet štai jau niekas niekada manęs nenufotografuos Paserbentyje prie šulinio, su tėvais, sodelyje skaitantį knygą, paskutinį vakarą sėdintį ant nugriautos trobos slenksčio ir deginantį niekam nereikalingus daiktus. Nėra tokio albumo ir nėra tokios galios, kuri leistų dar kam nors tai pamatyti.

Nėra, neturiu nieko, kas čia gražiai vadinama įkvėpimo žeme. Nėra, neturiu – visiškai, ir niekaip kitaip negaliu pasakyti. Sunaikintos beveik visos gyvenimo ištakos. O jų dar ieško fotografija, literatūra… Sunku prisipažinti, kad tos žemės jau nėra.

Ten, kur mano vaikščiota, augta, plevėsuoja Kanados vėliava. Važiuojantys Kauno–Klaipėdos greitkeliu tikriausiai stebisi, iš kur ta vėliava netoli Raseinių, ant kalnų Kalnujų… Žmonės jau neįstengia paimti savo žemės, rodos, nieko jie negali padaryti su tuo, ką grąžina atgauta nepriklausomybė. Ar nėra pakirstos ne vien dvasinės ir kultūrinės, bet jau ir biologinės gyvenimo šaknys? Prieš trisdešimt metų mano tėvas čia viską būtų padaręs, ir nereikėtų Kanados vėliavos. Matyt, jau neveikia biologinė programa, vidinės išgalės tuoj imtis gyvenimo, gyvybę pratęsiančios veiklos.

Neseniai buvo galima gyventi savo „įkvėpimo žemės“ utopija kaip prarasto rojaus vaizdiniu. Buvo aišku – riboja, draudžia, neleidžia, atima, dėl to galima sielvartauti, apie tai rašyti. Ar netapo „įkvėpimu“, kad neturi savo žemės, savo tikrų namų, savo tiesos, savo valstybės? Dabar paaiškėja, kad negali to paimti dėl kažkokios vidinės kaltės ar užlūžimo, nors būtų dar šimtas restitucijų paskelbta. Jau esi iš kito albumo, nes senosios nuotraukos mažai ką pataria.

Negailestingas fotografijos menas sako: kelio atgal nėra…

R. Rakauskas su savo aparatu prieš dešimtmetį mane užtiko kuriantį gal net paskutinę utopiją – šalia Vilniaus, Vanaginėje, statantį iš Paserbenčio parsivežtą tėviškės namą. Čia padaryta paskutinė nuotrauka, kurioje dar esame trys buvę šio namo gyventojai – mama, brolis Algirdas ir aš. Tai tiek liko iš didelių Paserbenčio, Serbentų, Pakalnupio kaimų – šis netoli Vilniaus atsidūręs namas. Norėjau ką nors išgelbėti, turėti ką nors sava, tikra, prie ko dar būtų galima nusifotografuoti, pasijusti „namie“. To nepadaręs, tikriausiai būčiau sugniužęs, įsibauginęs dėl tada labai slėgusio tuščio laiko ir labai ištuštėjusio gyvenimo.

Norėjau atkurti arba išsaugoti mitą, mito provaizdį, tai, kas yra namas su keturiom sunertom kerčiom, slenksčiu, paties tėvo tašytais rąstais, kuriuose gerai matyti visi įkirtimai, medžių žaizdos, kurias padarė kulkos ir skeveldros.

Namų samprata dabar yra labai pasikeitusi. Namuose negimstama, nemirštama, net ir negyvenama. Į juos pareinama pailsėti, pavalgyti, permiegoti. Prieš mirtį skubėjau tėvą parvežti į namus, kad ten mirtų, nes ir tam statėsi namą kartais apie tai prasitardamas. Čia buvo meldžiamasi už tuos, kurie miršta ne namuose. Jie buvo tikra gimimo vieta, scena, koplyčia, o kartais – ir bažnyčia. Mano krašte namus vadindavo gyvenimu.

Ankstyvoj jaunystėj tuos namus palikau palydimas tėvo žodžių: „kada nors pasiimsi, ką dabar pameti…“ Dažnai išsipildo kieno nors pasakyti žodžiai. Tik ar tėvas būtų tikėjęs, kad su meile statytas jo namas taip pat turės palikti Paserbentį, kad jis važiuos per patį Vilnių, per Nerį, „kur patrankos daužė krantus“, kad net rąstai turėjo mokėti tos dainos žodžius.

Parsivežiau įgarsintą namą, išsaugojau tuos pačius langų stiklus, rąstus, kurių kiekvienas turi miškelio vardą ar žmogaus pavardę. Po karo su tėvu tuos medžius vežėme iš apleistų, jau niekieno miškelių, kurių savininkai buvo žuvę, išvežti, dingę be žinios. Iš mano krašto medžių, ypač arčiau Kalnujų, buvo likę tik stuobriai: tašant iš jų byrėdavo skeveldros ir kulkos. Šis namas buvo pastatytas iš sušaudytų medžių. Jie man primena savo išnykusias gimtavietes: Deksnelės, Kavavtrakis, Pučmeistrynė, Vedeckinė, Parštakai…

Tik tokiu būdu visam laikui lieki tenai, kur jau niekad nebūsi, neįžengsi, nenufotografuosi ir jokiu aparatu neįrašysi balsų. Būni kažkur kitur, kažką veiki ir nežinai kieno žemėje, ant kieno kapo stataisi ar pasistatei namus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien