Stebuklo belaukiant

Kiti optimizmo šaltiniai išsekę.

Degraduoja ir žmogus, ir planeta – mūsų kūtė ir ėdžios.

Žmogus – į žmogėdrą ir pliuškį, savo tuštybės burbulą. Žmogui nebeįdomu, nei kas jis, nei kodėl. Dar įdomu suėsti kaimyną.

Planeta juolab verčiama šiukšlynu. To buvusio besivaipančio žmogaus atliekynu.

Jis (arba ji) išliks ilgiau po žmonių ir skraidys pamirštoje saulės sistemoje kaip vabalų planeta.

Ar iš tų nariuotakojų dar sykį „išsivystys“ dvikojis ir svajojantis vabalas – labai abejotina. Dievas atrodo pavargęs, nusivylęs, jis eis daržininkauti kitur.

Tad mums priderėtų bent pasibaigti garbingai. Ne vabzdžiais ir ne žmogėdromis. O ar galimas dar stebuklas?