Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

18 min.

Stanislavo Moniuškos kūryba – įspaudas europinėje XIX a. muzikos kultūroje 

Kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos paminklas Vilniuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Kai kuriuos Vilniaus gatvėmis tekančio istorinio laiko ir jį liudijančios kultūros pėdsakus galima aptikti ne tik architektūroje, bet ir, pavyzdžiui, muzikoje. Būtent tokio, skambančio, Vilniaus paveikslas tampa tautiškosios srovės Europos romantizmo muzikos atstovo Stanislavo Moniuškos (Stanisławo Moniuszko) kūrybos ir meilės židinio fonu.

Buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, netoli Minsko, gimęs ir ten vaikystę praleidęs kompozitorius Stanislavas Moniuška, dažnai gretinamas su Frédéricu Chopinu, užima ypatingą vietą Lietuvos muzikos istorijoje. Jo kūrybinė veikla Vilniuje 1840–1858 m. itin reikšminga ne tik pačiam kompozitoriui, bet ir Lietuvai: S. Moniuška, dirbęs Vilniaus miesto teatro orkestro vadovu, Šv. Jonų bažnyčios vargonininku, organizavęs labdaros, autorinius ir kitokius koncertus bei spektaklius, publikavęs muziką, leidęs natas, steigęs muzikinius kolektyvus, buvo pripažintas Lietuvoje ir išgarsėjo visoje Europoje.

Muzikologė, teatro istorikė dr. Vida Bakutytė sako: „Vilniaus istorija neįsivaizduojama be Stanislavo Moniuškos kaip Stanislavo Moniuškos biografija – be Vilniaus.“

Miulerių namuose užgimusi meilė

Dabartinės Vokiečių gatvės pabaigoje (Vokiečių g. 26) stovi XIX a. pobūviais ir koncertais garsėjęs Miulerio namas. XVI a. čia buvo pastatyti Vilniaus pilių prižiūrėtojo Ulricho Hozijaus rūmai su keliais kiemais ir sodu. XVIII a. namų valda priklausė LDK iždininkui Jonui Flemingui. XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje namų valdą pirko pirklys Miuleris. Vilniaus aukštuomenės pamėgtoje pokylių ir sambūrių vietoje apsigyveno 1863 m. į Vilnių atvykęs Stanislavas Moniuška.

Nors muzikos mokėsi ir Varšuvoje, pirmuosius operinius įspūdžius jis patyrė Vilniaus miesto teatre – kaip tik tuo metu buvo rodoma Carlo Marios von Weberio opera „Laisvasis šaulys”. 

Ne veltui šis kompozitoriaus gyvenimo Vilniuje laikas vadinamas meilės laikotarpiu. Apsigyvenęs Miulerių namuose, S. Moniuška susižavėjo ne tik opera, bet ir šeimininkų dukterimi Aleksandra. Witoldas Rudzińskis knygoje „Stanislavas Moniuška – žmogus ir kūrėjas“ rašė: „Vakare ją nustebino muzika, sklindanti iš už sienos. Tai buvo didžiulė vidinė gelmė, susikaupimas ir aistringa gyvenimo meilė, kartu – kažkokia jai iki tol nežinoma rimtis bei kuklumas. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad tų improvizacijų autorius yra šis neišvaizdus, kiek šlubčiojantis vaikinas, į kurį anksčiau ponios Miulerovos salone niekas nekreipė dėmesio. Kai artimiausią savaitę visa šeima susiruošė į iškylą prie Vilniaus priemiesčio Karoliniškių malūno, pakvietė drauge ir Stanislavą.“

Netikėtai įsižiebusiai jaunuolių meilei teko mokytis kantrumo, tuoktuvės buvo atidėtos Aleksandros motinai pareikalavus, kad būsimasis kompozitorius įgytų kokį nors išsilavinimą. 

1837 m. S. Moniuška išvyko studijuoti į Berlyną. Jau pirmuosiuose kūriniuose studijų metais jis atskleidė savo romantišką pasaulėjautą, kūrybai pasirinko savo krašto simboliką – romantikų mėgtą baladės žanrą, Adomo Mickevičiaus eiles, istorinę tematiką. Berlynas galutinai suformavo S. Moniuškos stilistinę manierą. Ten jis išleido pirmuosius spausdintus muzikinius kūrinius: „Tris dainas“ (pagal A. Mickevičiaus žodžius) ir muziką baladei „Trys Budriai“. Ilgėdamasis sužadėtinės, pirmuosius kūrinius, be abejonės, dedikavo Aleksandrai. 

1840 m. S. Moniuška grįžo į Vilnių ir Antakalnio Viešpaties Jėzaus (Trinitorių) bažnytėlėje susituokė su Aleksandra Miuleryte. Su žmona susilaukė 10 vaikų, trys iš jų mirė vaikystėje. Visi vaikai gimė, kai Moniuškų šeima gyveno Vilniuje. Tolesniame kompozitoriaus kūrybiniame kelyje šeima buvo didžiausias jo palaikymas. Namuose jie aptardavo naujus sumanymus, dainų tekstus, rengdavo mažus koncertus draugams ir pažįstamiems. 

Vilnius – kompozitoriaus varomoji jėga

1848 m. Miulerių namų salėje pirmą kartą kaip koncertas buvo atlikta dviejų veiksmų opera „Halka“, dėl kurios S. Moniuška yra laikomas lenkų operos pradininku. Opera sulaukė didžiulio pasisekimo, o pats autorius buvo pakviestas dirbti Varšuvos didžiojo teatro dirigentu.

S. Moniuškos kūriniuose aiški lenkų, baltarusių liaudies muzikos atgarsių linija, lietuvių tautosakos ir pasaulėjautos temos. Kantatose „Milda“ ir „Nijolė“ galima išgirsti žemaitiškų dainų atbalsių. Vilniuje jis taip pat pradėjo rengti vokalinių dainų rinkinius ir juos su šeima nusprendė pavadinti „Namų dainynais“. Šiuose rinkiniuose esančių dainų melodijas kompozitorius kūrė pagal Adomo Mickevičiaus, Jono Čečioto, Aleksanderio Borejko Chodźko, Antoni Edwardo Odynieco ir Tomaszo Zano eiles.

Buvo išleisti šeši paties kompozitoriaus sudaryti rinkiniai (1844–1859 m.), kitus šešis po S. Moniuškos mirties sudarė jo mokinys ir draugas Janas Karłowiczius. S. Moniuška parašė apie 90 bažnytinių kūrinių. Kaip suskaičiavo muzikologė dr. Laima Budzinauskienė: „Iš jų apie 60 (!) – Vilniuje. Tai giesmės (daugiau kaip pusė jų lenkų kalba), mišios (3), Aušros vartų litanijos (4), įvairios kompozicijos vargonams ir pan. Šių kūrinių atlikėjų sudėtys labai įvairios: nuo solo (su vargonų, rečiau – fortepijono akompanimentu) iki vokalinių–instrumentinių kompozicijų. Sunku nustatyti Moniuškos Vilniaus laikotarpio bažnytinių kūrinių chronologiją, nes kompozitorius, deja, nefiksavo jų atsiradimo. Taip pat Vilniaus laikotarpiu sukurtuose bažnytiniuose kūriniuose negalime įžvelgti nuoseklios kūrybinės raidos ar teminio cikliškumo.“

Stanislavas Moniuška mirė Varšuvoje būdamas vos 53-ejų. Kompozitorius buvo pašarvotas Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Tačiau net ir išlydimas į nebūtį jis skambėjo savo kūryba – per mišias skambėjo jo paties „Requiem“, prieš dvejus metus sukurta tėvo laidotuvėms.

Kompozitorius Stanislavas Moniuška. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Ubelė prie Minsko 1872 m. Gimtoji kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos vieta. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Trys Budriai“ (žodžiai – Adomo Mickevičiaus). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Kūrybinės idėjos ir daugiataučiai klodai

„Kompozitoriaus kūrybiniam kredo didelę įtaką turėjo buvusios LDK kraštų, kuriuose jis gyveno, istorija, papročiai, ypač baltarusių, lenkų, lietuvių tautosaka ir pasaulėjauta“, – teigia muzikologė dr. V. Bakutytė. Skirtingų šalių tyrėjų išsakytos mintys per kompozitoriaus jubiliejui surengtą konferenciją atveria platesnį supratimą apie S. Moniuškos kūryboje persidengiančius daugiataučius kultūros klodus: V. Bakutytė atkreipia dėmesį į folkloro bendratautiškumo požymius, L. Budzinauskienė pažymėjo kosmopolitiškumą, lenkų muzikologas Stanisławas Dąbekas pabrėžė Aušros Vartų litanijų svarbą trijų ATR padalijimų kontekste, baltarusių tyrėja Tatjana Cybulskaja Moniuškos kūryboje įžvelgė baltarusiškų motyvų, lenkų tyrėja Lilijana Zalesińska, kalbėdama apie skirtingų tautų tradicijų ir kultūrų elementus, Moniuškos dainose siūlo netyrinėti „Namų dainyno“ tik iš etnolingvistinės lenkiškos pusės, kuri neatitinka šiandieninio lenkiškumo, o Jūratė Trilupaitienė atkreipia dėmesį į filomatišką „Namų dainyno“ kilmę, teigdama, kad kompozitorius ne tik žinojo filomatų draugijų narius, bet ir juos gerbė.

S. Moniuška pakeitė buitinį ir koncertinį muzikos foną buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, iki tol sudarytą iš Vakarų Europos – italų, prancūzų, vokiečių – muzikos kūrinių, ir atkreipė muzikos mėgėjų dėmesį į turtingą vietinį liaudies muzikinį pradą. Kompozitoriaus sukurti kūriniai, sujungti A. Mickevičiaus tekstais, ne tik įsiliejo į lietuviškąjį repertuarą, bet ir prisidėjo prie lietuvių tautinio sąmoningumo žadinimo, o lietuviška tematika sukurti kūriniai padarė įtaką ir lietuvių kompozitorių kūrybai.

Kompozitoriaus idėjos ir muzika leidžia pažvelgti į XIX a. Vilniaus kultūrinio ir net politinio gyvenimo reiškinius. Akivaizdu, kad S. Moniuška paliko gilų ir įvairialypį įspaudą Vilniaus, apskritai lietuvių, baltarusių, o galima sakyti – ir europinėje XIX a. muzikos kultūroje.

Kompozitorius Stanislavas Moniuška XIX a. vid. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kompozitorius Stanislavas Moniuška. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos portretas. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Trys krakoviakai“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Šeštas namų dainynas“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Šeštas namų dainynas“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos operos „Halka“ klavyras („Gebethner i Wolff“). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos operos „Halka“ afiša. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Kaimiškos dainos“ (žodžiai – Vladislovo Sirokomlės). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Kaimiškas dainynas“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Kaimiškas dainynas“. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Ar žinai šalį tą“ (žodžiai – Johanno Wolfgango von Goethe, 1855 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Stanislavo Moniuškos „Ar žinai šalį tą“ (žodžiai – Johanno Wolfgango von Goethe, 1855 m.). Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos paminklas Vilniuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos paminklas Vilniuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos paminklas Vilniuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos paminklas Vilniuje. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Pasakojimą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu