2014 01 24

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Apie paprastą, bet ne prastą grožį

Vitos Pukštaitės-Bružės juvelyrika

Juvelyrės, Dailininkų sąjungos narės Vitos Pukštaitės-Bružės požiūris į grožį – savitas, jautrus. Jai artimas paprastumas, miela melancholiška rudens pilkuma, žavūs pliki, belapiai vieniši medžiai… Grožį ji mato visur, o unikaliais meno kūriniais ir prabangiais papuošalais gali paversti net ir pievų bei patvorių piktžoles: dilgėles, balandas, usnis, dagius… Juvelyrę V.Pukštaitę-Bružę kalbina Svajūnė Marcinkevičienė.

Kodėl pasirinkote juvelyrės kelią?

Menai man buvo artimi nuo pat vaikystės: lankiau dailės būrelį, vėliau Dailės mokyklą. Mokiausi Telšių taikomosios dailės aukštesniojoje mokykloje, tada įstojau į Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės fakultetą, metalo plastikos specialybę. Viskas labai natūraliai klostėsi. Kūriau, savo darbus pristatinėjau parodose. Jaučiau kitų palaikymą. Dabar kartais atrodo, kad niekam kitam net ir nebuvau gabi (juokiasi).

Norint būti juvelyru nepakanka vien tik meninių gabumų, talento. Reikia ir begalinio kruopštumo, kantrybės, atsidavimo…

Nuo mažens mėgau krapštytis. Mano tėvelis buvo puikus visų galų meistras: nuolatos ką nors kurdavo, konstruodavo, meistraudavo. Ir man visą laiką norėjosi prie jo prisidėti. Iš pradžių, kol mokiausi, juvelyrika man buvo tarsi žaidimas. Tik vėliau pradėjau jausti medžiagas, išsigryninau, kaip ir su kokiomis medžiagomis noriu dirbti.

Dešimt metų prireikė, kol suvokiau, ką iš tiesų darau: pajutau, kad per darbus atskleidžiu save, savo pasaulėžiūrą. O kai supratau, kad tai ir yra mano kelias, dar labiau susikoncentravau, pradėjau labiau jausti tai, ką darau, ką noriu pasakyti savo kūryba.

Tiesą sakant, juvelyre aš nesijaučiu. Laikau save dailininke, kuri dirba ne su drobe ir dažais, o su metalu. Mano asmeninės kūrybos atveju svarbiau ne medžiagos, metalo ar akmenų brangumas, bet pats darbas, formos, spalvos.

O kas, jūsų akimis, yra juvelyras?

Mano supratimu, juvelyras tai žmogus, kuriantis labai tikslius dirbinius tik iš labai kokybiškų ir pačių brangiausių medžiagų, brangakmenių. Juvelyrai net ir savo darbus paprastai vertina pagal medžiagų brangumą. O man tai neturi jokios reikšmės.

Ir technologiškai aš dirbu kiek kitaip nei juvelyrai – pasirinkau emalį. Lietuvoje mažai juvelyrų, dirbančių su emaliu. Tai labai sena, siekianti Egipto laikus, technologija. Emalis – speciali juvelyrinė, įvairių spalvų medžiaga, kuri plono stiklo sluoksniu dedama ant metalo.

Kurdama labai daug eksperimentuoju. Būna, pavyksta, būna – ne. Įdomiausia, kad kiekvieną kartą maišant spalvas gaunami vis kitokie atspalviai. Sumaišai kelias spalvas ir „kepi“ aukštoje temperatūroje specialioje krosnyje, o tada žiūri, kas išeina. Net ir norėdamas to paties atspalvio antrą kartą neišgausi. O kol išgauni tai, ko iš tiesų nori, ilgai užtrunka. Tačiau smagu, kai pajunti, pamatai, kad išeina tai, ko nori. Tai pats didžiausias atpildas už sugaištą laiką, sugadintas medžiagas. Dažniausiai dirbu su sidabru, tačiau darbui su emaliu tinka tik auksas arba varis. Kadangi auksas gana brangus, dažniau naudoju varį.

Pasidžiaugiate savo darbais o paskui parduodate… Ar sunku skirtis su savo kūryba?

Viskas priklauso nuo darbų, jų atsiradimo istorijos. Nuolatos vyksta įvairios parodos, kuriose pristatau savo kūrybą. Todėl, jei darbas kūrybiškai brangus, jis tampa vizitine kortele, kuri gali mane reprezentuoti. Įdomiausia, kad man pačiai mielais darbais mažai kas ir domisi.

Kartais atrodo, kad mano papuošalai tarsi įgauna žmogaus bruožų: su vienais lengva ir paprasta susikalbėti, su kitais – sunkiau. Vienus sugalvoju, sukuriu ir paleidžiu, kitus tenka ilgiau jaukintis, brandinti. Sukurti gerus juvelyrinius darbus užtrunka nemažai laiko, todėl ir atsisveikinti su jais nesinori iš karto.

Kokius papuošalus jūs pati mėgstate ir vertinate? Kaip juos renkatės?

Man svarbu, kad daiktas būtų įdomus. Tarkime, bižuterija: nesvarbu, pigi ar brangi, ji neįdomi. Tai tik pigus žaidimas. Smagus blizgutis. Geras juvelyrinis darbas turi formą, gylį, matosi, kad jį kuriant kiekviena detalė buvo gerai apgalvota. Tai tarsi geras paveikslas, į kurį žiūrint tave įtraukia. Tikras metalo meno kūrinys taip pat turi tam tikros magijos, įtraukia. Labai svarbu, kad toks darbas būtų gerai apgalvotas, išieškotas. Kartais visai nesvarbu, iš ko jis pagamintas. Aišku, būtų gerai, kad medžiagos būtų patvarios ir ilgalaikės.

Pagal tai, kokius papuošalus moterys renkasi, galima įžvelgti jų pasaulėžiūrą, savivertę. Papuošalai labai daug apie žmogų pasako: matai, kas jam svarbu, kokiomis vertybėmis vadovaujasi…

O jūs pati daug turite papuošalų?

Aš beveik nenešioju papuošalų. Neseniai, kai dar laukiausi kūdikio, pasidariau segę, kurią pavadinau „Ego centras“. Tuo metu mano ego buvo labai didelis (juokiasi). Dažnai papuošalai labai traukia akį, todėl truputį su ironija pažvelgiau į tai ir tarsi sutraukiau viską į vieną tašką.

Ką pasakytumėte apie moterį, kuri juvelyrinius dirbinius vertina tik pagal deimantų kiekį ir dydį?

Tai tam tikras požiūris. Man asmeniškai atrodo, kad jei žmogui svarbūs tik deimantai ir jų dydis, tai jam svarbu tik pasirodyti prieš kitus, pasidemonstruoti, visai nesigilinant į tikrąją dirbinio vertę. Kas yra deimantas? Tai tik labai kietas akmuo, kurio vertė – butaforinė. Čia nėra jokios meninės vertės, gylio ar intrigos. Tačiau kiekvienas laisvas rinktis. Suprantu, tai tradiciniai papuošalai, kuriais priimta puoštis. Man deimantai – tai tarsi klasikinis kostiumas, kuris būtinas biure.

Ką nors perkant visada verta savęs paklausti, kas už viso to slypi. Šiuo atveju tai tik gerai išvystyta pramonė. Masių mada. Jei sužadėtuvės, tai žiedelis būtinai turi būti su deimantu? Kodėl? Tai tik juvelyrikos ir brangios bižuterijos žaidimas. Aišku, yra be galo gražių brangių akmenų, kurie tikrai būna ypatingi, įspūdingi, randami suskilę, itin skaidrūs ir švarūs. Tada tie mineralai iš tiesų turi tam tikro žavesio, paslapties.

O kaip su tam tikromis energinėmis savybėmis?

Daug literatūros apie tai parašyta. Yra žmonių, kurie tuo tiki. Aš asmeniškai netikiu tokiais dalykais, bet gražūs akmenys man patinka. Jie turi tam tikros magijos. Kai žiūri į tikrai gerą mineralą, atrodo, lyg žiūrėtum į ežerą: matai jo spalvą, skaidrumą, gylį…

Klausiau žmogaus iš mineralogijos centro, kaip mineralams priskiriamos tam tikros savybės, iš ko jie sprendžia, kad akmuo turi vieną ar kitą energiją. Man paaiškino, kad jie remiasi Vokietijoje atliktais tyrimais, kurie daromi labai paprastu būdu: surenka kelis šimtus žmonių, išdalina jiems mineralinius akmenėlius, o po mėnesio, dviejų apklausia, kaip tie akmenys juos paveikė. Žmonės tokie skirtingi, kad neįmanoma padaryti bendrų išvadų. Galbūt, penkiems ir dingo sloga, bet ar tikrai galima daryti išvadas, kad ją išgydė akmuo? Yra žmonių, galvojančių, kad tam tikri akmenys skleidžia tam tikrą energiją. Bet juk energiją skleidžia bet kuris aplink mus esantis daiktas. Ir jei žmogus tuo tiki, jam padeda – puiku. Kad tik visiems būtų gerai. Juk šiltas, mamos megztas megztinis taip pat gali šildyti, nuraminti ir net išgydyti.

Prieš pusantrų metų sukūrėte ir personalinėje parodoje pristatėte juvelyrinių darbų ciklą „Nekilmingieji“. Paprastas, laukines patvorių piktžoles pavertėte brangiais papuošalais. Papasakokite, kaip paprasti augalėliai jūsų rankose virto brangiais papuošalais?

Grožis labai subjektyvus: nėra gražių ir negražių dalykų. Svarbiausia – mūsų požiūris, įsitikinimai. Pavyzdžiui, lapkritį mane labai traukia rudeniška pilkuma. Man ji atrodo melancholiška, miela. Tokiu metu stebiu medžius, žaviuosi jų siluetais, formomis. Man patinka jų ramybė. Iš tiesų, daugelis atkreipiame dėmesį į labai puošnius, įspūdingus dalykus ir visai nepastebime paprastų.

Paskutiniu metu labai daug vaikščiojau, stebėjau aplinką, gamtą, augalus. Iš tokių pasivaikščiojimų parsinešdavau kokį lapelį, stiebelį. Tyrinėdama tuos paprastus lauko ir patvorių augalėlius pradėjau matyti jų linijas, struktūrą. Atrodė, kad net charakterius įžvelgiu. Buvo labai įdomu. Panorau juos savotiškai socializuoti. Į kolekciją įtraukiau kone visą augalų pievą: smilgas, balandas, dilgeles, dagius, usnis…

„Nekilmingieji“ – tai paprasti augalai, piktžolės, jų daug, jie prisitaikantys, tyliai kovojantys, retai pastebimi. Iš tiesų, šia tema šiek tiek ironizuoju grožio standartus, prabangą, butaforines hierarchijas. Man patiko augalų pavadinimai. Jie vaizdingi, personifikuoti, metaforiški. Pavyzdžiui, „Pakrūminė bajorė“ intriguojančiai ir išdidžiai skamba. „Kiškio ašarėlės“ kelia asociacijas su bejėgiškumu, skriauda, silpnesnio kenčiama neteisybe. O kaip „Kiaulpienė“ atkakliai savo mažais lapelių dantukais braunasi pro plytelių plyšius… Tokia užsispyrus, veržli, pasišiaušusi. „Kerpė“ stipri dėl savo gyvenimo būdo idėjos, ji suauga su šeimininku, tampa kai ko didesnio, galingesnio dalimi. „Balanda“ turi istorinio krūvio kaip garsus patiekalas. „Miškinis skudutis“ skamba lyg pasakos personažas… O koks įdomus dagys, tai lyg agresyvoka asmenybė su karūna…

Man ir pačiai visa tai buvo labai smagus atradimas. Lyg žaidimas, kuris nejučiomis įtraukė. Trejus metus ruošiausi šiai parodai, kol sukūriau keturiolika juvelyrinių augalų. Dalies jau neturiu. Pardaviau. Kitus pasilikau.

Įdomu ir šiek tiek ironiška: paprasta balanda puošta miniatiūriniais brangakmeniais – smaragdais, safyrais, rubinais…

Tuo metu skaičiau Aleksandro Solženicyno knygą „Gulago archipelagas“. Balanda – bendrinis skystos sriubos, išvirtos iš „kirvio“, pavadinimas, ja maitinosi knygos herojai. Žinoma, sriuboje tam tikru sezonu būdavo ir balandų. Norėjosi kaip nors visa tai įprasminti, pagerbti šį augalėlį. Ir dilgėlė man pasirodė labai įdomi. Tokia kampuotais lyg močiutės staltiesės kraštai lapeliais.

Kada jūs dažniausiai kuriate?

Visada. Anksčiau beveik ištisą parą dirbdavau. Dabar, kai gimė sūnus, mano darbo grafikas gerokai pasikeitė. Tačiau mano vyras mielai pabūna su sūnumi, leidžia man dirbti. Dabar, kai žinau, kad mano laikas ribotas, ilgiau galvoju, gryninu idėjas ir tik kai galiu, sėdu ir dirbu. Mes su vyru abu labai uždari esame, turime nedidelį draugų ratą, daug laiko praleidžiame namuose. Esame tikri introvertai, gyvenantys nedideliame savo pasaulėlyje. Ir mums taip labai gerai.

Anksčiau, prieš kokius penkerius metus, daug bendravome, dažnai eidavome į kavines, įvairius renginius, bet ilgainiui pastebėjome, kad viskas kartojasi: nieko naujo iš to bendravimo negauname. Pasidarė šiek tiek nuobodu, norėjosi daugiau laiko praleisi namuose, skaityti knygas, pasinerti į kūrybą. Mano vyras architektas. Gal iš tiesų turime būti dėkingi savo veiklai? Kita vertus, negali būti nuobodu, jei moki kūrybiškai į viską žvelgti. Net ir tuos pačius dalykus kiekvieną dieną galima vis kitaip pamatyti.

Jau dešimt metų pro savo dirbtuvėlių langus stebiu Misionierių bažnyčią. Visą laiką ji mane traukė, nes tai iš tiesų nuostabus baroko stiliaus kūrinys. Iki šiol niekaip nesugalvodavau, ką galėčiau padaryti su jos grožiu, išskyrus tai, kad galiu pasigerėti. Ir tik visai neseniai suvokiau, kas iš tiesų yra barokas: man jis asocijuojasi su debesimis… Juk debesys, kaip ir baroko stilius, tokie gražūs, įvairūs, raityti… Ir ką aš padariau, tai šią asociaciją perkėliau į seges. Dabar man ypač palankus metas stebėti pastatus, debesis: išvažiuojame su sūnumi į lauką ir galiu ilgai nevaržoma stovėti užvertusi galvą į dangą.

Ką jums reiškia gyventi su meile?

Turiu gerai pagalvoti… Mes dažnai iš kitų, ypač artimųjų, nuolatos ko nors reikalaujame. Bet reikalaujame to, ko mums patiems reikia. Kas nors nesuplovė indų ir mes pykstame. Nors tie neplauti indai trukdo mums… Galbūt gyventi su meile tai gyventi nieko iš kitų nereikalaujant ir nesitikint? Mažiau galvojant apie save, daugiau – apie kitus ir aplinką.

Auksiniai juvelyriniai dirbiniai internetu