2021 11 24

Katarzyna Korzeniewska

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Stebėti migracijos krizę Lenkijoje keičiant mastelį. Du netipiški balsai žiniasklaidoje

Migrantai Baltarusijos-Lenkijos pasienyje įkurtoje laikinoje stovykloje. 2021-11-23. EPA nuotrauka

Įsivaizduokite du oponentus, kurie nuolat kartoja tuos pačius emocijomis atmieštus argumentus ir atvirai vienas kitą laiko egzaltuotais kvailiais. Ką pagalvosite? Turbūt, kad bent jau dėl to paskutinio klausimo jie abu teisūs.

Taip – labai apibendrintai ir supaprastintai – galima apibūdinti jau kiek išsenkančią diskusiją dėl migrantų Lenkijos viešojoje erdvėje. Vieni sako, kad reikia ginti tėvynę „hibridinio puolimo“ akivaizdoje. To nesuprantantieji ir kalbantieji apie pagalbą migrantams esą yra arba A. Lukašenkai naudingi idiotai, arba išdavikai. Kiti aiškina, kad pirmiausia migrantams reikia suteikti pagalbą, apibendrintai kritikuoja pasieniečius, kareivius ir policininkus dėl neetiško elgesio su migrantais. „Tai mus priartina prie Putino Rusijos standarto.“ Kadangi į nepaprastosios padėties zoną žurnalistai neįleidžiami, tikrų žinių neturėjimas pila papildomą vandenį ant emocijų malūno.

Tačiau pasirodė bent du rašiniai, kurių autoriai bandė išvengti vyraujančių perspektyvų. Nepaisant to, kaip krizė Lenkijos–Baltarusijos pasienyje bus išspręsta, šie tekstai turės išliekamąją vertę. Abu buvo paskelbti dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, labai kritiškame valdančiosios Lenkijoje partijos ir jos politikos atžvilgu. Taip, galbūt šie rašiniai šališki. Ką padarysi… Radikalus nuomonių skirtumas Lenkijoje aštrus ir sunkiai įveikiamas, tad neverta apsimesti, kad rašančiajam „aš“ jis negalioja.

Galbūt Klausas Bachmanas lapkričio 12 d. provokuojančios antraštės straipsnyje „Prie Baltarusijos sienos vyksta viso labo pasienio incidentų serija“ išsakytų teiginių šiandien jau nebegintų. Tačiau jie vis tiek verti dėmesio. „Stebėtinai sutaria humaniškumo šalininkai ir sienų apsaugos šalininkai tikėdami, kad štai Lenkijai iškilo didžiulis iššūkis. Bet pasižiūrėjus į pastarųjų mažiausiai aštuonerių metų Europos foną […] tai, ką kelia Lukašenka Lenkijos pasienyje, yra nebent smulkių incidentų seka.“

Žvelgiant į Graikijos, Ispanijos ar Italijos patirtį, sunku nesutikti su K. Bachmanu, kad Lenkija (o ir Baltijos šalys) gyveno ramiame Europos užkampyje. Jį globaliniai migracijos procesai aplenkdavo dideliu ratu. Naivu buvo tikėtis, kad būtų dar ilgai taip aplenkę, jei tik ne Baltarusijos diktatoriaus veiksmai. Kadangi problema – jau čia, K. Bachmanas siūlo apsvarstyti tris galimas išeitis.

Lenkijos savanoriai paramos migrantams paskirstymo punkte. EPA nuotrauka

Pirma – nusileisti. „Dabartinėje atmosferoje siūlymas nusileisti skamba kaip prastas juokas. Tačiau verta priprasti prie tokių minčių pasaulyje, kuriame kiekviena diktatūra gali bandyti apeiti demokratinių šalių sankcijas, besikreipdama į Rusiją ar Kiniją […]. Jeigu Rusija nuspręstų stoti į žaidimą ir atidaryti savus kelius į Europą pabėgėliams iš Afganistano, tai šiaip ar taip neliks nieko kito kaip nuolaidos. Tik tuomet ne Varšuva nusileis Minskui, o Paryžius ir Berlynas Maskvai, tikriausiai Varšuvai nė nedalyvaujant.“ Atrodo, būtent toks scenarijus pradėtas vykdyti, kai Angela Merkel paskambino A. Lukašenkai, o Varšuvoje (ir kitur) imta šaukti, kad tariamasi „virš mūsų galvų“…

Antra išeitis – eskaluoti situaciją, t. y. stoti į konfliktą. Mūsų regiono sąlygomis diplomatinis aktyvumas ir informacinės kampanijos migrantų kilmės šalyse yra būtini, bet neužtektini. K. Bachmanas parodo, kad svertai, ypač skaudžiausi diktatoriui, t. y. ekonominiai, yra Europos Sąjungos rankose ir juos reikia panaudoti.

Trečia išeitis – prisitaikyti, t. y. parengti infrastruktūrą ir darbuotojus tam, kad greitai, humaniškai ir pagal tarptautinius įsipareigojimus bei įstatymus būtų priimti migrantų prieglobsčio prašymai, o tie, kurie prieglobsčio negauna – operatyviai išsiųsti namo. Taip, tai kainuoja, bet į skurdžias šalis niekas juk nesiveržia.

Bachmanas skeptiškas dėl užtvarų ir sienos patvaraus efektyvumo. Tai – trumpalaikis sprendimas, kuris pagreitina nusikaltėlių organizacijų „profesionalumo kėlimą“. Jų veiksmai tampa brutalesni, „paslaugos“ brangsta, kas dažnai reiškia jaunų vyrų migrantų įtraukimą į nusikaltėlišką veiklą „išsimokėtinai“. Prie K. Bachmano argumento galima pridurti, kad turbūt ne vien Lenkijos vyriausybė tikisi, jog jos reitingai ūgtels kartu su kylančia siena.

Lenkijos vyriausybė negali, o gal nenori arba nepajėgia šių sprendimų taikyti, o kodėl – jau kitas klausimas (kurį K. Bachmanas aptaria). Esmė – kad ateityje jo nurodytas tris išeitis teks taikyti gal net kombinuotai.

Iš esmės Klauso Bachmano teiginiai nepagrįsti jokiu nepaprastu žinojimu, kuris būtų neprieinamas kitiems apžvalgininkams. Jis tiesiog atitolino žvilgsnį ir sėkmingai atsiribojo nuo polonocentriško (o tiksliau – rusocentriško) žiūros taško, kuris Lenkijoje atrodo natūralus.

Panašų veiksmą atliko tyrėjai, stebintys Lenkijos pasienį „iš arti“. Jie – priešingai – pakeitė perspektyvą iš bendranacionalinės į lokalinę. Sociologai Sylwia Urbańska ir Przemysław Sadura pasidalino savo įžvalgomis su „Gazeta Wyborcza” žurnalistu Jaceku Jucewicziu. Jos labai aiškiai kertasi ir su humaniškumo, ir su sienų gynimo šalininkų padėties diagnoze. Nė viena jų nekreipia dėmesio į vietos gyventojų patirtį.

Vietiniai realiai mato migrantus ir jų dramatišką padėtį ir kartu girdi oficialią valdžios žinią, kuri migrantus vaizduoja kaip grėsmingus priešus. Skirtingos reakcijos (pagalbos suteikimas, pasienio tarnybos iškvietimas, abejingumas) kyla dėl pasimetimo. Juk savoje aplinkoje staiga atsirado daug svetimų: be pačių migrantų, dar jiems bandantys padėti savanoriai, kareiviai, nepažįstami pasieniečiai (įprastu atveju šios tarnybos tarnautojai kilę iš vietinių).

Uniformuotų tarnybų pareigūnų padėtis irgi neatitinka įvaizdžių: vieniems jie – vos ne didvyriai, o kitiems – nehumaniški nusikaltėliai. Dalis jų nenoriai atlieka tarnybą, nes tai, kaip turi elgtis su migrantais, žeidžia jų pačių etinį jautrumą. Vietos gyventoja pasakoja, kad „uniformuotieji“ neaprūpinti pakankamu maitinimu ir apyvoka dideliam fiziniam krūviui, kuris jiems tenka. Taip pat nepasirengę psichiškai – neveikli ar neprieinama psichologo pagalba lenkia prie tradicinių „vaistų“ – alkoholio.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šių tyrimų šviesoje aiškėja pasienyje gyvenančių ar veikiančių grupių tarpusavio sąveika, apie kurią (bent jau Lenkijoje) iki šiol niekas negalvojo. Dabartinė politinė žinia ir binarinis požiūris į migracijos krizę jei ką ir pasiekia, tai tarpusavio nepasitikėjimą ir supriešinimą, kuris nepasitarnaus nei šalies saugumui, nei migrantams.

Kai aptarti tekstai buvo rašomi, migrantų krizė Lenkijos pasienyje kaito. Sujungus jų įžvalgas ryškėja užduočių planas (gal ne vien Lenkijoje), ką daryti, kad ateityje A. Lukašenkai (ar kam kitam) taip lengvai nepavyktų sukelti žiauraus propagandinio spektaklio. Nebent gyvensime iliuzija, kad šis kartas bus paskutinis.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu