Stasio Šalkauskio kitoniškumas: noras visada kitą matyti gerą ir kilnų

Taip užuojautos laiške Stasio Šalkauskio žmonai rašė universiteto kolega Mykolas Römeris. Dalinamės S. Šalkauskio gyvenimo (1886–1941) epizodų mozaika, atskleidžiančia vieno žymiausių Lietuvos filosofų, pedagogo, Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus asmenybę.

Mokestis valstybei. 1932 m. birželio mėn. Stasys, lankydamasis dėl sveikatos reikalų Vokietijoje ir Lenkijoje, nupirko žmonai dovanų gražų, išeiginį rankinuką, kuriuo ji labai džiaugėsi, bet pats kažkaip neteko nuotaikos. Kitą dieną, Julijai einant į miestą, paprašė nupirkti žyminio mokesčio ženklų. Padavusi juos Stasiui, ji buvo nustebinta, kad jis juos čia pat sudraskė ir įmetė į krepšį. Paklausus, gal negerus nupirko, maloniai atsakė: „Dėkoju, labai geri, bet man reikėjo bent tokiu būdu atsilyginti valstybei, nes, važiuodamas per sieną, pamiršau parodyti muitininkams tavo rankinuką.“

Vaišės pasitikėjimą pamynusiam žmogui. Kartą S. Šalkauskis pakvietė vakarieniauti žmogų iš Fribūro laikų, lyg šis būtų šeimos draugas. Žmonai paaiškino, kad šį kartą ypač reikia, kad svečias pasijustų jaukiai, nes Fribūre šis žmogus buvo praradęs Šalkauskio pasitikėjimą nuplagijuodamas jo darbą. Stasys net ketino kreiptis į teismą, bet vis dėlto nusprendė pradėtą bylą nutraukti, užrašydamas ant dokumentų: „Be sąžinės priekaišto neatidaryti“.

Dosnumas. Kai Šalkauskių namuose dirbusi tarnaite Onutė ir Maironio namuose ilgą laiką dirbęs Juozas nutarė tuoktis, Šalkauskiai suruošė vestuvių puotą ir dar davė kraitį – sidabrinius stalo įrankius, ne prastesnius nei savieji.

Besąlygiškas atsidavimas Tėvynei. S. Šalkauskis atsisakė traukis iš Lietuvos, kai susidarė pavojinga politinė situacija 1939 m. Dar kartą atsisakė ir 1940-aisiais, net grąžino Kaziui Pakštui jam atsiųstus pinigus persikelti į JAV su prierašu: „Tik žiurkės bėga iš skęstančio laivo.“ Nenorėjo kitokio likimo, nei bus lemta jo Tėvynei.

Svečiavimasis – nelengvas atotrūkis. Žmona Julija rašo: „Kai p. Kymantaitė-Čiurlionienė ar kolega Mykolaitis-Putinas pakviesdavo mus pietų, Stasys padejuodavo – atsisakyti nepatogu, tačiau pietūs ne namie suardo įprastinę tvarką ir neigiamai paveikia jo darbingumą. Gero tik tiek, kad aš turėsianti malonumą pabendrauti su įdomiais asmenimis. Tai būdavo savotiškas Stasio pasiaukojimas.“

Kuklus gyvenimas. „Buvo sąmoningas nusistatymas gyventi kukliai ir tam Stasio pajamų turėjo užtekti. Jis dažnai juokavo, kad „mūsų kapitalas“ – jo biblioteka. 1940 m. džiaugėmės, kad mūsų nesieja jokia nuosavybė. Keliantis iš Kauno į Vilnių turėjome skirtis ir su „mūsų kapitalu“. Dabar reikėjo jį paaukoti Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekai, o į Vilnių pasiėmėme tik būtiniausias filosofijos ir pedagoginės tematikos knygas“, – rašo Julija Šalkauskienė

Sveikatos stoka. 1919 m. balandžio 3 d. Fribūre S. Šalkauskis dienoraštyje rašė: „Kūnas mane slegia. Nepajėgiu paliuosuoti nuo jo savo valios, proto, ūpo. Jo silpnumas atima man visą gyvenimo džiaugsmą. Kad pakilčiau dvasia, kad laisvai skrajočiau idealo padangėse, reik nustoti buvus jo vergu. Tik viena sveikatos stoka neleidžia man tai padaryti. <…> Kiek sumanymų, kiek vaisingų idėjų jaučiu savo dvasioje. Ir kaip maža teturiu fiziškos energijos jiems įvykdyti, plėtoti. Tikiu – dar pasveiksiu ir gerokai pasidarbuosiu.“

Dvasios tobulinimas. 1919 m. balandžio 15 d.: „Reik įgyti sielos ramybę. Tik čia esama laimės. <…> Apmąstymai, malda, šv. Mišios, Komunija, Švč. Sakramento aplankymas, kasdienės sąžinės sąskaitos, religinė visų darbų intencija, nuolatinis tobulinimusi rūpinimasis – štai pamatinės priemonės. <…> Likimas skiria man uždavinius, kuriuos tik su Apvaizdos pagalba tepajėgsiu išpildyti. Esu per silpnas. Pamiršęs apie tai, pastosiu dar silpnesnis. Nesididžiuosiu tad pasisiekimuose, nenuliūsiu mano tikslams nevykstant. Neieškosiu sau garbės. Neleisiu save papirkti jokiais pagarbos viliojimais, o garbingiems paskyrimams pritarsiu tik tiek, kiek tai naudinga ir reikalinga aukštesniems tikslams.“

Santuoka – sensacija. Visuomenės ir studentų didžiai gerbiamas profesorius veda žavią, energingą studentę – Juliją Paltarokaitę. Studentų komitetas bando Šalkauskį „gelbėti“ nuo Paltarokaitės. Profesorius net nesileidžia į kalbas. Atvirai atskleidžia jai savo sveikatos būklę ir įspėja „dėl sunkumų, kurių pareikalaus gyvenimas, ir tokių aukų, kokių Tamsta ir numatyti negali“. Julija, susižavėjusi profesoriaus didžiadvasiškumu, atsako: „Tamsta neabejotinai esi priežastis mano džiaugsmingumo dabartyje, mano laimingumo žvelgiant į ateities perspektyvą ir siekimo pastovios laimės Amžinatvėje.“ Profesorius papildo: „Platus bendras interesų ratas ir turtingas dvasinis bendravimas – štai kas yra viltingiausias šeimyniško susidraugavimo laidas, užtikrinantis pastovumą, padorumą, gražumą.“

Naudota medžiaga iš Julijos Šalkauskienės knygos „Į idealų aukštumas: atsiminimai apie prof. Stasį Šalkauskį“, Katalikų akademija, Vilnius, 1998, 255 p.