2022 06 23

Simona Merkinaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Stalino biografas S. Kotkinas: negalime leisti Rusijai triumfuoti

Stephenas Kotkinas. Hooverio instituto videomedžiagos kadras

Iš kokios profesijos intelektualų tikėtumėmės ypatingo dėmesio žmogaus laisvei? Rodos, pagrįstai galėtume įvardyti moralės filosofus. Tačiau ne mažiau jautriai į asmens laisvę žvelgia istorikai, tiriantys XX a. totalitarinius režimus. Mat darbe jie kasdien netiesiogiai susiduria su žmogaus proto, kūno ir dvasios represijomis.

Stephenas Kotkinas yra Prinstono universiteto profesorius, daugumai žinomas kaip Stalino biografas, šiuo metu baigiantis trečiąjį tomą, apimsiantį laikotarpį nuo 1941 m. Kalbėdamas apie Rusijos agresinį karą Ukrainoje, Kotkinas pažymi, jog turime būti budrūs, nes daugelio mūsų pasaulėvoką (Kotkinas pirmiausia kreipiasi į Amerikos ekspertus ir paprastus klausytojus) vis dar apėmusi Šaltojo karo migla. Ką jis turi omeny? Pirmiausia skepticizmą, su kuriuo sutinkamos JAV ir kitų Vakarų valstybių pastabos apie atsinaujinusią kovą tarp laisvės ir nelaisvės, demokratijos ir autoritarizmo.

Vakarai vs Rusija

Šaltojo karo metu buvo įprasta apie politiką mąstyti išskirtinai per dviejų priešingų ideologijų susidūrimo prizmę. Todėl Vakarų visuomenėse, ypač JAV, iki šiol kartais nerimtai reaguojama į kalbas apie laisvę ir būtinybę ją saugoti. Paveiktieji Šaltojo karo laisvę kartais suvokia kaip tik vieną iš daugelio ideologinių konstrukcijų, už kurių stovi dvi viena kitai lygiavertės, galia, ekspansija ir dominavimu pagrįstos jėgos. Tačiau kas kitas, jeigu ne tie, kurie iš tiesų mato, kokių žmogiškų aukų pareikalavo sovietų ideologija, gali suvokti, kad čia nėra lygiavertiškumo? Todėl Kotkinas, neatmesdamas ideologinio elemento abiejose pusėse, siūlo žvelgti į Šaltąjį karą ne vien kaip į būdą įtvirtinti ir išplėsti Sovietų Sąjungos ir jai oponuojančių Jungtinių Amerikos Valstijų dominavimą, bet ir kaip į laisvojo pasaulio priimtą modernios tironijos iššūkį.

Nors būta politinių žaidimų ir pragmatinės galios demonstravimo, laisvasis pasaulis, rizikuodamas atominiu konfliktu, visgi išreiškė ir moralinę poziciją. Vakarai parodė, kad su tam tikrais dalykais mes negalime taikstytis. Laisvė nėra vien ideologinė Vakarų konstrukcija. Čia laisvė yra institucijos, teisės viršenybė, pilietinės laisvės. Taigi laisvė apčiuopiama, kasdieniška. Tai teisė laisvai judėti, kurti, mąstyti. Tad Šaltojo karo metu vienoje pusėje, nors ir su ideologiniu prieskoniu, buvo kažkas tikro ir apčiuopiamo, o kitoje – vien ideologija ir jai radikaliai prieštaraujanti praktika.

1951 m.  Hannah Arendt Totalitarizmo ištakose totalitarinio dominavimo prielaida kaip tik įvardija režimo siūlomą abstrakcijų, ideologijų ir propagandos pakaitalą realybei. Žmonės virsta tarsi beforme mase, kai negali įsitverti į tikrovę, savo asmeninį patyrimą, kuriame gali derėti meilė ir pyktis, atleidimas ir kerštas, drąsa ir nuolankumas. Šią beformę žmonių masę gali perkonstruoti diktatoriai ir tironai. Jie suteikia tokiai masei prasmės pakaitalą, pažadą išvaduoti iš slegiančios beprasmybės ir vienatvės. Tačiau tai daroma toliau ardant socialinius ir asmeninius ryšius, vietoje jų pasiūlant kokią nors kolektyvinės, amorfiškos valstybės, rasės ar klasės pilnatvės viziją. Todėl šiandien Rusijos žmonėms, esantiems radikalioje atskirtyje vieniems nuo kitų, teigiama, jog tai, ko trūksta, tai Ukrainos teritorija, o prasmės tuštumą užpildys Rusijos didžiosios imperijos atkūrimo darbas. Ir priešingai – labai apčiuopiamos laisvės patirtis šiandien verčia žmones Ukrainoje priešintis visa savo esybe. Tai pasipriešinimas prieš sielos, kūno ir proto pavergimą.

Simona Merkinaitė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Nepagydomas Rusijos imperializmas

Būtent šiame kontekste turime ieškoti rakto į klausimus apie tai, kas yra Rusija. Ji nėra viena šalia kitų. Bet kartu ji niekuomet nenorėjo būti viena iš daugelio kitų. Tam tikra prasme Putinas sprendžia tą pačią dilemą, kurią sprendė Stalinas: „Kaip egzistuoti šalia Vakarų, kai esi silpnesnis, tačiau turi pretenziją į grandioziškumą.“ Šis visiškas neatitikimas tarp ambicijos ir realybės yra tai, kas vienija praeitį ir dabartį.

Tačiau Rusijos situacija nėra „objektyvi“, nuo niekieno nepriklausanti, kaip ir nėra objektyvus faktas, kad Rusija ar jos žmonės iš prigimties yra linkę į blogį, smurtą ir naikinimą. Priešingai, tai yra strateginis pasirinkimas. O jeigu tai pasirinkimas, tai jis implikuoja ir labai aiškią kaltę ir atsakomybę. Niekas neverčia Rusijos pulti, istorijoje nėra ir negali būti tokių determinuotų jėgų. Istoriją stumia žmonių pasirinkimai ir sprendimai. Europos tragedija ta, kad Rusija iš kartos į kartą daro tokį patį strateginį pasirinkimą. Šiandien už tai kainą moka Ukraina.

Tam tikra prasme patys Rusijos valdovai tampa šio pasirinkimo įkaitais dėl to, kad imperinis mąstymas yra gajus anapus Kremliaus sienų. Rusija, priešingai nei kitos buvusios imperijos, reikiamu metu nesugebėjo pereiti nuo imperijos prie nacionalinės valstybės. Todėl jos vidinis legitimumas iki šiol grįstas išorinės ekspansijos būdu. Rusijos imperinė tapatybė yra išskirtinumo ir galios fantazijos, aukos ir pasiaukojimo atminties trupinių bei nevisavertiškumo emocijų raizginys, kurį nebus lengva išpainioti. Rusija, visais būdais ieškojusi savo išskirtinumo šaltinio, išlieka Vakarus besivejančia galia, kurios ambicijos negali būti patenkintos. Tai tik dar labiau kelia vidinę Rusijos politinio elito frustraciją.

Čia, be abejo, keltinas klausimas, ar nelaisvos visuomenės apskritai gali kurti tokį progresą, kuris tampa įmanomas laisvo mąstymo bei veiksmo sąlygomis. Kaip pažymi pats Kotkinas, autoritariniai režimai paprastai labai blogai tvarkosi, jie negali užtikrinti žmonėms gerovės ar saugumo, tačiau tam, kad išliktų, jie turi gerai atlikti vieną darbą – represuoti bet kokias alternatyvos galimybes. Rusijoje tam ypač palanki situacija. Šalyje, iš kurios žemių gelmių trykšta medžiagos, tiesiogiai konvertuojamos į pinigus, valdovai yra visiškai nepriklausomi nuo visuomenių, nuo jos gerovės, jos inovacijų ir progreso galimybių. Apibendrindamas Kotkinas režimą įvardina kaip karinę-politinę diktatūrą.

Rusijos pretenzija į didybę reiškia ir tai, kad ji niekada nesiruošė ir negalėjo integruotis į Vakarus. Tai supratus, bet koks argumentas, jog Vakarai darė ir daro nepakankamai, kad į savo draugų tarpą priimtų Rusiją, netenka prasmės. Po Sovietų Sąjungos griūties ne kartą bandyta siūlyti dialogą Rusijai dėl pastarosios integracijos viena ar kita formą tiek į Europą, tiek į transatlantinį aljansą. Viena po kitos sekė pastangos perkrauti santykius, glaudinti Rusiją ir Vakarus per ekonominius ryšius, suteikiant išskirtines teises Rusijai į Sovietų Sąjungos palikimą ir t. t. Tačiau ar šalis, pretenduojanti į išskirtinę didybę, gali priimti taisykles, kurios galioja dar 27 šalims? Ar gali pripažinti atskaitomybės standartus, kurių laikosi mažiausios Europos kontinento valstybės? Juk išskirtinei galiai turi galioti ir išskirtinės taisyklės. Šią nuostatą Rusija nuolatos demonstruoja savo banditišku elgesiu džentelmenų kompanijoje.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, gynybos ministras Sergejus Šoigu, karinio laivyno admirolas Nikolajus Jevmenovas, generolas Aleksandras Dvornikovas. EPA nuotrauka

Rusija – išprovokuota NATO dar prieš NATO atsiradimą

Dėl aptartos realios galios ir galimybių asimetrijos tarp Vakarų ir Rusijos, pastaroji visuomet lieka „nuskriaustoji“, o Vakarai – „permanentinė grėsmė“, kuri Rusijos politinėje vaizduotėje egzistavo dar ilgai prieš NATO susikūrimą. Svarstymas apie galimą NATO kaltę dėl Rusijos provokacijos yra pagrįstas klaidinga prielaida apie pačią Rusiją. Esą NATO išprovokuota Rusija nukrypo nuo sau įprasto veikimo. Tačiau tai, kas dabar vyksta, labiau atitinka istorišką ir ilgalaikę Rusijos vystymosi trajektoriją, nulemtą vidinių procesų, o ne išorės veikėjų išprovokuotą išimties būklę.

Tai, jog tokie autoritetai kaip H. Kissingeris kalba apie būtinybę eiti į kompromisus su Rusija, yra Šaltojo karo atminties konvulsija. Kissingerio pozicija paremta kiekvienos valstybės apisprendimo laisvės ir teisės atmetimu. Amerikiečiai lengvai patiki naratyvais, kad Amerika, panašiai kaip ir Rusija, kovoja savo kovą dėl įtakos šiame regione, prisidengdama „demokratijos“ ekspansija, todėl vis dar dalinamasi įtakos sferomis. Nenorima ir nesugebama matyti, jog tai yra savarankiški suverenūs subjektai, kurie patys sprendžia, kokiems aljansams ir susivienijimams priklausyti. „Vakarų orientacija“ yra nuoširdus ir apmąstytas pasirinkimas. Pasak Kotkino, tai Ukrainos žmonės šiandien primena visam Vakarų pasauliui, kad laisvė turi kainą, kurią jie pasirengę sumokėti. Nors pirminė Vakarų reakcija rodo, kad Vakarai ima prisiminti, ką ji reiškia, tačiau klausimas, ar šis suvokimas virs ilgalaikiu įsipareigojimu pirmiausia Ukrainai, lieka atviras.

 

Visuotinis įsipareigojimas

Kas toliau? Dažnai šis klausimas svarstomas iš geopolitinės ar pragmatinės perspektyvos. Tam, kad atsakytume, kas toliau, turime pirmiausia apsibrėžti, ko siekiame, t. y. koks mūsų tikslas. Dažnai imame svarstyti, kokios Rusijos norime, kaip ieškoti balanso tarp paramos Ukrainai, neprovokuoti Rusijos ir „išeiti“ iš karo būklės kuo mažesnėmis sąnaudomis Vakarams. Tačiau, dėliojant tolesnių veiksmų strategiją, reikia atsakyti į klausimą, ko siekiama, kokia turėtų būti šios baisios istorijos pabaiga. Kotkinas teigia, jog valstybė, pradėjusi okupacinį, agresija paremtą karą, neturi jo laimėti. Nė viena šalis, kuri imasi to, ką Ukrainai daro Rusija, nenusipelno triumfuoti. Valstybei, masiškai naikinančiai civilius, negalime leisti nugalėti. Tai yra mūsų vienintelė ir pirminė pareiga sau, Ukrainai, visoms kitoms ateinančioms kartoms.

Istorijoje išliks vienintelis klausimas: ar mes padarėme viską, kad nesitaikstytume su tokiu blogiu? Panašiai kalbėdama apie Holokausto nusikaltimus rašė ir H. Arendt, teigdama, jog įvyko tai, ko neturėjo būti. Šioje nuostatoje slypi subjektiškumo, sprendimo galios pripažinimas visiems žmonėms, netgi tiems, kurie vykdo monstriškiausius nusikaltimus – jie kaip žmonės, t. y. moralės subjektai, daro pasirinkimą. Ir kartu tai atsakomybė mums – imtis visko, kad šie monstriški nusikaltimai nebūtų normalizuoti su jais susitaikant. Tamsos laikai, į kuriuos referuoja Arendt knygoje Men in Dark Times, nėra vien pilni iššūkių ar netgi blogio, bet laikai, kai blogi dalykai vyksta čia pat, kuriuos stebime taip, kaip tiesiogiai stebime ukrainiečių žudymą, prievartavimą ir neišmatuojamas kančias, tačiau randame būdų arba tiesiog nusisukti, arba ieškoti pateisinimo, priimdami tai, kas vyksta. Tuomet atsiduriame visiškoje tamsoje. Todėl, atsakydami į klausimą, kas toliau, turime sutelkti jėgas į Ukrainos poreikių patenkinimą, efektyvesnę ir greitesnę pagalbą. Jeigu pasiduosime geopolitiniams, ekonominiams motyvams, jeigu leisime nugalėti nuovargiui ir apatijai, tai patys sau ir pasauliui parodysime, kad priimame Bučą, Irpinę ir Mariupolį kaip vieną iš galimybių, kaip vieną iš politikos būdų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien