2021 01 13

Rasa Baškienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Stovėjusi prie Televizijos bokšto: „Pradėjo šaudyti virš mūsų galvų…“

TV bokštas. Romualdo Požerskio fotografija

Jų laidą vadino blokadine. SILVIJAI SEKMOKAITEI (dabar GRUŠNIENĖ) 1991-ųjų sausį buvo septyniolika. Ji mokėsi 12-oje Vilniaus 41-osios vidurinės mokyklos (dabar Karoliniškių gimnazija) klasėje. Sausio 13-osios naktį kartu su savo bičiuliais ji buvo prie Televizijos bokšto. Su „Bernardinai.lt“ skaitytojais dalinamės Silvijos prisiminimais.

Silvija Sekmokaitė Grušnienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Man ir mano bičiuliams Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės reikalas tuomet labai rūpėjo. Įvairūs filmai, „Anties“ koncertai, Vasario 16-oji. Prisimenu, važiuodami į Estiją aplipdėme savo autobusiuką Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavomis, merginos plaukus susirišo trispalvėmis gumytėmis. Ta laisvės dvasia tada buvo labai stipri, o mūsų kompanija buvo aktyvi. Mūsų mokykla buvo prie Televizijos bokšto, tad dažnai ten eidavome, o ir tėvai buvo patriotai. Nuolat tardavomės su kaimynais, kaip važiuosime prie Parlamento. Kaimynas turėjo seną „Moskvičių“, kuriuo pasiimdavo mus pakeliui, iš stotelės. O mums, jaunimui, bokštas buvo arčiausiai, prie jo eidavome iš kiemo, iš mokyklos, nieko blogo nesitikėdami. Mus vienijo bendras tikslas, dalindavomės arbata. Mūsų auklėtojas sakė, kad gal reikėtų elgtis santūriau, bet kur čia santūriau… Negalvojome apie tą KGB, gi nieko bloga nedarėme, dainuodavome, patys darėmės vėliavėles, prisisegdavome jas – jautėme pakylėjimą.

Tuomet pas mus sesuo su kūdikiu apsigyveno, nes jos vyras buvo išvykęs. Atsimenu, Sausio 13-osios išvakarėse ėjome prie bokšto keturiese: aš, mano draugė, būsimasis mano vyras Vadimas ir jo pusbrolis. Einant iš namų mama perspėjo: „Ilgai nebūkit, sušalsit…“ Išėjome apie pusę dešimtos vakaro. Draugė buvo apsivilkusi baltais kailinukais, aš – su baltomis pirštinėmis ir balta striuke. Pakeliui susitikome a. a. Igną Šimulionį, su kuriuo mokėmės kartu mokykloje, pasikalbėjome. Jis netrukus pažadėjo prie mūsų prisijungti.

1989-ųjų metų Vasario 16-osios minėjimas. Silvija Sekmokaitė antra iš kairės. Asmeninio Silvijos Sekmokaitės-Grušnienės archyvo nuotrauka

Nuėjome prie bokšto – ten šviesos, muzika, sutikome daugybę pažįstamų, jų tėvų. Ir staiga pasigirdo balsai: „Važiuoja, stokit, rikiuokitės…“ Įsijungė bokšto sirena. Vyrai išėjo į priekį, vaikai, moterys, seneliai už jų nugarų. Apkabinome tą bokštą rankomis, muzika ir šviesos dingo, pasidarė tamsu… Ir staiga matau lūžtančią tvorą, per kurią važiuoja tankai… Į mus nukreipiami tankų vamzdžiai, išlipa kareiviai. Stovėjau ir girdėjau savo širdies dūžius. Man rodėsi, kad žvelgiu į save iš šono… Pamačiau baimę žmonių veiduose, nes niekas nesitikėjo, kad čia atvažiuos tankai ir nukreips į žmones vamzdžius. Pamačiau mergytę, kokių septynerių–aštuonerių metų, apsikabinusią šuniuką, kuriam sakė: „Tu tik nieko nebijok…“

Ričardo Grigo / „Fotobanko“ nuotrauka

O man iš panikos tiesiog viduriai vartėsi. Jie mums rėkė, kad skirstytumėmės, trauktumėmės, o po to pradėjo šaudyti mums virš galvų. Pradėjo kristi tinkas, byrėti stiklai, o aš galvoju: gi tas vaikas ten sėdi prie lango, kas su juo bus? Atsisukusi pamačiau, kad mergytę kažkas jau vedėsi. Kilo sumaištis, žmonės puolė bėgti, o mes stengėmės laikytis už rankų. Pirštinės slydo, čiupau draugę už kasos. Kareiviams artėjant prie mūsų, rengėmės lipti per tvorą. Jau į kišenes įsikišau savo baltąsias pirštines (tokiu momentu šovė į galvą mintis, kad svarbu jų neišsitepti!), bet viena moteriškė mus sulaikė, parodžiusi tanko išlaužtą tvorą. Aplink girdėjosi šūviai, nuo jų garso man labai užgulė ausis, iki šiol jaučiu savo kairiąją ausį.

Bėgome namo kiemais. Prisimenu vieną vyrą, stovėjusį antro aukšto balkone, kuris mums sušuko: „Ot chorošo vam, svoločy litovci…“ („Taip jums ir reikia, niekšai lietuviai…“) Bandėme bėgti Laisvės prospektu, bet pamatėme važiuojančias tanketes, tad vėl pasukome į kiemus. Pribėgę savo namus išsiskirstėme. Duris atvėrusi sesė apsidžiaugė: „Tu gyva! O tėvai tavęs ieškot išbėgo…“ Aš visa drebėjau, verkiau, sakiau, kad visi rusai niekšai… Sesė man davė valerijono, o po to pylėme į vonią vandenį, nes kažkas paskambino ir perspėjo, kad gali dingti vanduo. O pas mus pilna vonia vystyklų! Ir mes su sese puolėme plauti tuos vystyklus. Pabaigus mus ištiko isteriškas juokas: ten karas, o mes plauname palas! Netrukus grįžo tėvai, mama verkė, tėvas buvo visas baltas. Grįždami jie pamatė paklode pridengtą žuvusį žmogų…

Kitą dieną tėvai išvažiavo prie Parlamento, o mes nuėjome su drauge prie bokšto. Pamatėme iš naujo pastatytas tvoras aplink bokštą, pamatėme jaunus kareivius, kuriems dvi merginos kišo raudonus gvazdikus, vadindamos juos herojais. Pamatėme močiutę, rusakalbę, kuri stovėjo ir verkė: „Dietinki, čto vy dielajete, tam že liudi…“ („Vaikeliai, ką darote, gi ten žmonės…“) Ir man baisu pasidarė, supratau, kad tai ne tauta, o tam tikri žmonės už viso to stovi. Tie kareiviai močiutei sakė, kad jie nekalti. Juos gi atvežė jau po visko… O man toks kontrastas buvo tarp tų mergų ir tos močiutės, juk ir vieni, ir kiti – rusakalbiai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taip ir tapome blokadine laida. Į pamokas grįžome gana greitai, jau pirmadienį. Stovėjo žvakutė Igno atminimui. Buvome dvyliktokai, jau ruošėmės egzaminams. Vaikinai bijojo, kad juos ims į armiją, sulaukus aštuoniolikos metų. Prisimenu, ruošėmės išleistuvėms, apie kurias iki paskutinės minutės nieko nežinojome, nes teko girdėti, kad išleistuvių metu atvykdavo sovietų armijos karininkai ir semdavo vaikinukus. Laikiau paskutinį egzaminą, atėjo auklėtojas ir pranešė, kad tą patį vakarą vyks išleistuvės. Tam ruošėsi mūsų tėvai kartu su pedagogais, o mes nieko apie tai nežinojome. Tas vakaras buvo uždaras, tėvai budėjo prie durų, o karinio parengimo mokytojas netgi žadėjo išduoti šautuvus budėjimo metu… Dabar jau juokingai atrodo. Mus perspėjo, kad tik nesugalvotume eiti tradiciškai saulės palydėti, bet, aišku, ėjome, kurgi ne… O vėliau mūsų vaikinai, ruošdamiesi stojamiesiems, slapstėsi, gyveno kažkur Palangoje. Ir sklandė mitas, kad gal geriau merginoms nestoti į aukštąsias, gal vaikinams jas palikti…

Be galo džiaugėmės tapę tikrai laisvi!